V. Radžvilas. Georgijaus juostelės Neužmirštuolės pakuotėse

Vėl minime Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną. Ir vėl temdomą tokiai dienai netinkančių ginčų, už kokią laisvę kovota ir net mirta. Tačiau palengva artėjame prie Tiesos. Prasideda ilgai lauktas praregėjimas. Vis daugiau piliečių supranta, kad laisvė – daugiareikšmis ir miglotas žodis. Apie tai buvo nedaug galvojama tomis dienomis, kai beveik visi norėjo ir ragino veržtis iš komunistinės SSRS imperijos gniaužtų ir reikalavo laisvės. Tada tik įžvalgiausieji suvokė ar bent nujautė, kad toli gražu ne visiems reikia ir ne visi siekia Lietuvos – jos tautos ir valstybės laisvės.

Kaip netrukus pradėjo aiškėti, o dabar tampa galutinai akivaizdu, daugelis tą laisvę suprato tik kaip galimybę pakeisti šeimininką. Laisvos tautos ir nepriklausomos valstybės idėja tiesiog pranoko net ir daugelio sąjūdininkų vaizduotę ir pasirodė esanti per sunki. Todėl toji sąjūdinė tautos laisvės ir valstybės vizija, kurią simboliškai galima pavadinti Romualdo Ozolo linija, turėjo mažiau šalininkų ir pralaimėjo. Ilgai atrodė, kad negrįžtamai.

Tačiau vis labiau įsiplieskiantis ginčas dėl Neužmirštuolės tampa principiniu ir laikytinas bundančios Laisvės sąmonės ženklu. Vis aiškiau suvokiama, kad kova su tuometiniais ir dabartiniais Kremliaus valdovais savaime nėra joks ištikimybės tautai ir įsipareigojimo Lietuvos valstybei įrodymas. Tai gali būti, o dažniausiai ir būna, tik būdas nuolankiai pasitarnauti kitam šeimininkui ir parodyti jam šunišką ištikimybę.

Neužmirštuolės segimasis kaip tik yra tautos ir valstybės Laisvės, kuri gyvybės auka ginta tą Sausio 13-ąją, išsižadėjimo ir noro pamiršti ją simbolinis aktas. Šitokią dieną segama absoliučiai bereikšmė gėlelė liudija nebent nesugebančių ir nebenorinčių būti tauta ir valstybę baudžiauninkų laisvę – troškimą nusimesti atsakomybės už Lietuvą ir jos ateitį naštą. Tačiau tokia jau ta baudžiauninko dalia, kad šeimininkas bet kada gali jį parduoti, išmainyti, net iškeisti į šunį. Šito nereikėtų pamiršti – ypač dabar, kai pasaulyje taip sparčiai, ir itin nepalankiai Lietuvai, keičiasi geopolitinė padėtis.

Pavyzdžiui, bent jau vienas iš dabartinių šeimininkų gali imti ir sumąstyti, kaip, neprarandant veido, dėl santykių pagerinimo ir verslo intereso grąžinti Lietuvą – jau labai primenančią išsunktą ir nebe itin naudingą citriną – ankstesniajam šeimininkui atvirai jos neparduodant, bet subtiliai išstumiant į ,,niekieno žemę“, arba vadinamąją pilkąją geopolitinę zoną.

Kas jau kas, o Lietuva tikrai yra patyrusi, kaip lengvai įvyksta ir ką reiškia tokie mainai. Jeigu jie įvyks – o šitokia galimybė pamažu darosi vis realesnė – netruksime išvysti, kas vis dėlto yra ir kokią laisvę simbolizuoja tos Neužmirštuolės ant niekaip neprisimenančių ir nepajėgiančių rišliai paaiškinti, ko jie siekia nepamiršti, „moderniųjų patriotų” krūtinių. Lyg mostelėjus Hario Poterio burtų lazdele, kviečiamos nepamiršti tos niekaip aiškiau neapibūdinamos ir neįvardijamos, todėl iliuzinės laisvės kerai akimirksniu išsisklaidys bei pranyks. O pačios Neužmirštuolės atsivers į savo tikrąjį pavidalą. Atsiskleis visu savo tikruoju grožiu – virs bekrašte Georgijaus juostelių jūra.

Todėl Algimantas Rusteika  visiškai teisus rašydamas, kad Neužmiršuolė yra atpažinimo ženklas, leidžiantis jau dabar atskirti JUOS ir MUS. Kaip teisus ir Sausio 13- ąją rodęs drąsos ir tvirtumo pavyzdį kun. Robertas Grigas, primenantis, kad ištikimybės savo valstybei ženklai keistis ir „šiuolaikiškėti” negali. Jais gali būti tik Vytis, trispalvė ir Gedimino stulpai. Su jais gyveno, dirbo, kovojo, o kai prireikdavo – ir mirdavo už Laisvę lietuviai. Tikrąją ir vienintelę – asmens, tautos ir Tėvynės Lietuvos laisvę.