V. Rubavičius. Karbauskis ir Skvernelis: paskutinis didžiosios išdavystės akordas?

Visi mename, kokiomis vertybinėmis nuostatomis buvo grindžiamas Ramūno Karbauskio vadovaujamų žaliųjų valstiečių kelias į valdžią. Kultūros svarbos suvokimas, krikščioniškomis vertybėmis paremtas požiūris į gyvybę ir šeimą, socialinio teisingumo siekis, lietuvių kalbos valstybinio statuso puoselėjimas priešinantis dalies mūsų politikų užmačioms keisti lietuviškąją abėcėlę įvedant į ją naujų raidžių.

Žalieji valstiečiai padėjo „Talkos“ judėjimui surinkti 70 tūkst.  Lietuvos žmonių parašų lietuvių kalbai apginti, tad daugelis pagrįstai tikėjosi, kad gavę valdžią ir tautos pasitikėjimą išrinktieji imsis konkrečių darbų.

Gyvybės gynimo klausimu naujoji politinė jėga pasirodė nuosekli ir nemažai nuveikė, tačiau kiti būtini darbai buvo primiršti, o kai kurie aiškiai ėmė kirstis ir su pažadais, ir su rinkėjų lūkesčiais. Žaliųjų valstiečių laimėjimo dėka premjeru tapęs Saulius Skvernelis savo vertybinių nuostatų prieš rinkimus stengėsi neišsakyti, tačiau rinkėjus patraukė jo sukauptas politinio reitingo „svoris“ ir aiškinimai apie pokyčių būtinumą. Ko jau ko, o pokyčių Lietuvai tikrai reikia, tik klausimas – kokių.

Neilgai trukus paaiškėjo ir premjero vertybinės nuostatos – jis suvienijo ir ėmėsi įgyvendinti liberalų, socdemų ir dalies konservatorių Lietuvai peršamą pokyčių darbotvarkę, kurios svarbiausi punktai tokie: geopolitiniais paistalais grindžiamas būtinumas keisti lietuvių kalbos abėcėlę ir įvesti dokumentinę lenkų ir lietuvių dvikalbystę, kuo greičiau ratifikuoti genderizmo ideologija grindžiamą Stambulo konvenciją, kuo sparčiau įvykdyti galutinę švietimo sistemos ir aukštojo mokslo „reformą“, paverčiant universitetus rinkas ir verslininkus aptarnaujančiomis įmonėmis, keisti tradicinę šeimos sampratą įteisinant vienalyčių ir keistalyčių „šeimas“.

Nereikia nė sakyti, kad Skvernelis – nuoseklus Lietuvos išvalstybinimo ir federalizavimo Europos Sąjungoje vizijos šalininkas bei įgyvendintojas. Tad nėra keista, kad premjeras susilaukė ne tik tylaus, bet ir atviro įvairių politinių jėgų palaikymo. Seime jas atstovauja Gabrielius Landsbergis, Andrius Kubilius, Mantas Adomėnas, Ingrida Šimonytė, abu Gentvilai, Gintaras Steponavičius, Vitalijus Gailius, Viktorija Čmilytė-Nielsen, Gediminas Kirkilas, Irena Šiaulienė. Čia vardiju tik žymiausius, labiausiai tai darbotvarkei nusipelniusius partijų veikėjus, o prie jų jau šliejasi ir nemažai naujųjų, linkusių uosti iš kur politinė galia, o su ja ir asmeninė gerovė pučia.

Premjerui ėmus įgyvendinti naująją darbotvarkę žalieji valstiečiai ėmė rodyti aiškius pasimetimo ženklus. Juk ėjome ne ten, kur, pasirodo, esame vedami. Sumaištį jų gretose skatino ne tik jų lyderį ištikusi „Gretos Kildišienės bėda“, bet ir aiškus nenoras patvirtinti tas prieš rinkimus teigtas vertybines nuostatas, kurios ir patraukė rinkėjus. 

Karbauskis ne sykį aiškino, esą tuose Seime varstomuose reikaluose, kur prireiks „vertybinio apsisprendimo“,  žaliųjų valstiečių deputatai galėsią balsuoti laisvai. Ką tai reiškia? Pirmiausia tą, kad laimėjusios partijos lyderis atsisako vertybinių įsipareigojimų.

Kita vertus, tokiais pasisakymais jis didino sumaištį tarp savųjų ir šitaip padėjo premjerui įtvirtinti naująją darbotvarkę kaip valdančiųjų politinę programą. Darbo kodekso priėmimas kaip tik ir parodė, kad į Seimą ėję socialinį teisingumą stiprinti ir socialinę atskirtį mažinti žalieji valstiečiai paprasčiausiu būdu patenkino visus didžiųjų darbdavių geismus.

Nežinau, ar pats Karbauskis suvokia, kad apskritai nėra jokių nevertybinių politinių dalykų anei įstatymų. Visi jie grindžiami tam tikra pasaulėžiūra, o su ja ir vertybėmis. Šitai galioja ne tik požiūriams į kalbą, šeimą, gyvybę, bet ir labai „techniškai“ atrodančiai mokesčių sistemai – vienokia mokesčių sistemą laiduoja daugiau socialinio solidarumo bei socialinio teisingumo, tad ir mažina socialinę atskirtį, o kitokia – priešingai, nes aptarnaują turtinguosius, valdančiuosius, o sykiu ir didijį, jokių kitų vertybių, kaip tik savo savidaugą nepripažįstantį Kapitalą. Tad Karbauskio prisidenginėjima‚ vertybiniu neutralumu“, o su juo ir „laisve rinktis vertybes“ yra niekšingas manipuliavimas rinkėjų lūkesčiais. 

Vadinasi, abu lyderiai yra tos pačios naujosios liberalkomunistinės ir federalistinės darbotvarkės įgyvendintojai, o sykiu nuoseklūs ir atsidavę stambiojo kapitalo aptarnautojai.  Tokia vertybine nuostata ir grindžiamas Skvernelio kelias į Prezidentūrą.

O koks gi gali būti paskutinis didžiosios rinkėjų ir dalies į Seimą atsivestų deputatų apgavystės akordas?

Visai nesenai Skvernelis paskleidė žinią apie galimybę prisijungti prie žaliųjų valstiečių partijos, kitaip tariant, artimiau susisaistyti su ja. Juk dabar veikia kaip didysis nepartinis „ekspertas“. Atkreiptinas dėmesys, kad ši žinia pasklido vis labiau kaistant politine korupcija kaltinamų liberalų žlugimo nuojautoms. O juk liberalai ir buvo prisiekę naujosios radikaliosios darbotvarkės šalininkai. Kartu su minėtomis politinėmis jėgomis. Tad Skverneliui perėmus Karbauskio partiją arba jos didžiąją dalį liberalų nukraujavimas niekaip nepakenktų tos darbotvarkės įgyvendinimo planams.

Tiesa, žaliuosius valstiečius tektų apvalyti nuo pažangėjimui trukdančių nesusipratėlių, bet tokių būtų nedidelė mažuma. Didžiuma visada linkusi palaikyti aiškią vertybinę darbotvarkę, kurią gyvendina stipri politinė figūra. Šitai matėme tuo metu, kai tarp žaliųjų seimūnų tvyrojo sumaištis, dar pakurstoma mintimis apie naujos skverneliškių frakcijos būrimą. Karbauskio „vertybinis neutralumas“ skatino svyruojančius bei nelabai apie tikrąsias stumiamų projektų paskatas nutuokiančius žaliuosius suktis Skvernelio—stiprios politinės jėgos su tvirtomis vertybėmis – pusėn.

Įgyvendinus tokį scenarijų ir sugrojus paskutinį akordą, kelios aiškiau padėtį suvokiančios, tačiau Seimo palikti nelinkusios figūros galėtų nebent „guostis“, esą jos vistiek stengiasi savo darbu frakcijoje ir kitokiais plepalais tvirtinti rinkėjus viliojusias vertybes, o partijos lyderiai – Karbauskis ir Skvernelis – galėtų publikai pašaipiai aiškinti apie partijoje plytinčią giluminę demokratiją. Tokiam vaidmeniui taip pat reikalingi veikėjai, ypač tam tikrose veiklos srityse pelnę ne baršauskinį, o tikrą autoritetą.