M. Valaitienė. Pasaka vaikams apie Vėlines

Jūsų dėmesiui antroji pasaka, skirta mano mažoms dukterėčioms iš Londono, o naudinga visiems emigrantų vaikams, padėsianti jiems geriau suprasti mūsų tautos dvasią ir nenutolti nuo Lietuvos žemės, jos tradicijų ir mitų.

Mielos mergaitės,

tikiuosi, dar prisimenate savo Tetą iš miško. Kartą Jums jau pasakojau, kaip miško gyventojai gynėsi nuo baisaus devyniagalvio Slibino ir jo blogųjų meškų.

Tačiau jūs dar nežinote, kas nutiko trims miško gyventojoms laumėms vieną rudens vakarą…

Tai nutiko labai seniai, kai miško gyventojai dar nepažinojo devyniagalvio Slibino, todėl gyveno ramiai ir laimingai.

Kiekvieną rudenį mažosios laumės užleisdavo stebuklingą rūko patalą ant Lietuvos slėnių ir kalvų, o pačios šokdavo pamiškėje užburiančius šokius, žaisdavo krentančių lapų krūvose arba skalbdavo savo gražias baltas sukneles miško upeliuose.

Vieną vakarą joms taip bežaidžiant su rudeniniais lapais staiga tamsoje suspindo kažkieno siaubingos įkypos akys.

Jos taip baisiai švietė ir žėrėjo tamsoje, kad mažosios laumės siaubingai išsigando. O akys nenustojo degusios ugnine liepsna, pasirodė ir burna.

Joje buvo daugybė pačių aštriausių dantų, kokius laumės kada nors buvo mačiusios.

Pabaisos dantys buvo juodi kaip naktis, o liežuvis ugninis lyg slibino ir žėrėjo tamsoje nelyginant krosnies anga.

Mažosios laumės ėmė šauktis pagalbos ir bėgti, kol pribėgo jūsų Tetos iš miško namelį po medžio šaknimis.

Jūsų Teta iš miško paklausė laumių, kas jas taip išgąsdino ir netrukus jau visas būrys miško gyventojų – trys laumės, Teta iš miško, kaukai, aitvarai, elfai, raganos, burtininkai, vilkai, elniai, lapės ir kiti žvėreliai ir mažyčiai paukšteliai jau ėjo į tą miško proskyną pasižiūrėti, kas ten per pabaisa.

Pirmasis į proskyną įbėgo drąsuolis vilkas ir pamatė – moliūgą, kuriam buvo išpjautos akys ir burna.

Supratę, kad pavojus netikras, miško gyventojai ėmė juoktis ir nuo jų juoko laime pakvipo visas šilas. Netrukus pasirodė ir nedidelis nykštukas, dydžio sulig musmire, ir pasakė:

„Atsiprašau, kad taip jus išgąsdinau, mieli kaimynai. Bet šį moliūgą čia palikau piktoms dvasioms gąsdinti. Kiekvienais metais rudenį lapkričio 1 – ąją dieną čia susirenka būrys Vėlių iš netoliese esančių pilkapių. Jos taip baisiai triukšmauja, tampo mums už drabužių, kažko prašo, kad mes ir sugalvojome palikti čia moliūgą joms gąsdinti. Nenorėjome įbauginti kaimynų.”

Tada miško gyventojai nusprendė palaukti Vėlių ir sužinoti, kodėl jos taip elgiasi.

Laukė laukė ir pamatė, kaip didelis būrys baltutėlių Vėlių vėjo žirgais joja virš medžių viršūnių ir leidžiasi į lapais nuklotą slėnį, kur dar taip neseniai žaidė išsigandusios laumės.

Pamačiusios susirinkusius gyvuosius, Vėlės ėmė tampyti jiems už skvernų, kaip ir pasakojo moliūgų skulptorius nykštukas. „Valgyt, valgyt, valgyt” – šnabždėjo Vėlės.

Tada miško gyventojai suprato, ko jos nori. „Jos juk alkanos!“ – sušuko nudžiugusios laumutės ir, surinkusios dar nuo vasaros likusius jonvabalius, įžiebė juos vienam vakarui pilkapiuose ir padėjo rudeninių vaišių – skanių obuolių, voveraitės atnešė lazdynų riešutų ir gilių, ežys atpuškavo nešinas grybais, o Teta iš miško padėjo didelį skanų morkų pyragą.

Nuo to laiko visi Lietuvos miško gyventojai kiekvieną lapkričio 1-ąją lanko Vėles kapuose, ten uždega mažyčių žvakelių žiburius ir kartu su išalkusiomis Vėlėmis puotauja.

Daugiau niekam nebereikėjo išpjaustytų moliūgų, nes miško gyventojai išmoko gražiuoju bendrauti su protėvių Vėlėmis.

Su meile,

Jūsų Teta iš miško

***

Vertimas į anglų kalbą dar neišmokusiems lietuviškai mažyliams:

Dear girls,

I hope you can still remember your Aunt from the forest. Once I’ve told you a story about how the inhabitants of the forest defended themselves from a scary nine-headed Dragon and its evil bears.  However, you still don’t know what happened to the three witches one autumn evening…

It happened long time ago, when the inhabitants of the forest still had no clue about the scary nine-headed Dragon. They were living peacefully and happily. Every autumn little witches would put the magic cloak of fog all over the hills and the valleys of Lithuania. They would dance in the forests, play in the piles of yellow leaves and wash their beautiful white dresses in the rivers.

>One evening the little witches were playing in the piles of yellow leaves as usually, when suddenly they saw a pair of scary narrow eyes shining in the darkness.

The eyes were sparkling and twinkling and burning. The little witches were frightened. While the eyes were still burning like two fires, the mouth appeared. It was full of teeth, the sharpest teeth that the little withes had ever seen.

The teeth of the monster were black as the night and his tongue, in the color of fire was sparkling in the darkness as if it was an open stove.

The little witches started shouting for help and running. Finally they reached the house of your Aunt from the forest, which was hidden under the roots of the tree.

Your Aunt from the forest asked the little witches why they were so frightened and in no time, the whole crowd of the forest inhabitants: three little witches, your Aunt from the forest, wizards, goblins, brownies, elves, wolves, foxes, deer, other animals and little birds were going to meet the monster face to face.

The first one was the brave wolf. He entered the cutting and saw… a pumpkin with eyes and mouth cut.

The forest inhabitants started laughing when they understood that there was no danger. All the forest started smelling laughter and happiness. The little dwarf, as little as a mushroom, said:

„I’m sorry for scaring you, my dear neighbors. I left this pumpkin here to keep the evil spirits away. Every year, on the 1st of November the Souls gather here from the tumulus. They make so much noise, pull our clothes, ask for something… So we decided to leave this scary pumpkin here, just to keep them away. We didn’t want to scare our neighbors…”

The inhabitants of the forest decided to wait for the Spirits and to find out why they behave like that.

They were waiting and waiting… when suddenly they noticed a crowd of the whitest Souls riding wind horses high above the tops of the trees.

They were landing on the valley covered in yellow leaves, where just about an hour ago the little withes were playing. When the Spirits noticed the inhabitants of the forest, they started pulling their clothes, just the way the little dwarf told them earlier.

„Food, food, food” the Spirits were whispering. The inhabitants of the forest finally understood what was wrong. „They’re hungry!” shouted the little witches.

They immediately collected some glow-warms, which stayed there till summer, lit them up and prepared some delicious autumn food and drinks on the tumulus. There were some apples, the squirrels brought some nuts, the hedgehogs provided with mushrooms and your Aunt from the forest had a delicious carrot pie.

Since then, all the inhabitants of the forest every year on the 1st November visit the tumulus, light some candles and have a meal together with the hungry Spirits.

They don’t need any pumpkins to keep the Spirits away because they know how to get on with their ancestors.

With love,
Your Aunt from the forest

Vertė Dovilė Jankauskaitė