Inija Trinkūnienė:
Vėlinių ugnys – simbolinis šeimos židinys ant kapo, bendrystė su protėviais. Senovėje Vėlinių vakarą visi eidavo prie pilkapių – ten užkurdavo laužus ir giedodavo mirusiesiems prišaukti ir pagerbti skirtas giesmes, palikdavo vėlėms aukų – valgių.
Šį paprotį pirmieji Lietuvoje atgaivino jaunieji Vilniaus romuviečiai, 1969 m. uždegę žvakeles ant pilkapių ir visus vienijančia ugnimi prikėlę iš užmaršties senąjį baltų tikėjimą.Visos senosios mūsų, baltų, šventės susijusios su mirusiaisiais. Tai ne tik gyvų žmonių, bet ir mirusiųjų bendruomenės susitikimo laikas. Šį paprotį romuviečiai puoselėja iki šiol.
Lietuvos Romuvos Apeiginės folkloro grupės „Kūlgrinda“ „Rauda Gediminui“:
Gintaras Beresnevičius:
Šventė tai vienas pagrindinių priartėjimo prie sakralybės momentų, šiandien apimantis ir trumpalaikių atostogų, ir švaistūniškus pirkimo malonumus. Apie tai kalbėta; šventė yra pasaulio a[youtube]Insert video URL or ID here[/youtube]tkūrimo ar perkūrimo laikas, kai atgimsta pirmapradės pasaulį generavusios struktūros, antgamtis veržiasi šion pusėn ir išsiveržia, tačiau visos šventės, išskyrus gal kai kuriuos provincijos vienkiemius, apžergtos reklamos, televizoriaus, pirkimo.
Paskutinis skaidrus kristalas Vėlinės, per kurias kapinėse realiai išgyvenamas susitikimas su mirusių artimųjų kitabūte ir kurių nenugalėjo jokie sovietmečiai. Tačiau ir Vėlinės tampa Helovinu, su plastmasiniais dantimis ir sparnais grūdančiu pašalin susitikimo su kitabūte reikalaujančią rimtį; manau, šios Vėlinės gal kokios priešpaskutinės, kai jų nepersveria abejotini džiugaus pirkimo, šokių ir bulimijos malonumai; Vėlinės išmušamos, kaip kad staigiai net nereflektavus prekybos centrai iš Bažnyčios išmušė Kalėdų kontrolę.
O Vėlinės per visus amžius iki pastarųjų metų buvo japonų ar korėjiečių protėvių kultą atliepiantis ir jam prilygstantis tikras ir struktūruotas bendravimas su mirusiaisiais, kuriam Helovine vietos nebeliks.
***
Vėlinės yra didžiulė atodanga, mirusiųjų tėvų ir protėvių išžengimas mūsop. Prasiveria amžinybės vartai ir pro juos dar syk pamatome, patiriame didžiulės meilės srautą, prieš kurį turime išstovėti, išbūti, degindami žvakutes ir jausti – jie mus tebemyli, tokius, kokie mes esame. Kiekvieną sunkesnę savo gyvenimo akimirką patiriame jų pagalbą, paramą, jie yra ir jų buvimas realus, kaip ir gyvųjų dalyvavimas.
***
Įsisamoninus mirtį, beprasmiškas pasirodytų visas masinės kultūros kompleksas, visa vartojimo aistra netektų prasmės. Vartotojas yra nemirtingas, tą mintį jam brukte bruka reklama. Ir miršta jis nustebęs ir įsižeidęs. Turbūt. Juk apie tai masinė kultūra nieko nesakė…
Lietuvių tradicijai mirtis tiltas per bedugnę, moderniajai vakarietiškajai – bedugnė pati. Žinoma, yra metafizinė tradicija; daug archajiškų tautų nuo aborigenų Australijoje iki Vakarų Afrikos genčių, nuo Kinijos iki Amerikos indėnų išlaikė ypatingą, ramų, pasitikėjimo kupiną santykį su mirusiaisiais.
Lietuviai čia irgi įsiterpia, tai ne „religinis išsišokimas“. Religinis skandalas atsiranda kaip tik tą akimirką, kai nuo mirusiųjų ima skirti praraja, stovėjimas akis į akį su mirusiaisiais, su protėviais yra natūrali religinė būklė.
Romėnai tą puikiai jautė, viduramžių Europa to neprarado. Bet – viduramžių, bet – romėnai. Mes tą išlaikėme, gal dėl ypatingo metafizinio jautrumo. Gal dėl izoliacijos, uždarumo. Šiaip ar taip, ne gėda išlaikyti tą bendrumą su protėviais, kurį pažino Roma ar Kinija, ar tebepažįsta japonai, ar paskutinė Žemės rutulio mįslė – aborigenai.
Gėdinga yra protėvių baimė, gebėjimas stoti veidas į veidą prieš juos – stipriųjų prerogatyva.
Jonas Vaiškūnas:
Net jeigu niekuo netikime ir esame visai atitrūkę nuo papročių ir šaknų, mirtis dar nors akimirkai mus priverčia keisti planus: sustoti, prisiminti papročius: nukelti kepurę, nulenkti galvą, pagarbiai pritilus aukoti – uždegti žvakę padėti gėlių… Mirtis vis dar surenka, sujungia ir suvienija.
Pašarvotasis „dirba“ kaip religinis simbolis. Jis sujungia trūkinėjančius ryšius tarp gyvųjų, suveda nebebendraujančius gimines į vieną vietą, susodina prie bendro stalo, sustato prie kapo duobės. Tartum nebyliai sakytų – būkite kartu, laikykitės vienas kito, gyvenimas netruks prabėgti. Net artimuosius gali išgirsti išsitariant: “jei ne laidotuvės, tai jau ir nesueitumėm, jei ne mirtis, tai visai užmirštumėm vienas kitą”. Mirtis – sukrečia, bet – suvienija. Mirtis vis dar neapsimestinė ir vis dar veiksminga.
Mirties akivaizdoje mes kreipiamės į savo tradicijas galinčias padėti perbristi per netekties, praradimo upės sroves.
Mirtis nutraukianti kasdienybę sugražina mus prie esmingiausių gyvenimo vertybių, kai jokie dvasiniai simboliai ir ženklai to jau padaryti nebepajėgūs, kai niekas kitas jau negali prasibrauti prie mūsų sielos gelmių.
Nors trumpam nulenkiame galvas ir suklumpame prieš šį tikrąjį gyvenimo vertės simbolį. Mes vėl tampame religingi ir net prietaringi. Mūsų kasdieniniai išskaičiavimai čia netenka prasmės.
Mirtis – moko gyventi. Štai kodėl sunkiausiomis tautai akimirkomis, kai jau nebegelbėdavo jokios maldos ir priesakai, mūsų didvyriai ir šventieji savanoriškai pasirinkdavo mirtį. Iki šiol ataidi prūsų legendinių brolių Brutenio ir Videvučio, žengiančių į pasiaukojimo laužo liepsnas, priesakai: „Žinok, mano tauta, kad be savo dievų tu nesulauksi nieko gero, nieko džiaugsmingo. Žinok, kad dievai teikia visą gėrį, visą laimę, visą džiaugsmą ir palaimą“.
Iš liepsnų tebesklinda savo tikėjimo neišdavusių Pilėnų balsai, ataidi Romo Kalantos šūksnis: „Laisvę Lietuvai!“
***
Vėlų Vėlinių vakarą plaikstantis vėjyje žvakučių vėliavėlėms, ir žvelgiant mirčiai į akis, melskimės: „Dieve, įgalink mus šiandien vėl pelnytis kasdienės mūsų duonos, suteik galių ištaisyti mums mūsų klaidas ir atsispirti pagundoms, kad vėl išgelbėtumėm pasaulį nuo pikto“. Ar gali būti didesnis įkvėpimas veikti už suvokimą, kad užgimęs šioje laiko ir erdvės atkarpoje tebesi kūrinys Dievo rankose. Kad Jis įgalino tave tvirtai stovėti čia kur esi atsiųstas, kad ir atiduotum visas jėgas šiai Tėvynei ir šiai skaudžiai užgrūdintai istorijos kryžkelėse Tautai, kad tavo dėka ši nederlinga dykra virstų nuostabiausiu Dangaus sodu. Vėlinės – Visų šventė – mirusiųjų ir gyvųjų akistata, kad neužmirštumėme ką mes čia veikiame, dėl ko plušame ir kam viso šito reikia.
