Lietuviško tautiškumo ir patriotizmo naikinimo tendencijas jau galima skaičiuoti dešimtmečiais. Neatsitiktinai didžioji dalis jaunimo jau sieja save su užsienio valstybėmis, pasirengusi išvykti. Bet štai prasidėjo Rusijos ir Ukrainos karas, ir tie patys žmonės, propagavę liberalizmą ir kosmopolitizmą, staiga pasigedo patriotų. Ukrainos pavyzdys parodė, jog pirmieji kovotojai už savo šalį – tie patys iškeikti nacionalistai. Norint saugaus gyvenimo savo šalyje pirmiausiai tenka remtis jais.
Prieš daugelį metų Nepriklausomybės akto signataras Kazimieras Uoka pranašavo: ateis laikas ir Lietuvoje atsiras krūva patriotų. Bet tai bus jau ne tie, kurie atstovavo patriotinėms vertybėms ligšiol. Tai bus didžiausi ligtoliniai liberalai ir kosmopolitai, pajutę naujus vėjus.
Naują postūmį šia linkme sukėlė Rūtos Vanagaitės ir Adolfo Ramanausko-Vanago istorija. Ilgus dešimtmečius niekinti Lietuvos kūrėjai ir kovotojai – nuo Jono Basanavičiaus ir Antano Smetonos iki Kazio Škirpos ir Juozo Ambrazevičiaus. Ir štai atėjo eilė epiniams Lietuvos didvyriams – partizanams. Iš pradžių Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, po to ir A. Ramanauskui-Vanagui. J. Noreikos žeminimo istorija praėjo lengvai, kaip ir visos ligtolinės, bet ties A. Ramanausku kažkas užstrigo.
Ligtol Lietuvos didvyrius gynė tik saujelė tautiškai mąstančių žmonių, vadinamų radikalais, marginalais, ekstremistais, ksenofobais, homofobais ir kitais mielais epitetais. Bet štai į kovą pakilo Andrius Tapinas, Monika Garbačiauskaitė-Budrienė ir net Karolis Jovaišas. Daugelis tų, kurie dešimtmečius naikino patriotizmą, o A. Tapinas netgi pristatinėjo R. Vanagaitės knygą, kurioje – su daugeliu klastočių, net suklastotomis nuotraukomis – buvo šmeižiami Birželio sukilėliai.
Tai galima aiškinti dviem prielaidomis. Pirmoji iš jų – tokia. Net radikaliausi liberalai ir kosmopolitai Rusijos grėsmės akivaizdoje suvokė, kad Lietuvai reikalingas patriotizmas ir jį įprasminantys simboliai. O legendinis partizanas tapo galutine riba, už kurios nebeliktų nieko. Tik tuštuma. Vargu, ar pavyktų Lietuvos patriotinį naratyvą konstruoti iš Europos Sąjungos biurokratijos, tarptautinių kapitalo korporacijų, laisvos rinkos, atvirų durų migrantams ir homoseksualų teisių. Tam tiesiog nėra istorinių prielaidų, o taip pat ir dvasinių. Kas eitų mirti už tokį naratyvą?
Antroji prielaida, kad gauta komanda. Vakarų globalistų ir Rusijos imperialistų kovoje dėl įtakos pasaulyje mūsų liberalai ir kosmopolitai aiškiai pavaldūs pirmajai stovyklai. Jai naudingas Lietuvos istorijos naratyvas, kuris patvirtintų Lietuvos kovą su Rusija ir už įsiliejimą į Vakarus.
J. Basanavičiaus ir A. Smetonos figūros pirmiausiai siejamos su lietuvių tautos atsiskyrimu nuo lenkiškos tapatybės. Nors jiems teko susiremti tiek su rusišku, tiek su vokišku imperializmu, tačiau konfliktas su Lenkija, reprezentavusia Vakarus, daro šias figūras mažai tinkamas norimam diskursui.
K. Škirpos, J. Ambrazevičiaus ir net J. Noreikos istorijose figūruoja žydų veiksnys. Visi šie žmonės buvo Lietuvių aktyvistų fronto lyderiai. Šis Frontas dalies žydų bendruomenės ir jai prijaučiančiųjų kaltinamas sąjunga su Adolfu Hitleriu ir holokaustu Lietuvoje. Nors žydų vaidmuo globalistų tinkle dažnai stipriai perdedamas, bet faktas, kad jų įtaka šiame tinkle egzistuoja. Tai irgi daro šias tris figūras problemiškomis Vakarų globalistų diskursui.
A. Ramanauskas taip pat dalyvavo Birželio sukilime, bet jo biografijoje tai buvo tik trumpas epizodas, apie kurį mažai kas ir težino. Net lietuviškoji Vikipedija šį faktą praleidžia. Skirtingai, nei K. Škirpa ar J. Ambrazevičius, jis nebuvo tarp Fronto lyderių, ir, skirtingai, nei J. Noreika, neturėjo vadovaujančių pareigų lietuviškojoje savivaldoje nacių okupacijos metais. Be to A. Ramanauskas po Jono Žemaičio-Vytauto egzekucijos faktiškai laikytas partizanų judėjimo vadu, o jo kankinystė lietuvių tautos sąmonėje suteikia jam šventojo aureolę. Taigi, kova su juo – tiesiog pavojinga.
Lietuvių tautoje daug kas prieštaringai vertina A. Smetoną, mažai, ką žino apie K. Škirpą ar J. Ambrazevičių, dar mažiau – apie J. Noreiką. J. Basanavičiaus apjuodinimas jau buvo gana rizikingas žingsnis, dėl kurio net pagrindinė juodintoja Nerija Putinaitė vėliau suabejojo, ar buvo verta. O A. Ramanausko išniekinimas sukėlė triukšmą visoje Lietuvoje. Kilo grėsmė, kad kils dvasinė revoliucija, iškelsianti į viršų didžiausius globalizmo priešininkus – nacionalistus.
Dėl to galimai pasirinkta taktika, vieno KGB darbuotojo pasiūlyta dar Atgimimo laikais: perimkime iš nacionalistų jų simbolius. Atskiros patriotinės figūros išimamos iš tautiškojo-nacionalistinio naratyvo ir perkeliamos į globalistinį. Toliau keikiant ir šmeižiant šiandienos patriotus leidžiama pagarbinti praeities patriotus, tariamai kovojusius už liberalų globalistinį rytojų.
Tik va, tokiam scenarijui šiek tiek trukdo pačių partizanų prisiminimai. Pavyzdžiui Broniaus Krivicko raštai, kur aštriai traukiamas per dantį Vakarų džentelmenas, bučiuojantis Maskvos banditui kruvinus ūsus. Arba Monsinjoro Alfonso Svarinsko žodžiai: mes liejome kraują už Lietuvos laisvę, ne už ištvirkėlius.
Būdas kovoti su globalistų ir jų parankinių demagogija tėra vienas: švietimas. Kuo daugiau pažinsime savo valstybės kūrėjus ir jos kovotojus, tuo aiškiau suvoksime, kuo jie gyveno, už ką kentėjo, už ką dalis jų ir žuvo. Už lietuvišką, dorą ir laisvą Lietuvą.
Labiausia įstrigo A.Svarinsko žodžiai: mes liejome kraują už Lietuvos laisvę, ne už ištvirkėlius.
???
Paprasta ir tokia tikra mintis!
Teigiama analizė. Racionali. Jau randasi ”naudingi” patriotai, apsimetę, kad nebuvo naudingi idiotai.
manau dėl tapinų ir tapinaičių tiktu šita išvada:,, gauta komanda. Vakarų globalistų ir Rusijos imperialistų kovoje dėl įtakos pasaulyje mūsų liberalai ir kosmopolitai aiškiai pavaldūs pirmajai stovyklai. Jai naudingas Lietuvos istorijos naratyvas, kuris patvirtintų Lietuvos kovą su Rusija ir už įsiliejimą į Vakarus.”
šitie liberastai nieko nedaro šeip sau. Viskas pas juos vyksta pagal komandą. Taip, kad į jų kiauksėjimą nereikia kreipti dėmesio.
// M. Kundrotas: “Net radikaliausi liberalai ir kosmopolitai Rusijos grėsmės akivaizdoje suvokė, kad Lietuvai reikalingas patriotizmas ir jį įprasminantys simboliai.” // ————– Gal visgi ne Rusijos grėsmės akivaizdoje (nes Rusijos grėsmė jų niekaip nepalies – vienų turtai užsieniuose, o kiti moka fantastiškai išversti kailį), o 1) užbėgdami už akių didesnio būrio lietuvių pasipiktinimui, kurį būtina sukontroliuoti, kad jis neišsilietų jiems nepriimtina forma ir kad galėtų pakreipti sau norima linkme, 2) savo reitingų išsaugojimui ir 3) patriotizmo, kuriam dalis visuomenės jaučia poreikį, tolimesniam eksploatavimui savo liberastinėms reikmėms.
Ydomu kodėl staiga tokie mankurtai kaip jekelaitis,tapinas,jovaiša,laučius,budrienė,pradėjo kelti bangas,nęt apšiko savo draugę maitvangaitę…Ytariu,rytoi seime bus svarstomas žemės pardavimo saugiklių panaikinimas…duok Dieve kad aš klystu..
Tuo pačiu laiku išsiuntėme. Mistika. Arba sąmokslas…:-)
Vargu, ar tas Zurofas taip lengvai pasiduos, nors dabar lyg ir pritilo.
Suorganizuos dar kokią premiją už MŪSIŠKIAI, o tada – “pas juos net knygas degina, net neskaitę ir net ne už tą, kas jose parašyta, o už autoriaus DISIDENTIŠKAS MINTIS!!!”
Tiesą parašė autorius. Man gaila Ramanausko-Vanago dukros ir kitų giminaičių. Kaip jiems išgyventi vanagaičių
ir ypatingos tautos draugelių šmeižtus?
Stiprybės Jums Auksute – didvyrio partizano dukra.
Koks čia Kundroto minčių kratinys pirmoje pastraipoje? Kas ten jau tokie pasigedo ,,patriiotų”: Lietuvoje, ar Ukrainoje? Prie ko čia ,,Rusijos ir Ukrainos karas”?
Abejoju, kad a\a Nepriklausomybės akto signataras Kazimieras Uoka galėjo ,,patriiotus” pavadinti KRŪVA…
Viešpatie, apie kokią ISTORIJĄ tarp ,,Rūtos Vanagaitės ir Adolfo Ramanausko-Vanago” Kundrotas rašo trečioje pastraipoje? Kas ta Rūta Vanagaitė?..
Nėra prasmės skaityti tokių ‘nesušukuotų’ Kundroto minčių……..