Už Lietuvos kultūros sklaidą Lenkijoje prof. Radoslavui Okulič-Kozarynui – Algio Kalėdos premija

2026 m. sausio 6 d., antradienį, 16 val., Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Vilniuje (Antakalnio g. 6) prof. Radoslavui Okulič-Kozarynui (Radosław Okulicz-Kozaryn) bus iškilmingai įteikta Algio Kalėdos premija.

Šia proga Alkas.lt skelbia išsamų premijos laureato mokslinės ir kultūrinės veiklos pristatymą, kurį parengė dr. Laima Kalėdienė. Čia nuosekliai apžvelgiamas ilgametis profesoriaus darbas, jo indėlis į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos tyrimus, lenkų ir lietuvių kultūrinių ryšių studijas bei naujausi vykdomi moksliniai projektai.

Algio Kalėdos premija paskirta prof. Radoslavui Okulič-Kozarynui

Apie profesoriaus Radoslavo Okulič-Kozaryno mokslinę veiklą

I dalis

Poznanės universiteto Pozityvizmo ir Jaunosios Lenkijos literatūros katedros profesorius Radoslavas Okulič-Kozarynas lietuvių bendruomenei žinomas visų pirma kaip kelių darbų apie M. K. Čiurlionio  kūrybą ir biografiją autorius.

Šiemet Algio Kalėdos premija jam skiriama už su bendraautoriais Nijole Adomavičiene ir Petru Kimbriu  (1948–2018) parengtą dvitomį:

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Korespondencija. T. 1. 1892-1906, Kaunas : Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2019, 551 p.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: korespondencija. T. 2, 1907–1910, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2024, 455 p.

Šiame leidinyje dviem – lenkų ir lietuvių – kalbomis pirmą kartą skelbiama visa Mikalojaus Konstantino Čiurlionio korespondencija. Didžioji laiškų dalis saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje Kaune.

Laiškai pateikiami chronologine tvarka. Tokia tvarka suteikia galimybę atsiskleisti dialogui – menininko su šeimos nariais, su draugais, ypač su Eugenijumi Moravskiu, su pažįstamais bei mecenatais.

Platūs komentarai tarsi įkurdina kompozitorių gimtųjų Druskininkų visuomenės apsuptyje, Leipcigo, Varšuvos, Vilniaus ir Sankt Peterburgo menininkų ir intelektualų terpėje.

Publikaciją praturtina gausios iliustracijos. Korespondencija – iš viso 291 laiškas – skelbiama dviem tomais.

Pirmame tome sudėti 1892-1906 m. laiškai, iš viso 195 – iš jų ankstyviausias adresuotas kunigaikščiui Mykolui Kleopui Oginskiui, o paskutinis – Bronislavai Volman, vėliau tapusiai menininko globėja.

Antrajame M. K. Čiurlionio korespondencijos tome publikuojami 1907–1911 m. laiškai, iš viso 96, skirti artimiesiems ir bičiuliams. Ši korespondencija atskleidžia menininko asmenybę, kūrybinius ieškojimus, kasdienybę ir santykius su aplinkiniais.

Laiškus lydi išsamūs paaiškinimai ir komentarai, leidžiantys geriau suvokti ne tik Čiurlionio pasaulį, bet ir platesnį jo epochos kontekstą.

Dvikalbis leidinys (lietuvių ir lenkų k.) skirtas plačiam skaitytojų ratui tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Į knygą įtraukti ir kitų asmenų laiškai, leidžiantys pajusti autentišką abipusį dialogą.

Tai itin vertingas šaltinis norintiems suprasti, kaip mąstė Čiurlionis, ką jam reiškė artimi žmonės ir kūryba. Knyga papildyta išsamiais redaktorių komentarais.

II dalis

Svarbu priminti, kad prof. Radoslavas Okulič-Kozarynas jau seniai domisi Lietuva, o ypač – M. K. Čiurlioniu. 2009 m. lietuviškai yra pasirodžiusi jo knyga „Lietuvis tarp Karaliaus-Dvasios įpėdinių: Čiurlionio kūryba Jaunosios Lenkijos kontekste“. Vilnius, Versus aureus, 2009, 292 p. (versta iš „Litwin wśród spadkobierców Króla-Ducha : twórczość Čiurlionisa wobec Młodej Polski“. Poznań, Wydawnictwo Naukowe UAM, 2007).

Šioje knygoje Radoslavas Okulič-Kozarynas  analizuoja M. K. Čiurlionio kūrybą (tapybą, muziką) per Jaunosios Lenkijos (Młoda Polska) simbolizmo ir modernizmo sąjūdžio sąsajas su lietuvių tautine kultūra, ypač akcentuojamas Karaliaus-Dvasios mitas, jo įtaka Čiurlionio vizijoms, savita lietuviška pasaulėžiūra ir simbolika, kuri, įsiliejusi į platesnį regioninį kontekstą, išlaikė savitumą – lietuvis tarp Karalių ir Dvasios. 

Apskritai Jaunosios Lenkijos sąjūdžiui (1890–1918) buvo būdingas atsitraukimas nuo pozityvizmo ir perėjimas prie tokių idėjų kaip dekadentiškumas, simbolizmas, impresionizmas ir neoromantizmas, buvo ryški tendencija kurti meną dėl meno ir susižavėjimas folkloru, tačiau galiausiai tai evoliucionavo į patriotizmą ir aktyvizmą formuojant nacionalinę tapatybę prieš Lenkijos nepriklausomybės atkūrimą 1918 m.

Knygos „Lietuvis tarp Karaliaus-Dvasios įpėdinių: Čiurlionio kūryba Jaunosios Lenkijos kontekste“ santraukoje aptariamos tokios ten keliamos idėjos:

• Sąsajos su Jaunąja Lenkija: Čiurlionis buvo ne tik neatsiejama šios modernizmo krypties dalis, bet ir praplėtė bei viršijo ją, įvesdamas unikalią lietuvišką mitologiją ir pasaulėjautą, sakralizavęs gamtą, folkloro motyvus, kuriuos siejo su Karaliaus (valstybės) ir Dvasios (sąmonės, tautos) idėjomis.
• Karaliaus-Dvasios mitas: nagrinėjama, kaip šis archetipinis simbolis, susijęs su karališkumu, tautos dvasia ir pranašyste, reiškiasi Čiurlionio darbuose, kaip jis atspindi tautos siekius ir būseną.
• Lietuvybė kaip savitumas: autorius pabrėžia, kad nors Čiurlionis bendravo su lenkų modernistais, jo kūryba – tai savitas lietuviškas naratyvas, kuriame susipina mitologija, religija, gamtos vizijos ir tautinis atgimimas, paverčiantis jį Karaliaus-Dvasios įpėdiniu. 

Šioje knygoje gilinamasi į tai, kaip Čiurlionis, būdamas lietuvis, kūrė universalią, bet vis dėlto savo esme tikrai lietuvišką simbolinę sistemą, kuri, nors deramai rezonavo su Europos modernistinėmis tendencijomis, savo esme išliko autentiška lietuviška. 

Nors mūsų laikais M. K. Čiurlionis Lenkijoje plačiau tapo žinomu nuo 2001 m. rudens, kai reprezentatyvi jo tapybos darbų paroda buvo pristatyta visuomenei dviejuose Lenkijos nacionalinio muziejaus padaliniuose – iš pradžių Varšuvoje, o paskui Poznanėje, tačiau apie Čiurlionį rašę autoriai daugiausia jį ir jo kūrinius tebesiejo su pirmapradžiais etniniais motyvais.  

Ir nors kritikams tiesiog piršte piršosi įvairių tradicijų įtaka, vis dėlto nuolat buvo žvelgiama iš perspektyvos, pernelyg sumenkinančios atstumą, skiriantį išsilavinusį žmogų, koks buvo M. K. Čiurlionis, nuo spontaniško etninės bendrijos nario ir jo jausenos.

M. K. Čiurlionio ryšiai su lenkų XIX ir XX a. sandūros kultūra anksčiau nebuvo smulkiau nagrinėjami. Mintimis apie tai R. Okulič-Kozarinas ir pradeda savo knygą – pirmąkart bando formuoti išsamų požiūrį į Čiurlionio estetikos šaltinius lenkų neoromantizmo epochoje.

Knygoje gvildenama, kaip lietuvių menininkas suvokė ir įgyvendino menų sąšaukos ir sintezės idėją, kaip jo sukurta Lietuvos vizija iškyla iš lietuvių romantizmo, persipynusio su lenkų romantizmu, tradicijos.

Čia taip pat nušviečiami dviejų tarpusavyje bendravusių mūzos tarnų – lietuvių dailininko Čiurlionio ir lenkų poeto Micinskio – ryšiai, gretinami jų darbai.

Tadeušui Micinskiui įtakos turėjo lenkų mesianizmas, Frydrichas Nyčė ir Fiodoras Dostojevskis. Aistringi metafiziniai Tadeušo Micinskio polėkiai paskatino jį obsesyviai susitelkti ties gėrio ir blogio problema. Jo pagrindiniai kūriniai yra keisti ir fantastiški įsivaizduojamų visuomenių vaizdiniai, kuriuose moralinių priešybių įsikūnijimai kovoja, naudodami mistinio sąmoningumo ir revoliucinių politinių veiksmų ginklus, pvz., ankstyvojo laikotarpio jo romanas „Nietota : slaptoji Tatrų knyga“ (1910), kurioje atkuriamas įsivaizduojamas XX a. pradžios lenkų gyvenimas.

III dalis

Prof. Radoslavas Okulič-Kozarynas ir toliau tęsia darbą, glaudžiai siejamą su lietuvių kultūra. 2024 m. jis laimėjo konkursą ir gavo finansavimą moksliniam projektui „Lietuva ir lietuviai Poznanės Didžiojoje Kunigaikštystėje 1831–1914 m.“. Numatyta rengti darbą „Poznanės kultūros centro vaidmuo formuojant idėjas apie Lietuvą 1831–1883 m. Apžvalga“.

Poznanė – Didžiosios Lenkijos, buvusios ATR regiono, kuris XIX a. priklausė Prūsijai ir nuo 1815 m. buvo vadinamas Poznanės Didžiąja Kunigaikštyste, sostinė. Kultūrinės veiklos sąlygos joje buvo kur kas palankesnės nei Rusijos imperijai priklausiusiose buv. LDK kraštuose.

Poznanės leidyklose galima buvo skelbti tai, ko nebuvo įmanoma Vilniuje, ir šia galimybe plačiai naudotasi: Poznanėje išleisti mokslo ir publicistikos darbai, skirti Lietuvai – nuo Joachimo Lelevelio iki Mikalojaus Akelaičio – sudaro nemažą sąrašą. Jis būtų galėjęs dar labiau plėstis, jei Juozapas Ignacijus Kraševskis, laikęs save lietuviu, būtų gavęs Prūsijos valdžios leidimą apsigyventi Poznanėje.

Nepaisant šio draudimo, Kraševskio pastangomis į lietuvių kalbą buvo išverstas jo epas „Witolo rauda“ ir publikuotas būtent Poznanėje. Tuo metu, kai jo kūrinio vertėjas ir „Aušros“ bendradarbis Andrius Vištelis surado prieglobstį Didžiojoje Lenkijoje, aplink jį susibūrė intriguojanti, mažai iki tol žinomų žmonių grupė.

Reikšmingą vaidmenį, skatinant susidomėjimą Lietuva, atliko ir Poznanės mokslo bičiulių draugija (veikusi kaip savitas elitinis diskusijų klubas), kurio vienas steigėjų kun. Francišekas Malinovskis parašė lietuvių kalbos gramatiką.

Rašytojų ir atsikėlėlių iš Lietuvos, iš dalies politinių emigrantų, ryšiai su jų rėmėjais, leidėjais, draugais ir sąjungininkais Didžiojoje Lenkijoje – mažai iki šiol ištirti – neabejotinai veikė idėjų apie Lietuvą skaidą.

Tai, kokiomis aplinkybėmis ir kokioje terpėje šios idėjos formavosi – aktualūs mokslinių tyrimų klausimai. Bibliotekų katalogų, Poznanės archyvų ir Didžiosios Lenkijos periodinių leidinių apžvalga atskleis daugybę įdomios medžiagos Lietuvos temomis: nuo šaltinių leidimų, literatūros kūrinių, spaudos straipsnių iki privačių užrašų ir laiškų.

Kai kurie jų autoriai gyveno Lietuvoje, negalėdami ten publikuoti dėl griežtos Rusijos cenzūros, o kiti gyveno už Lietuvos ribų, dažnai kaip politiniai emigrantai. Bus siekiama atkurti jų tarpusavio priklausomybių tinklą, nustatyti jų ryšius su Poznanės kultūros elitu, rašytojais, istorikais, leidėjais, mecenatais ir giminaičiais.

Šis tyrimas reikšmingai pakeis esamus įsitikinimus apie centrus, kurie turėjo esminės įtakos formuojant suvokimą ir idėjas apie Lietuvą ir lietuvius XIX amžiuje, įskaitant šiuolaikinės lietuvybės savimonės formavimąsi.

Parengė dr. Laima Kalėdienė