
Lapkričio 11 d., Strėvos kaime, žvarbokas oras nesutrukdė susirinkti entuziastams, išsiruošusiems į kelionę Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko (1869–1942) tėviškės takais.
D. Malinauskas, baigęs agronomijos mokslus, grįžo į savo dvarus buvusioje Trakų apskrityje. Gyvendamas Onuškyje susipažino su klebonu Stanislovu Šlamu, jau nuo seminarijos laikų platinusiu lietuvišką spaudą. Donatas Malinauskas tapo jo patikimu padėjėju. Duodavo S. Šlamui pinigų lietuviškoms knygoms pirkti.
Tad, artėjant Lietuvos valstybės šimtmečiui, labai svarbu prisiminti mūsų garbingo kraštiečio praeities nuopelnus Lietuvai. Aukštadvario regioninis parkas, Onuškio D. Malinausko gimnazija, VĮ Trakų miškų urėdija nusprendė pagerbti signataro atminimą kviesdami keliauti ir pabūti gamtoje.
Prie Strėvos upės protakos visus pasitiko Aukštadvario regioninio parko specialistė R. Balsevičiūtė, pristatydama Strėvos kaimo praeitį. Kaimas vardą gavo nuo Strėvos upės, sanskrito kalbos žodis „stravati“ reiškia lėtą tekėjimą. Būtent pro čia, Vilniaus link, veda Karališkasis vieškelis, už kaimo vingiavo demarkacinė linija. Anuo metu Strėva buvo gyvenvietė su verdančiu gyvenimu: malūnas, karčiama, kalkių degimo vieta, grybų ir uogų supirkimo punktas, aliejinė, girininkija. Čia pravažiuojančiam D. Malinauskui kilo mintis dėl galimo gyvenvietės išplėtimo. Žadėta pastatyti pasienio miestelį su kultūros centru, pienine, paštu, paminklu Vytautui Didžiajam, nauja erdvia bažnyčia. Deja, šias idėjas užgesino karas.
Po pasakojimo, visi žygeiviai patraukė į Strėvos piliakalnį. Jau daug metų piliakalnį, keliuką į pusiasalį prižiūri tikri girių džentelmenai – VĮ Trakų miškų urėdijos vyrai. Žygiuoti buvo smagu, nes į priekį viliojo po liūčių sutvarkytas kelias, sutvarkyti kelkraščiai. Žygeivius pasitiko didingas piliakalnis, iš visų pusių apsuptas Nepero, Kunigaičio ir Ėgliaus ežerų. Senoliai šią vietą vadina „piliakolnia“ ir mini čia stovėjusią medinę pilaitę.
Ant piliakalnio, visiems žodį tarė Lietuvos nepriklausomybės akto signataro D. Malinausko kultūros premijos laureatė N. Balčiūnienė, V. Jencius – medikas, vienas iš kultūros premijos įsteigėjų, knygos apie D. Malinauską autorius (Donatas Malinauskas. 1918 m. „Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“. Trakai: Vorutos fondas, 2011). Apie turtingą Strėvos piliakalnio gamtą bei jo tvarkymą ir retuosius augalus, pasakojo ilgametis Aukštadvario regioninio parko direktorius Vaclovas Plegevičius.
Į Vytautavos bažnyčią keliautojus mielai įleido Onuškio parapijos klebonas A. Gaidukevičius, raktus patikėjęs Onuškio D. Malinausko gimnazijos direktorei R. Blikertienei. Čia bažnyčios statybos istoriją visiems priminė V. Jencius, signataro giminaitis bei knygos apie jį autorius.
Vytautavos bažnyčios statybos idėja Donatui Malinauskui kilo dar 1933 metais, kai buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metai, miestuose jo garbei statomi paminklai, keičiami gatvių pavadinimai. Čia buvo nutarta pastatyti bažnytėlę, įkurti Vytautavos parapiją. D. Malinauskas dalį savo Paulinavos palivarko žemės bei medieną paskyrė bažnyčiai. 1939 metais vietiniai žmonės baigė bažnyčios statybą. Kas galėjo pagalvoti, kad maža bažnytėlė atlaikys karo audras ir sulauks mūsų dienų. Dabartiniu metu bažnyčia yra paskelbta vietinių meistrų architektūros paminklu.
Prisiminkime D. Malinausko giminių (tėvo) patekimo į Aukštadvario apylinkes istoriją. Pasak Tado Mongirdo, senos Lietuvos bajorų giminės palikuonio, gimusio Aukštadvaryje (Trakų rajone), „Jo tėvas atvyko į Trakų apskritį XIX amžiuje, metų nežinau, iš tuometinės Lenkijos rusų valdžioje. Apsivedė su Chelstovskaitė iš Tolkiškių dvaro (tada kaimas ir dvaras buvo vadinamas „Talkow“). Tas dvaras buvo prie Vilkokšnio ežero ant kalniuko netoli vietos kur iš to ežero išteka Verknės upė. Ten ant tos upės buvo vandens malūnas (dabar jo nėra) ir šalia tas kaimas. Dvaras priklausė Chelstovskių šeimai. Dabar to dvaro nėra, gyvenamas namas sudegė pirmojo pasaulinio karo metais ir toje vietoje dabar stovi mokykla, pastatyta prieš antrąjį karą. Du tada jauni broliai Kazimieras ir Česlovas Chelstovskiai gyveno Lenkijoje ir buvo Lenkijos piliečiais.
Donato tėvas apsivedė su Chlestovskaite ir gavo kraičio Jankovicų dvarą, irgi prie Vilkokšnio ežero, tik kitoje pusėje. Kokiais metais ir kada gimė Donatas nežinau. Donatas vedė dvarininko Kučevskio iš Ūbiškių dvaro (tada Ūbiškes vadino „Hubiški“) dukterį. Tai buvo lenkų šeima ir pats Kučevskis kurį laiką buvo Gatčinoje caro sodininku. Aš jo nepažinojau, nes jis anksti mirė. Jo žmoną, kilusią iš Odincų šeimos dar pažinojau. Tik iš vaikystės atsimenu, kada buvo pastatyta Aukštadvario bažnyčia, tai Kučevskio palaikus perkėlė iš („Hubiškių“ dvaro) į Aukštadvario bažnyčią ir palaidojo po altoriumi, nes jis irgi daug davė miško medžiagos bažnyčios statybai.“
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro D. Malinausko kultūros premijos laureatė N. Balčiūnienė priminė visiems apie signataro kovą su tuometine lenkų valdžia dėl lietuvybės, Vytauto Didžiojo palaikų perlaidojimo. Po garbių svečių pasisakymo gerbiamo signataro garbei ragus pūtė, skudučiavo, kankliavo, dainas apie tėvelius dainavo Vytauto Didžiojo universiteto ansamblis „Linago“.
Toliau kelias vedė į Galaverknio kaimą. Trys šaltinių versmės pradeda Verknės upę. Tarp versmių – Žalčių kalnelis. Vietiniai žmonės pasakoję sakmę, kad jauna mergina, netekusi artimųjų, pasijutusi likimo nuskriausta, atėjusi ant kalnelio ir graudžiai pravirkusi. Ji verkusi labai ilgai, kad net šaltiniai atsivėrę, o iš jų – upė nutekėjusi. Žmonės upę Verkne pavadino. Kalbama, kad ir šiais laikais kai kas gali tos merginos verksmą išgirsti.
Pasigrožėję gamtos stebuklu, visi skubėjo į Jankovicų dvarvietę – D. Malinausko tėviškę. Čia visus pasitiko dabartinis šios vietos šeimininkas J. Sadauskas. Šis darbštus žmogus su šeima prižiūri ir puoselėja išlikusią dvaro liepų alėją. Šie medžiai iš tiesų įspūdingi ne vieną šimtą metų jau liepelės skaičiuoja. Renginyje dalyvavęs VDU profesorius etnologas Arūnas Marcinkevičius labai stebėjosi išvydęs tokius galingus deivės Laimos medžius. Jis dalyvavęs ekspedicijose, tačiau tokių didingų liepų nematęs. Pasirodo, kad liko tik liepos, nes dvaras sudegė 1918 metais, tik, laimei, žmonės išliko gyvi.
D. Malinauskas čia atvykdavęs retai, buvodavęs užsienyje ir miestuose. Apie dvaro praeitį iš savo tėvų ir senelių atsiminimų pernai papasakojo J. Sadauskienė ir šviesios atminties J. Matulevičienė. Pasivaikščioję liepų alėja, svečiai pasivaišino Onuškio D. Malinausko mokytojų keptu bulvių plokštainiu, visi šildėsi prie laužo užsigerdami kvapnia Strėvos apylinkių devynių žolelių arbata. Dar nesinorėjo skirstytis, visi susipažinę šnekučiavosi, džiaugėsi, kad net oras nesutrukdė tokios dvasingos dienos.
Galingai, aiškiai, paprastai ir lietuviškiausiai pagarbiai, netgi galim sakyt ir dvasingai (su visų liepų palydos galiomis) pagerbta Lietuvos Tarybos Nutarimo apie Valstybingumo susigrąžinimą nario, – Lietuvos bajorų giminių palikuonio, –
iškilaus mecenato, netgi 1905 m. Didžiojo Lietuvių Seimo sušaukimo rėmėjo, – Donato Malinausko atmintis.
Sėkmės žygeiviams, – jų žygiui į Nepriklausomybės 100-mečio Lietuvą, – žygiams atversiantiems atminties klodus
…ąžuolų, liepų, alkų ir žalčių šventovių sargyboje.
Todėl tiek svarbu panemunių Lietuvos atmintį gaivinant ir D. Malinausko įtakas būsimo Lietuvos atkūrimo ir įtvirtinimo “teisės architektams” Darsūniškyje, dar platesnius veiklos barus prisiminti, o ypatingiau visą jų lietuviškiausios bajorų šeimos narių įtaką (galbūt netgi išskiriant seserį Filomeną ir jos asmenį) moksleivijai, istorikams,mokytojams ir visai visai laisvos Lietuvos šviesuomenei atskleidžiant.
Ir atskira padėka už tokį šviesų paviešinimą gerb. Nijolei Balčiūnienei. Labai tokių žinių, ypač apie Valstybės atkūrimo NUTARIMO (act am December11 und Februar 16) signatarus trokštame… Troškulys gilus. Laikas takus.
regračiams:
http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:OciOnBW66t0J:gintarinesvajone.lt/2014/11/10/knygnesiu-remeja-tremtine-filomena-malinauskaite-1859-1941/+&cd=11&hl=lt&ct=clnk&gl=lt
ir sovietbolševikinio terorizmo okupacinės prievartos istrebitelių badu numarintoms aukoms (ir Malinauskų šeimos, visų okupuotųjų šalių šeimų, 8 milijonų ukrainiečių numarintų t.p.), ir visoms kitoms, laukiančioms istorinio teisingumo, galbūt po Potsdamo nutarimų įgyvendinimo….,
atminti