Trijų Karalių diena vadinamos Sausio 6-osios proga Alkas.lt žurnalistė Edita Česėkaitė apie šios šventės lietuviškus ikikrikščioniškus papročius kalbina etnokosmologą Joną Vaiškūną.
– Šventinis Kalėdų laikotarpis baigiasi sausio 6 d. Trijų Karalių švente. Krikščionys šią šventę sieja, esą, su istoriniu įvykiu, kuomet 3 Rytų magai atkeliavo į Jaruzalę pasveikinti gimusio Jėzaus, kurį jie laiko Dievo sūnumi. Kuo reikšminga ši diena lietuvių prigimtiniam tikėjimui?
– Kalėdinis laikotarpis pradėtas Kūčiomis – šventine vakariene su protėvių vėlėmis ir Dievais, įpusėjęs šurmulingaisiais Naujaisiais – kalendorinės datos pasikeitimo švente, baigiasi – sausio 6 d. Tai laikas kai gamtoje tamsa ima atsitraukti, o šviesa ima grįžti – dienos ilgėja. Šis gamtinis vyksmas mūsų protėviams perteikė ir mūsų sielų būseną: Šviesa grįžta – Tamsa traukiasi.
Dangaus ir sielos pragiedrulius skubina grįžtanti Saulė. Sausis – pragiedrulių mėnuo – mat po ilgų tamsos miglų tik dabar danguje vėl ima rodytis žydruma. Pavyzdžiui, rusai senovėje sausį vadino prosinec, mat rusiškai prosin’ – pragiedruliai, žydruma.
Prieš Tris Karalius mūsų krašte sausio 6-oji vadinta – Krikštais, Atarašais. Astronomiškai – tai Saulės „stovėjimo“ (lot. solstitium – saulės stovėjimas) laikotarpio pabaiga. Įdėmiai stebėdami Saulės judėjimą, praeities žvaigždininkai kreipė dėmesį į šį Saulės „stovėjimą“, kai dienos trukmė beveik 2 savaites pastebimai nesikeičia, nes Saulė virš horizonto kasdien keliauja vis tą patį trumpiausią kelią. Sausio 6-ąją įgudusi akis jau pastebi dienos Saulės kelio pailgėjimą. Iš čia ir vaizdingas posakis – „Nuo Kalėdų iki Trijų Karalių diena pailgėja per gaidžio žingsnį“.
Trumpiausias Saulės „stovėjimo“ dienas nuo Kūčių iki sausio 6–tos Šiaurės Europos tautos siejo su protėvių vėlių sugrįžimo ir lankymosi savo namuose laikotarpiu. Šį laiką Lietuvoje vadindavo – „tarpkalėdžiais“, „tarpušvenčiais“, „šventvakariais“, „vaišėmis“.
Tuomet sodybas lankydavo žmonės, persirengę lokio, arklio, gervės, ožio ir kitomis magiškomis kaukėmis. Vėliau krikščioniškų pasakojimų įtakoje šių persirengėlių būrį papildė ir Trijų Karalių kaukės. Atsilankę sodyboje persirengėliai giedodavo, linkėdavo namų šeimininkams sėkmės ir gero derliaus, o už tai buvo vaišinami ir apdovanojami.
Nors per amžius išblėso šių kalėdinių kaukininkų supratimas, bet galima spėti, kad tai – mitiniai protėviai, vaizduojantys mūsų pačių žmogiškąsias savybes. Bandydami susivokti kas esame, dar ir dabar save lyginame būtent su gyvūnais: „stiprus kaip lokys“, „dirba kaip arklys“, „grakšti kaip gervė“, „užsispyręs kaip ožys“… Kadaise žvaigždininkai šiuos mitinius gyvūnų įvaizdžius susieję su žvaigždynais sukūrė ir astrologinę sistemą.
– Krikščionys sausio 6 d. ant namų durų piešia 3 kryžiukus ir užrašo tris raides K+M+B+. Vieni šį užrašą sieja su mitiniais Trimis karaliais, kiti aiškina kaip lotynišką palinkėjimą: Christus Mansionem Benedicat, tai yra Tegul Kristus palaimina šiuos namus. Ar tai esmingai krikščioniškas paprotys, ar ir ikikrikščioniškais laikais kokiais nors ženklais buvo laiminami namai? 
– Senovėje apie dienos pailgėjimą buvo sprendžiama pagal Oriono žvaigždžių padėtį iškart po saulėlydžio. Trumpiausių dienų vakarais, Saulei nusileidus, 3 įsidėmėtinos Oriono žvaigždės teka tiesiai priešingoje pusėje.
Dienoms ilgėjant ši žvaigždžių trijulė sutemus sužimba vis aukščiau. Oriono žvaigždynas mūsų protėviams kažkada buvo puikiu kalendorinių darbų orientyru, tad ir vadintas jis įvairiai – Šienpjoviais, Pjovėjais, Kūlėjais, Trimis mergelėmis verpėjomis, Trimis Karaliais.
Kadangi mūsų senajame tikėjime gamtinės tamsos ir šviesos kaita buvo dvasinės Tamsos-Šviesos sąveikos ir kovos simboliu, tad Kalėdinis Tamsos ir Šviesos kovos laikotarpis, kuomet Tamsa turi būti nugalėta ir priversta pasitraukti, kad užleistų vietą atgimstančiai Šviesai, buvo pripildytas kultūrinių-religinių draudimų ir veiksmų gausa.
Vienu svarbiausiu Krikštų šventės veiksmų buvo maginė sodybos apsauga nuo neregimų dvasių. Manyta, kad pradėjus dienoms ilgėti, vėlės privalo iškeliauti atgal į Aną pasaulį, tad Krikštų išvakarėse kai kur buvo ruošiama atsisveikinimo su vėlėmis vakarienė, vadinama Kūčelėmis.
Kad namų aplinkoje neužsiliktų nė viena nepageidaujama ano pasaulio būtybė, buvo „atrašinėjami“ pastatai ir daiktai. Ant gyvenamo namo ir ūkinių pastatų durų, o kartais ir ant namų apyvokos daiktų, šeimininkas švento židinio anglimi, o vėlesniais laikais bažnyčioje šventinta kreida, žymėdavo tris kryželius + + + . Šio ženklinimo svarbą primena ir šventės pavadinimai – Atarašai bei Krikštai. „Dedant krikštus“ iš sodybos išrašomi, išprašomi svečiai iš Anapus.
Ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyniniuose kraštuose kryželiai buvo daromi taip pat ir iš verbos šakelių ar šiaudų ir, apsaugos nuo piktųjų dvasių sumetimais, būdavo užkišami įvairiose statinių vietose.
Latvijoje ant statinių, neatkeliant rankos, buvo išpiešiamos ir penkiakampės arba aštuonkampės žvaigždės – slogučio kryžiai (lietuvēna krusts). Ir pačią šventę latviai vadino – Žvaigždės arba Žvaigždžių diena. Taigi, pliuso pavidalo maginiai kryželiai yra ne kas kita, o trijų žvaigždžių, pranešančių apie Dieviškosios šviesos atgimimą, simboliai.
Su pirmosios vakaro žvaigždės pasirodymu Kalėdų išvakarėse pasitikome protėvių vėles, o su trijų Šienpjovių žvaigždžių vakariniu patekėjimu – jas išlydime.
Aštunta diena po Naujųjų metų Žvaigždės diena vadinama ir keistai į baltiškas panašiose Kinijos naujametinėse tradicijose.
Tą dieną rodoma pagarba žvaigždėms: sėdant prie apeiginio vaišių stalo šeimos galva lenkiasi žvaigždžių dievams ir savo laimingai žvaigždei, globojusiai jo gimimą. Apeigoje dalyvauja tik vyrai, kurie išreikšdami pagarbą savom žvaigždėm uždega po 3 aromatine alyva užpildytas lempeles ir pagal jų liepsnelių spindesį spėja savo ateitį.
Žvaigždėtas dangus šį vakarą, kaip ir mūsų krašto žmonėms, – lemia gerus ir derlingus metus.
sveikinu Ditę pradėjus pagaliau rimtą darbą…