L. Čepienė. Ko nenorėjo girdėti Renata Mikutajcis-Cytacka…

Iš tikrųjų, jokia kita pasaulio kalba nėra gavusi tiek aukštų pagyrų kaip lietuvių kalba. Lietuvių tautai buvo priskirta didelė garbė už sukūrimą, detalių išdailinimą ir vartojimą aukščiausiai išvystytos žmogiškos kalbos su savita gražia ir aiškia fonologija. Be to, pagal lyginamąją kalbotyrą lietuvių kalba yra labiausiai kvalifikuota atstovauti pirmykštei arijų civilizacijai ir kultūrai.

Imanuelis Kantas (1724–1804)

Štai kokiais žodžiais mūsų gimtąją kalbą apibūdino klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas Imanuelis Kantas. Galėtume didžiuotis savo gražiąja kalba, džiaugtis ją mokėdami, mylėti, saugoti, branginti ir globoti.

Kaip vaikas, augdamas be meilės,  subręsta nelaimingas, bejėgis, beglobis žmogus, taip ir gimtoji kalba. Jei valdžia neskiria jai tinkamo dėmesio, nesaugo, apleidžia, nusižengia net Konstitucijai dėl kažkieno interesų – kalba tampa politikų įkaite, ja manipuliuojama, ji  stumiama iš viešojo vartojimo, vienaip ar kitaip genama iš valstybės. Nežinau pasaulyje tokios nelaimingos ir tiek iškentėjusios kalbos, kuri būtų taip ujama, stumdoma, keikiama, kaip kad Imanuelio Kanto išgirtoji lietuvių kalba!

„Nekenčiu lietuvių kalbos!“

Nors lapkričio 20d.,  Lenkų namuose, lenkų mokyklų tėvų forumo surengta konferencija buvo pavadinta „Suvienodinta valstybinės kalbos mokymo programa Lietuvos tautinių mažumų mokyklose“ –  visas 4 val. iš anksto pasiruošusių ir uoliai iš lapų skaitančių pranešėjų tekstuose buvo girdėti nepasitenkinimas lietuvių kalba, atnaujintomis  programomis, skundai, atpasakotos ir net nufilmuotos vaikų „kančios“, patiriami stresai, mokantis lietuvių kalbos. Vaikai esą nelaimingi, nenorį lankyti mokyklos.

Lietuvių kalba vienintelis dalykas, dėl kurio vaikas verkia, nenori bendrauti lietuvių kalba. Taip esą sutrikdoma šeimos gyvenimo kokybė…dėl lietuvių kalbos!? Pagaliau įsidrąsinę, pajutę konferencijos atmosferą, pradėjo tiesiogiai rėžti, kad vaikai nekenčia lietuvių kalbos ir nenori jos mokytis. Tas grėsmingas, valstybinę kalbą niekinantis  sakinys skambėjo vis dažniau. Niekas neužsiminė, kad tokio amžiaus vidutinių gabumų vaikas  vienu metu gali išmokti 4 ar net 5 svetimas kalbas. Vaikai žingeidūs, nereikia menkinti savo vaikų gabumų ir nuteikinėti jų prieš lietuvių kalbą. Jei vaikučiui pasakysi, kad tai blogis – taip jis ir supras. Jam vyresniųjų pasakyti žodžiai yra absoliuti tiesa. Tai ir yra didžioji bėda – galimai kažkam tai naudinga!

Kai prieš 20 metų, pradėjau dirbti Dūkštų pagrindinėje mokykloje, buvau maloniai nustebinta ir sužavėta – visi vaikai puikiai kalbėjo lietuviškai. Jie, tėvelių skatinami,  norėjo mokytis lietuvių kalbos, skaitė lietuviškas knygutes, žiūrėjo lietuviškas programas. O man buvo didžiausias džiaugsmas tenkinti jų norą tobulinant  lietuvių kalbos įgūdžius.  Kiek skaitovų konkursų ir olimpiadų esame laimėję! Pamoka buvo laukiama. Tai buvo šventė ir man, ir mokiniams. Per 2o metų padėtis gerokai pasikeitė… kažkas stropiai „padirbėjo“… Deja. Tik ar mokinio naudai?

Nėra pasaulyje valstybės, kuri taip lengvabūdiškai, nepaisydama tautos valios, savo abėcėlėje stengtųsi  įteisinti svetimos valstybės raides. Toks neatsakingas valdžios požiūris į kalbą daro ją pažeidžiamą, padeda rastis grupėms, kurios amžinai nepatenkintos valstybine kalba. Visų tautybių žmonės , gyvenantys Lietuvoje, turi visas teises į mokslą savo gimtąja kalba. Europoje ir JAV tautinėms bendrijoms egzistuoja tik šeštadieninės mokyklėlės. O tokių lengvatų, kokias Lietuva suteikia lenkų tautybės piliečiams – mokymą gimtąja kalba nuo lopšelio iki aukštojo išsilavinimo – pasaulyje nėra. O nepasitenkinimas yra. Ir bus tol, kol valdžia negerbs mūsų gimtosios kalbos.  Norėtųsi, kad būtų vadovaujamasi Gerbiamos Prezidentės nuomone, jog kalba neturėtų būti derybų objektas.

Bet grįžkime į Lenkų namuose vykusią konferenciją.

Kiekvieną kalbėjusįjį konferencijos vedėja Renata Cytacka palydėdavo palaiminga šypsena ir plojimais. Paskutinis išėjo kalbėti  Lietuvos lenkų veikėjas Juzefas Kviatkovskis.  Nieko originalaus! Grįžo prie lyg ir primirštos savo giesmelės – Lietuvos politikai stengiasi pakenkti lenkų moksleiviams. Toliau pasipylė reikalavimai: sukurti lenkams atskiras mokymo programas; atskirus vadovėlius; atskirą metodiką; atskirus mokytojus lenkiškoms mokykloms, atskirus egzaminus lenkų vaikams.

Ir tegu užauga pusiau Lietuvos piliečiai, pusiau mokantys valstybinę lietuvių kalbą… Taip pageidautumėte, pone Kviatkovski? Ar aš ne taip supratau? – Jūs kalbėjote lenkiškai.

Ir labai įdomu, ką į Jūsų pasiūlymus tartų Vilniaus miesto administracijos direktoriaus pavaduotoja Danuta Narbut, prieš tai piktokai grasinusi , ką ji nuveiksianti, jei lenkų kalba tapsianti antrarūšė. Ponia Danuta Narbut, po visų pateiktų reikalavimų įvykdymo, tai lietuvių kalba Lietuvoje taptų antrarūše (nors neteko girdėti, kad kalbos skirstomos į kažkokias rūšis).  Ar nejaudintų Jūsų valstybės kalbos diskriminacija?

Konferencijoje buvo demonstruojami ir  išnagrinėti nuo 2013 m. blogėjantys lietuvių kalbos ir literatūros mokyklinių ir valstybinių brandos egzaminų rezultatai. Korektiškumo dėlei, apie kitų dalykų taip pat blogėjančius pažymius lenkų  veikėjai „užmiršo“ ar nepanoro užsiminti. Išskirtinai visi akmenys skriejo tik į lietuvių kalbą.

Konferencijoje buvo smūgiuota į vienus vartus. Visi  tendencingai skundėsi juos užgriuvusia nelaime – lietuvių kalba. Dauguma kalbėjusiųjų  lietuvių kalbą dėstančių mokytojų pačios sunkokai artikuliavo, nelabai suprasdamos piktinosi lietuvių kalbos gausiais sinonimais, vaizdingaisiais veiksmažodžiais, pašalio vietininko vartojimu. Nemylėdamos dėstomo dalyko, pagaliau nelabai ir mokėdamos, nežinodamos tautos istorijos ir papročių – ką gali duoti jau namuose tėvų nuteiktam vaikui tokios lituanistės? Aišku, kalta lietuvių kalba, kurios taip nenori pamilti Lietuvos lenkai.

Konferencijoje pasijutau, tarsi dalyvaučiau lietuvių kalbos apkaltoje. Ne mano jėgoms buvo pakęsti tokį „spektaklį“. Pačios kojos prinešė prie mikrofono. Ponia Renata Cytacka, pajutusi ne konferencijos dvasios oponentę, ėmė mane šiurkščiai vyti nuo mikrofono, nors aš tik buvau pradėjusi dėstyti savo požiūrį į iš anksto surežisuotą renginį. Kai ką pasakiau, bet ne viską, kas mane, kaip lietuvę ir lietuvių kalbos mokytoją, giliai įžeidė. Suradau galimybę Jums, Renata Cytacka, pasakyti tai, ko neleidote lapkričio 20 d., Lietuvių kalba – didžiausias Tautos turtas. Ja kalbėjo mūsų seneliai ir proseneliai. Lietuvių kalba kiekvienam lietuviui  brangi ir nepakeičiama, ir neįkainojama… – ji pašventinta knygnešių krauju. Kiek lietuvių galvų padėjo dėl šios seniausios indoeuropiečių  ir vienos gražiausių pasaulio kalbų!

Visi esame Lietuvos piliečiai. Ir mūsų visų Tėvynė – Lietuva. Mylėkime ją, mylėkime jos kalbą. Niekas nei lenkų, nei kitų tautybių vaikų neskriaudžia. Nereikia kiršinti žmonių. Tik meilė ir gėris atves mus į gražią, išsvajotą ateitį.

Autorė yra Vilniaus r. Dūkštų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė