Vėl minime Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną. Ir vėl temdomą tokiai dienai netinkančių ginčų, už kokią laisvę kovota ir net mirta. Tačiau palengva artėjame prie Tiesos. Prasideda ilgai lauktas praregėjimas. Vis daugiau piliečių supranta, kad laisvė – daugiareikšmis ir miglotas žodis. Apie tai buvo nedaug galvojama tomis dienomis, kai beveik visi norėjo ir ragino veržtis iš komunistinės SSRS imperijos gniaužtų ir reikalavo laisvės. Tada tik įžvalgiausieji suvokė ar bent nujautė, kad toli gražu ne visiems reikia ir ne visi siekia Lietuvos – jos tautos ir valstybės laisvės.
Kaip netrukus pradėjo aiškėti, o dabar tampa galutinai akivaizdu, daugelis tą laisvę suprato tik kaip galimybę pakeisti šeimininką. Laisvos tautos ir nepriklausomos valstybės idėja tiesiog pranoko net ir daugelio sąjūdininkų vaizduotę ir pasirodė esanti per sunki. Todėl toji sąjūdinė tautos laisvės ir valstybės vizija, kurią simboliškai galima pavadinti Romualdo Ozolo linija, turėjo mažiau šalininkų ir pralaimėjo. Ilgai atrodė, kad negrįžtamai.
Tačiau vis labiau įsiplieskiantis ginčas dėl Neužmirštuolės tampa principiniu ir laikytinas bundančios Laisvės sąmonės ženklu. Vis aiškiau suvokiama, kad kova su tuometiniais ir dabartiniais Kremliaus valdovais savaime nėra joks ištikimybės tautai ir įsipareigojimo Lietuvos valstybei įrodymas. Tai gali būti, o dažniausiai ir būna, tik būdas nuolankiai pasitarnauti kitam šeimininkui ir parodyti jam šunišką ištikimybę.
Neužmirštuolės segimasis kaip tik yra tautos ir valstybės Laisvės, kuri gyvybės auka ginta tą Sausio 13-ąją, išsižadėjimo ir noro pamiršti ją simbolinis aktas. Šitokią dieną segama absoliučiai bereikšmė gėlelė liudija nebent nesugebančių ir nebenorinčių būti tauta ir valstybę baudžiauninkų laisvę – troškimą nusimesti atsakomybės už Lietuvą ir jos ateitį naštą. Tačiau tokia jau ta baudžiauninko dalia, kad šeimininkas bet kada gali jį parduoti, išmainyti, net iškeisti į šunį. Šito nereikėtų pamiršti – ypač dabar, kai pasaulyje taip sparčiai, ir itin nepalankiai Lietuvai, keičiasi geopolitinė padėtis.
Pavyzdžiui, bent jau vienas iš dabartinių šeimininkų gali imti ir sumąstyti, kaip, neprarandant veido, dėl santykių pagerinimo ir verslo intereso grąžinti Lietuvą – jau labai primenančią išsunktą ir nebe itin naudingą citriną – ankstesniajam šeimininkui atvirai jos neparduodant, bet subtiliai išstumiant į ,,niekieno žemę“, arba vadinamąją pilkąją geopolitinę zoną.
Kas jau kas, o Lietuva tikrai yra patyrusi, kaip lengvai įvyksta ir ką reiškia tokie mainai. Jeigu jie įvyks – o šitokia galimybė pamažu darosi vis realesnė – netruksime išvysti, kas vis dėlto yra ir kokią laisvę simbolizuoja tos Neužmirštuolės ant niekaip neprisimenančių ir nepajėgiančių rišliai paaiškinti, ko jie siekia nepamiršti, „moderniųjų patriotų” krūtinių. Lyg mostelėjus Hario Poterio burtų lazdele, kviečiamos nepamiršti tos niekaip aiškiau neapibūdinamos ir neįvardijamos, todėl iliuzinės laisvės kerai akimirksniu išsisklaidys bei pranyks. O pačios Neužmirštuolės atsivers į savo tikrąjį pavidalą. Atsiskleis visu savo tikruoju grožiu – virs bekrašte Georgijaus juostelių jūra.
Todėl Algimantas Rusteika visiškai teisus rašydamas, kad Neužmiršuolė yra atpažinimo ženklas, leidžiantis jau dabar atskirti JUOS ir MUS. Kaip teisus ir Sausio 13- ąją rodęs drąsos ir tvirtumo pavyzdį kun. Robertas Grigas, primenantis, kad ištikimybės savo valstybei ženklai keistis ir „šiuolaikiškėti” negali. Jais gali būti tik Vytis, trispalvė ir Gedimino stulpai. Su jais gyveno, dirbo, kovojo, o kai prireikdavo – ir mirdavo už Laisvę lietuviai. Tikrąją ir vienintelę – asmens, tautos ir Tėvynės Lietuvos laisvę.
Kad Radžvilas skirtų tiek energijos darbams kiek skiria ženklų semiotikai…
Ne dvasios vargšui nurodinėti profesoriui…
Citata: “Pavyzdžiui, bent jau vienas iš dabartinių šeimininkų gali imti ir sumąstyti, kaip, neprarandant veido, dėl santykių pagerinimo ir verslo intereso grąžinti Lietuvą – jau labai primenančią išsunktą ir nebe itin naudingą citriną – ankstesniajam šeimininkui atvirai jos neparduodant, bet subtiliai išstumiant į ,,niekieno žemę“, arba vadinamąją pilkąją geopolitinę zoną”.
Nusišnekėjo Radžvilas:
Skvernelis niekam nežadėjo Lietuvos parduoti – jis tik nurodė, kada Lietuvos valdantieji kovoja už kitus iki paskutinio lietuvio Lietuvoje, tuomet ES visos kitos valstybės, nors irgi turėtų kariauti su Rasieja, be su ja prekiauja ir labiausiai Vokietija, kuri ir kurie pripildo Rasiejai prekybos kapšą.
Skvernelis per LRT sakė:
NEATSISAKANT POLITINIŲ POZICIJŲ dera pabandyti nors ką nors ekonomikos srityje nuveikti Lietuvai, nes ten, kada tai, buvo Lietuvos pagrindinė rinka ir Lietuvos prekės turėtų eiti.
NES JAM RŪPI NORS KIEK NORS PAPILDYTI LIETUVOS BIUDŽETĄ.
Visi prokonservatoriniai niekada dėl Lietuvos visuomenės daugumos nesistengė, todėl ir šiuokart supūtė burbulą apie būk kažikokius spąstus.
Juk viskas priklauso nuo Rasiejos: jei jie norės atidaryti rinką Lietuvai, tai taip ir padarys, nenorės – tai ne, bet bent jau bus viskas padaryta, kad atverti galimybes.
Akivaizdu, kad konservatoriai ir visa kita jų šušara yra Lietuvai bėda: kiek kartų buvo valdžioje, tiek kartų apiplėšė liaudį.
“tikras” simptomatiškai nusikalba. Kas pardavė “Lietuvos dujas” už centus Gazpromui, žadėdamas pigias dujas? Kas pardavė už kapeikėles “Lietuvos kurą”?,sudarė kvailiausias tranzito sutartis su Rosiejos geležinkeliais? Paminiu tik mažą dalį sabotažo, negiriu konservų, jie irgi prisidirbę, bet negalima būti daltoniku ir matyti tik vieną spalvą
Sapalioji, Juozai: visa tai buvo iki kolūkiečių vyriausybės.
Semiotika ne darbas?
Ne
Taip.
Prašau patikslinkite ką turite omenyje sakydamas, kad semiotika yra darbas?
Tą ir turėjau omenyje. Beje, net komentarų rašymas kai kam yra – darbas.
Ką turėjote omenyje? Jūs sakote, kad semiotika yra darbas, tai prašau pagrįskite.
Ką čia grįsti? Skaitykite Greimą, Toporovą, Ivanovą. Žinau, kad tokių autorių gimnazijose nesiūlo skaityti. Bet jei jau domitės, tai patarčiau.
Labai teisingas straipsnis. O šita žydra gėlytė – tai “žydrų” išmislas. Nieko neturiu prieš “žydrus”, bet niekaip nesuvokiu, ką bendro su mūsų valstybingumo simboliaus turi gėjų simboliai?!
Na na, šakokitės šakokitės: įves baudas už žydrosios neįsisegimą – va tada ir pamilsit.
Gali tą “žydruolę” prisilipdyti sau ant užpakalio.? Arba ant priekio. Ant priekio gal net gražiau būtų.?
Pritariu. Puikiai atrodytų.
gerbiamasis, kol kas valdžios nėra reglamentuota, kur prisegti “žydrutę”. Siūskite pageidavimus , tegu svarsto?
Džiaugiasi širdis,kad dar esama Lietuvoje blaiviai mąstančių ir patriotiškų žmonių.Dar gyvuosime ilgai,jei nepasiduosime gundymams įvairių išverstarankovių.AČIŪ, V.Radžvilai, už teisingus žodžius ir parodymą dienos
šviesoje užsislaptinusius Lietuvos Nepriklausomybės niekintojus.
Na va,pas Makaraitytę Kruvinojo Sausio įvykių fotografai neužsisegė “žydrojo” simbolio,o vedančioji atrodė
kvailokai, “pasipuošusi” žydru ženklu.Gerai,kad segi,matome tuos ,kurie ramiai miegojo savo minkštuose pataluose tuomet,kai Lietuva veržėsi iš okupanto gniaužtų ir aukojo savo brangiausią turtą – gyvybes.
Gal kai kurie žurnalistai buvo priversti įsisegti nezabudkes, bet prisisegusieji atrodė apgailėtinai.
Vakar LRT sustiprintai jas reklamavo
Koliažas nezabudkės su Georgijaus juostele įspūdingas.
“Todėl Algimantas Rusteika visiškai teisus rašydamas, kad Neužmiršuolė yra atpažinimo ženklas, leidžiantis jau dabar atskirti JUOS ir MUS.” Pritarti malonu, šiai nuomonei, tikrai,- kam mums Vokiečių karų, ar musonų šalpos vargšams ar kt. atminimo ženklai, juk mes turim savo, ir ne vieną atminimo ženklą.
triukšmas vandens stiklinėje – jau keli metai kuriamos apie šią gėlelę sąmokslo teorijos. Sugalvojo jauni žmonės tą simbolį, jiems ta gėlelė graži (o ir man graži), be to, turi prasmę -neužmiršti. Kas čia blogo įmatote toje gėlelėje, rašote kaip kokie sektantai.
Bet taip jau sutapo, kad tai tapo lietuviškų simbolių išstūmimo, nepakantos jiems pradžia. Juk ne su neužmirštuolėmis eita kovoti dėl Laisvės – kad ir kokį amžių paimtum. Ar išmestum tai, kas paties tėveliams, seneliams brangu buvo? Tada kodėl šiais atvejais taip elgiamės? Užmiršę šaknis, tapsime dar aršiau medžiojamu grobiu kaimynėms, besivaržančių tarpusavyje, katros iš jų „nuosavybė” esame…
kad nebūtum visiškai tuščia, paaiškinsiu : globalistų (tiek vakarų, tiek rytų) vienas esminių instrumentų yra simbolių pakeitimas mažiau reikšmingais, dviprasmiškais, svetimais. Jei manote, kad tai jaunų žmonių sugalvotas simbolis, tuomet jūsų galvelėje tikrai tuščia. Tai labai senas masonų simbolis, tiesiog paguglinkit
Turiu omeny, kad tai tuščia (t.y. tušti niekai tos visos kalbos apie tą gėlelę) . Per daug sureikšminate simbolių reikšmę. Tiesiog tai naujai sukurtas vienijantis visus simbolis, naivus ir kartu mielas. Tegul būna, nes gražus. Nereikia turėti baimių dėl masonų ir kt.: tai seniai atgyvenę dalykai ir prietarai – šiems laikams toks mastymas juokingas.
„Vienijantis visus simbolius“… O kodėl ne tulpė? Cha-cha-cha…
“Tiesiog tai naujai sukurtas vienijantis visus simbolis, naivus ir kartu mielas” – vienijantis visus be savo nuomonės, suliberastėjusius pasaulio piliečius, bet tikrai ne Lietuvos…
Neužmirštuolė arba Yokosuka.
Japonija Antrojo Pasaulinio karo metu turėjo vieną ginklą, priešas jo paniškai bijojo.
Jį poetiškai vadino Yokosuka – „Krentantis vyšnios žiedas“
(su labai aiškiomis šio simbolio prasmėmis Japonų kultūroje).
Tai modernios sparnuotos raketos atitikmuo.
Mažas vienvietis reaktyvinis lėktuvas su galinga bomba,
skirtas naikinti priešo laivus. Valdoma lakūno-savižudžio, vardan tikslo
paaukojančio savo gyvybę (nevertinu metodo ir kas kieno pusėje kariavo).
Netiesiogiai tai galima susieti lyginanant ir su Sausio 13-ąja Lietuvoje.
Mūsų pasirinktas kovos būdas – „taiki“ kova. Tačiau tai subtilesnis ir žymiai galingesnis,
kovos būdas – informacinis. Priešo sąmonės performatavimo metodas.
Esmėje tai radikaliai moderni kovos formą. Lietuvos beginkliai žmonės stovintys prieš tankus ir
Japonų lakūnai, kurie paaukoja savo gyvybes mūšyje naudodamiesi pažangia kovos technika.
Taiki kovos forma prilygsta bombos sprogimui.
“Neužmirštuolės“ žiedas prilygsta „Yokosuka“ vyšnios žiedui.
Modernus asociatyvus simbolis, turintis „trapų“ pavadinimą, dar labiau pabrėžia jo paslėptąją galią.
Sausio 13-oji tik vienas iš istorinių virsminių mūšių už Lietuvos Laisvę. Gal svarbiausias, o gal dar ne…
Taip, Sausio 13-oji galėtų būti tik „krauju permirkusios” trispalvės simbolis.
Taip, simbolių gausa gali įnešti painiavą. Taip, netinkamas simbolis negali pakeisti pamatinio.
Esmėje svarbu simbolio tapatybė ir jo nurodos kryptis.
Partizanai savo skiriamuosiuose žymėjimuose irgi naudojo nevieną simbolį: Vytis, Gedimino stulpai, Jogailaičių kryžius, Trispalvės motyvas, Ąžuolo lapų vainiko pynė ir t.t., nebuvo tik išskirto vieno. Bet juos vienijo tas pats vardiklis ir VIRŠSPRENDINYS – Laisvos Lietuvos idėja.
Jau tada laikmetis diktavo modernesnes, kintančias formas.
Nors partizanai buvo pasirinkę radikalų kovos būdą, jie jau diskutuodavo apie kitus poveikio būdus (citata):
„Prieš bolševizmą reikia pastatyti naują gyvenimą Vakarų valstybėse, paremtą visuotiniu gerbūviu,
kuris būtų lyg magnetas, kuris palengva pritrauks ir Rytų valstybes“… ekonominė kovos forma.
(vėliau Amerikiečių „žvaigždių karai”- nualinę komunistinę Rusiją).
Bet tai ir yra kintančios kovos formos arba simbolio praplėtimas.
Puikiai žinonome, kad šio simbolio iniciatorių tikslas buvo tas pats, tikrai ne sąmoningas siekis sumaišyti simbolių prasmes, bet jas asociatyviai praplėsti. Išorinius simbolių vaizdinius mūsų sąmonė interpretuoja labai plačiai, svarbu į ką jie nukreipti, ką nurodo ir nusako. Atmetant išankstines nuostatas, aišku gali būti ir platesnė, papildanti, integruojanti ir vienijanti kovos už Lietuvos laisvę simbolio forma.
Šiuo atvejų “Neužmirštuolė” yra kaip papildantis ir nurodantis į pamatinius simbolius, bet tikrai nesiekiantis jų pakeisti. Kaip ir Krikščionybė turi daug simbolių, bet visi nurodo į vieną – Kryžiaus simbolį.
Buvo vieno ankstesniojo filosofo pasakyti žodžiai: “Užmiršimas tolygus mirčiai”.
Nei juoktis, nei verkti. Na, o jau japonų kalbos žinios… 🙂
Lietuviu tauta nuo seno turi savo isskirtinius simbolius, tai Gedimino stulpus ir Vyti, dabar ir trispalve. kiek zinau, butent su siais simboliais Sausio 13aja ir stoveta, bent jau kitu neteko matyti. norime ta diena pagerbti- imkime tuos simbolius kurie tada buvo naudojami… pabandykime isivaizduoti kaip jauciasi zuvusiuju Veles, grizusios ta diena pasizvalgyti, matydamos neaisku is kur atsiradusias melynas penkiakampes… tik tiek, ir nera daugiau apie ka kalbeti. cia belieka besalygiskai sutikti su mineta fraze: ‘..Neužmiršuolė yra atpažinimo ženklas, leidžiantis jau dabar atskirti JUOS ir MUS..’
Ypač dirbtina. Neprigis mumyse. Turime savo lietuviškus simbolius – nereikia SVETIMŲ. Pagaliau, o kas slypi po šiuo pasauliniu simboliu? Žinote? Ne? Tai pasidomėkite. Keista, keista, o gal ir nekeista.
Pritariu LosAngeles 🙂
Užsikirto plokštelė. Stebėtinai, pas visus. “simbolis, simboliai ….”. O “pagoniškas” žodis , ženklas , labai žeidžia jūsų išsilavinimo lygį?
Simbolis ir ženklas tikrai skirtingi dalykai. Tad reiktų kurti arba prisiminti kitą žodį. Ženklas žodžio sampratos lauko siūlyčiau neplėsti.
Tvankstai. Padėk!
Lietuvoje šiuo metu veikia devynios masonų ložės brolijos. Masonai siekia vienyti visuomenę, vadovaujantis tolerancijos ir laisvės principais. Vienos, viso pasaulio masonams vadovaujančios, institucijos nėra. Kalbos apie religiją ir politiką – tabu. Masonai siekia vienyti visuomenę, vadovaujantis tolerancijos ir laisvės principais. 1918 m. Nepriklausomybės akto signatarų tarpe buvo ir masonų ložės “Lietuva” narys fil. dr. Jurgis Šaulys – visą šią informaciją galima paskaityti internete. Masonų brolijai priklausyti gali tik išsilavinę asmenys ir dėl šios priežasties tapę gyvenime pasiturintys. Jų ženklas – skriestuvas mėlynos žibuoklės fone. Nepolitinėje knygoje “Istorija pareinant į Lietuvą” žinomi asmenys su mėlyna žibuokle susiję yra įdėti du. Tai – 1918 m. Nepriklausomybės akto signataras Masonų ložės “Lietuva” narys fil. dr. Jurgis Šaulys (p. 90) ir Jos Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė (p. 93). Dalia Grybauskaitė nebuvo, atrodo, kurios nors Lietuvos Masonų ložės narių sąraše (sąrašus žino tik jie), tačiau žibutė jos atlape, manau, rodė padėką tiems Lietuvos Masonų ložės nariams, kurie protu savo ir pinigais padėjo kovot ir išsaugot Lietuvos nepriklausomybę. Žibutė, taigi, nekonkuruoja su Vyčiu, Trispalve ar Gedimino stulpais. Ji kviečia tik prisimint masonų protų ir pinigų indėlį, kovojant už Lietuvos Nepriklausomybę tada ir saugant jos Nepriklausomybę šiandien. Dėkoju.
Ir Pjautuvas su Kūju nesivaržo, tik primena darbininkų ir valstiečių indėlį į visuomenės gerovę.