Pažvelkime į naujai pateiktą Lietuvos tautinių mažumų įstatymo projektą (XIIIP-1696), ar tikrai mums tokio reikia? Šalia jo užmeskime akį į Latvijos ir Estijos mažumų įstatymus, jų patirtis mums būtų pamokoma. Ir galų gale paskaitykime visos Europos šios srities įstatymą, o jei tiksliau – Europos tautinių mažumų konvenciją. Ji irgi mums būtų tikrai naudinga.
Ką įsipareigoja mažumoms Lietuvos valstybė? „Užtikrinti asmenims, priklausantiems tautinėms mažumoms teisę į savo tautinės kultūros, tradicijų, kalbos puoselėjimą, mokytis mažumos kalba ar mažumos kalbos mokyklose, viešai, žodžiu ir raštu vartoti mažumos kalbą, gauti ir skleisti informaciją mažumos kalba.
Burtis į tautines bendrijas, steigti juridinius asmenis ir dalyvauti sprendžiant su mažumomis susijusius klausimus, mažumos kultūros paveldo išsaugojimą, švęsti savo tautines šventes ir istorines datas, viešai naudoti tautinius simbolius, teisę į valstybės paramą tautinėms bendrijoms“.
„Draudžiama mažumų asimiliacija ir diskriminacija. Valstybė ir savivaldybės teikia paramą tautinei mažumai priklausančių asmenų integracijai, kultūros ir tapatumo puoselėjimui“. „Turi teisę kreiptis raštu arba žodžiu mažumos kalba į savivaldybės viešojo administravimo subjektus.
Savivaldybės teikiama vieša informacija ir pirminė teisinė pagalba gali būti greta valstybinės kalbos teikiama ir mažumos kalba. Gyvenamųjų vietovių, gatvių, viešojo administravimo subjektų pavadinimai, topografiniai ženklai greta valstybinės gali būti užrašomi ir mažumos kalba“.
Čia nieko naujo nėra, išskyrus „kreiptis raštu ir žodžiu mažumos kalba į savivaldybes“ ir „vietovių, gatvių pavadinimai rašomi ir mažumos kalba“. Vis dėlto, įdomu būtų palyginti mūsų įstatymą su panašiu Latvijos „įstatymu dėl Latvijos tautinių ir etninių grupių nevaržomos plėtros ir teisės į kultūrinę autonomiją“. Tuo labiau, kad, pvz., Lenkijos aukščiausi politikai lenkų padėtį Latvijoje laiko tiesiog pavyzdine, suprask Lietuva turi sekti latvių pavyzdžiu.
„Latvijos Respublika garantuoja visiems šalies gyventojams, nepaisant jų tautybės, lygias ir tarptautines normas atitinkančias, žmogaus teisės… lygias teisės į darbą ir užmokestį… draudžiami tautybe pagrįsti veiksmai apribojantys galimybes pasirinkti profesijas.
Garantuojama teisė nuolatiniams gyventojams steigti savo tautines bendrijas, asociacijas, skatinti jų veiklą, laikytis tautinių tradicijų, skatinti tautinį švietimą, plėtoti kalbą, švęsti tautines šventes“.
„Latvijos Respublika turėtų skatinti savo nuolatinių gyventojų galimybes įgyti aukštąjį mokslą jų gimtąja kalba už Latvijos ribų“. „Tautinės diskriminacijos veiksmai arba tautinio pranašumo ar nacionalinės neapykantos skatinimas baudžiamas pagal galiojančius įstatymus“.
Kaip matome, viskas daugiau mažiau žinoma, bet Latvijos įstatyme skirtingai nuo Lietuvos neužsimenama apie teisę „kreiptis raštu arba žodžiu mažumos kalba į savivaldybės viešojo administravimo subjektus“, nieko nėra apie „savivaldybių informaciją ir pirminę teisinę pagalbą ir mažumos kalba“, taip pat „gyvenamųjų vietovių, gatvių, viešojo administravimo subjektų pavadinimus, topografinius ženklus užrašus mažumos kalba“.
Kaip matome, Latvijos lenkai puikiausiai gyvena be minėtų postulatų, apie tai jie garsiai deklaruoja, o Lietuvos lenkai jau ne vieną dešimtmetį dar garsiau dėl jų pyksta ir skundžiasi visur kur tik įmanoma. Beje, dėl dvikalbių gatvių pavadinimų, Daugpilio meras, ten gyvena dauguma Latvijos lenkų, aiškino, kad Latvijos lenkams lenkiškų užrašų nereikia, nes jie yra labiau išsilavinę nei Lietuvoje ir latviškus užrašus lengvai perskaito. Lietuvoje, kol kas – ne.
Estijoje jei ir yra problemų tai tik su rusais. „Estijos tautinių mažumų kultūrinės autonomijos įstatymas“ mažumomis laiko piliečius: kurie gyvena Estijos teritorijoje, palaiko senus, tvirtus ir nuolatinius ryšius su Estija, skiriasi nuo estų savo tautiniais, kultūriniais, religiniais ar kalbiniais požymiais, nori išsaugoti kultūrines tradicijas, religiją, kalbą“. Kaip matome, skirtingai nuo Latvijos ir Estijos yra būtini „seni, tvirti ir nuolatiniai“ mažumų ryšiai su Estija.
„Tautinės mažumos turi teisę: kurti kultūros ir švietimo įstaigas, sudaryti tautines organizacijas, laikytis kultūrinių tradicijų, vartoti gimtąją kalbą, tvarkant reikalus pagal Kalbos įstatymą, leisti leidinius nacionaline kalba, skleisti informaciją gimtąja kalba“.
Kalbos įstatyme pažymėta, kad savivaldybėse, kur daugiau nei pusę gyventojų sudaro mažuma, galima kreiptis ir gauti atsakymą tautinės mažumos kalba, tačiau dauguma miestų, bet pvz., Talinas į jų sąrašą nepatenka.
Esmė ta, kad, norėdami būti pripažinti mažuma, rusai turi būti Estijos piliečiai ir jeigu jie tokiais nėra, nesvarbu, kad jie toje vietovėje sudaro daugumą, jie nelaikomi mažuma ir neturi teisės kalbėtis su valdžios atstovais rusiškai. Iš 330 tūkst. Estijos rusų tik 1,7 proc. turi konstitucinę teisę kalbėtis rusiškai su valdžios atstovais. Geografiniai pavadinimai Estijoje (tarp jų ir gatvės) užrašomi tik estiškai. Taigi, mažumų problemos Estijoje tiesiog nėra.
O kaip siūlo tvarkyti mažumų reikalus Europos tautinių mažumų konvencija, pagrindinis Europos dokumentas?
10 str.„Šalys pripažįsta tautinėms mažumoms privačiai ir viešai, žodžiu ir raštu vartoti savo mažumos kalbą“. „Viešai“ reiškia „viešojoje vietoje, lauke, arba kitų žmonių akivaizdoje… bet tai nesiejama su santykiais su viešąja valdžia“. Argi to Lietuvoje nėra?
Konvencijos oficialiame komentare aiškinama, kad „Šalys Teritorijose, kuriose tradiciškai gyvena mažumos, stengiasi sudaryti sąlygas mažumos kalbą vartoti bendraujant su administracinės valdžios institucijomis“. Rytų Lietuvoje yra tiesiog ideali padėtis, ir be jokių įstatymų visur lenkiškai galite kreiptis į valdžią, problemų čia greičiau yra ne su mažumų kalba, bet su valstybine…
11 str. „Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis“.
Deja, toks neva poreikis Lietuvoje rašyti lenkiškai ar rusiškai tik klaidina ir jo jau seniai atsisakyta. Pavyzdžiui, neva lenkiški pavadinimai, pvz. ul. Duksztu, Sw. Antano, Wilniaus. O jei išversime, bus nei šis, nei tas, pvz., vietoje Birbynių gatvės vadinti ul. Piszczalkowa, galima ir Fujarkowa, Fujarczana, Fujarek, o gal net Birbiniarska…
O ieškant „tradicinio“ vardo, nusivažiuosime iki Vilniaus Gedimino prospekto pervadinimo į: Lenino, Stalino, A.Mickevičiaus, Laisvės, A.Mickiewicza, Sw. Jerska, Кончевский, Георгиевский prospektų, taip pat 1 и 2 Кафедральная gatvių pavadinimų. Tokie jie tikrai buvo. Negi kurį nors iš jų reikės paimti vien dėl to, kad sugyventume su lenkais ir rusais?
Metas baigti visus paminėtus žaidimus su nauju Lietuvos Tautinių mažumų įstatymu. Europoje nuo Europos konvencijos priėmimo Mažumų įstatymai nekuriami, visiškai užtenka Konvencijos. Pagaliau jei labai norisi kurti, tai nusikopijuokime nuo latvių, gyvensime vienoje kultūrinėje erdvėje, o kaimynai lenkai tik pasidžiaugs, kad sugyvename su jais kaip ir latviai, be konfliktų, kaimyniškai, draugiškai.
Kokios dar tautinės mažumos?! Gal tautinės bendrijos? Gal vieną kartą pasiskaitykime LR Konstituciją?
P.S. Beje, ar LR Prokuratūra neturėtų kelti baudžiamosios bylos to įstatymo iniciatoriams už LR Konstitucijos nesilaikymą ir sąmoningą Lietuvoje gyvenančių tautų kiršinimą,- nemanau, kad jie yra nepakaltinami ir nesuvokia, ką daro.
Citata:
„Esmė ta, kad, norėdami būti pripažinti mažuma, rusai turi būti Estijos piliečiai ir jeigu jie tokiais nėra, nesvarbu, kad jie toje vietovėje sudaro daugumą, jie nelaikomi mažuma ir neturi teisės kalbėtis su valdžios atstovais rusiškai”.
NESUTINKU: TMAPK-je, po visų detalių, po visų išlygų,, susijusių su mažumomis, bei po GALIMŲ (bet ne privalomų!) REKOMENDACIJŲ, puslapio apačioje yra tekstas, jog atvykėliai NELAIKOMI MAŽUMA. Ir tai yra tiesus šviesus TEIGINYS ir be jokių išlygų – kai pvz. garsusis mažumų ekspertas Tuteiševskis kontratakuoja sakiniu „o mes čia nuo seno gyvename”. Ar tu nuo seno, ar šiemet gyveni, tu neturi jokių teisių pretenduoti ar reguliuoti nieko, kas susiję su valstybinės kalbos klausimu, taip pat ir švietimo reikalų!
O ar ten rusų etninės žemės, ar tie ten aborigenai? Jei taip, tai su kuo jie tada didvyriškai kovėsi, kai atplūdo į šias Europos platumas??? Bent jau tokio fenomeno, kad atėjūnams tekdavę kautis su iki dantų ginkluotomis meškomis, sutikti niekur neteko. Reiškia, jie SVETIMAS ŽEMES čia užgrobė! Ar ne dėl jų ir estų tik tiek telikę, tačiau Kremlius juos, lyg toje absurdo pasakoje, paverčia dar ir kaltais, kad išliko!
Ar pagaliau Europa atsikvošės, ir supras pagaliau, KAM ir PRIEŠ KĄ NAUDOJAMAS tas jų liurberalus įstatymas?!! Kad Kremliaus rankose jis paverstas savęs PARODIJA. kad tas IŠJUOKIA jų naivumą ir naudoja kaip ginklą prieš juos pačius?
Pietryčių Lietuvos dauguma gyventojų – tai sulenkėję lietuviai ir vietiniai gudai. Tai kokie jie, idritvaju rogės, tautinė mažuma?!
Na, jau nesakyk, tamsta, nesakyk! Va, tik ką pažiūrėjau per LRT kultūrą „Vilniaus albumą”, reportažą apie lenkų prezidentienės vizitą Vilniaus rajone. Susitikime dalyvavo minios lenkų gimnazistų – uniformuotų harcerų! Štai vieno pasisakiusio gimnazisto pavardė: Paweł Giliauskas. Na, kaip? Dar tamsta užsispyręs ginčysies? O jei visus juos surašius? Vaje, kokio ilgio sąrašai būtų! Ir visi iki vieno – grynakraujai lenkai! O tamsta čia sakai…
To tak, proszę Pani. Aš 10 metų gyvenau Solečnikuose (Šalčininkai, nuo upelio Šalčia) ir su daugeliu tenykščių “lenkų” esu daug bendravęs, bet tik kažkodėl… rusiškai, nes lenkiškai (aš, beje, gerai kalbu lenkiškai) jie nesuprasdavo. O ir jų pavardės buvo, na, tikrų tikriausiai “lenkiškos” – Kiszkis (Kiškis), Gaidis (Gaidys), Krepsztul (Krepštulis), Dedel (Dėdelis), Wojsznis (Vaišnys), Wentis (Ventys) ir t.t., ir t.t. … Ką jau čia besiginčysi… Patys tikriausi “lenkai”, proszę Pani!
Puikus pastebėjimas.
Straipsnis geras.
Pagarba autoriui.
P.S.
Lietuvoje jokių tautinių mažumų nėra ir pats tas įstatymo projektas parodo, kad tautinės bendrijos yra organizacijos, o ne žmonių grupės.
Šiais laikais, sąjunga su Lenkija – neįmanoma, nebent, Lenkija taptų autoritarine valstybe, ir ją pradėtų valdyti – lietuvis patriotas.
Įmanoma, nes jiems dega užpakalis nuo ES pusės ir reikia sąjungininkų.
Tik nereikia nusipiginti derantis.
Ne šiandien – bijau, jog niekada. Nes tai abiejų tarpusavyje besivaržančių slaviškų tautų kraujyje – „draugystė”, po kurios be kelnių ir basas žiemą liksi.
Santykių su jomis abiem istorinė patirtis – puikiausias patarlės „geriau su kitu pamesti, negu su šiomis dviem rasti” pagrindimas”. Jų „draugystė” – tai verslas, iš kurio abi jos bet kokiomis apgaulėmis, šantažu, smurtu būtinai pasiims ir pelną, ir antpelnį.
Labai blogai yra ir tai, kad dabar viskas kreipiama tik į NVO, kurios skundžiasi, kad daug ataskaitų ir mažai lėšų. O kaip dirbti biudžetinėms VDC, kada dirba po 1 darbuotuoją, darbo užmokestis 443,1 Euro į rankas, reikalingas aukštasis socialinio darbo išsilavinimas, darbo laikas yra 8 valandos per dieną, plius vaikų maitinimas, asmens higienos organizavimas, socialinių įgūdžių ugdymas, darbas su šeima? Gal laikas suvienodinti visų socialinėje srityje dirbančių darbo užmokesčius ar įkainius valandinius, kai NVO dirbančių dabo užmokestis siekia 800 -700 eurų, o biudžetinėse įstaigose 400 -500 eurų.