Rugsėjo 15–16 d. Juodkrantėje, Liudviko Rėzos kultūros centre, vyko lituanistams skirta konferencija „Mažosios Lietuvos kultūra lietuvių kalbos ir literatūros programoje“. Konferencijos metu žymūs Prūsų Lietuvos istorijos ir kultūros tyrėjai skaitė pranešimus apie mažiau žinomus šio neeilinio regiono asmenybių gyvenimo ir veiklos faktus, vyko kūrybinės dirbtuvės, kuriose mokytojai susivieniję ieškojo naujų metodų, iš tiesų įtvirtinsiančių mokinių galvose ilgam ne tik konkrečią temą, bet ir suvokimą apie ją.Konferenciją organizavo Liudviko Rėzos kultūros centras, Lietuvių kalbos institutas, Lituanistų sambūris ir Ugdymo plėtotės centras.
Bendros idėjos ir kontekstai
Konferencijos atidarymo metu sveikinimo žodžiai atskleidė, kad ši konferencija, pritraukusi didžiulį būrį mokytojų iš visų Lietuvos kampelių, yra daugybės seniai organizatorių puoselėtų idėjų sąsajų visuma, t. y. siekiai bendradarbiauti su Lietuvos mokytojais lituanistais ir mokyklomis; kartu ieškoti naujų, vertingų sprendimų ir metodų, padėsiančių atsispirti stereotipams ir sudominsiančių jaunąją kartą; atskleisti kalbos daugiamatiškumą ir sąsajas su kitomis sritimis; prisiminti ir skirti dėmesį Mažosios Lietuvos kultūrai, jos reikšmei ir svarbai Lietuvai, ypač konferencijos datai simboliškai sutapus su Reformacijos 500 metų sukaktimi, minima 2017 metais.
Konferencijos svečius sveikino Liudviko Rėzos kultūros centro direktorė Sonata Vaitonienė, Liudviko Rėzos kultūros centro kuratoriumo pirmininkė ir Lietuvių kalbos instituto direktorė prof. dr. Jolanta Zabarskaitė, Neringos vicemeras ir Liudviko Rėzos kultūros centro kuratorius Dovydas Mikelis, „Lituanistų sambūrio“ valdybos narė Vilija Dailidienė.
Kalba ir Mažosios Lietuvos indėlis Didžiajai Lietuvai
Pirmąją konferencijos sesiją pradėjo Liudviko Rėzos kultūros centro kuratoriumo narė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Nijolė Strakauskaitė, kuri skaitė pranešimą „Martynas Liudvikas Rėza tautinio ir lokalinio mentaliteto santaroje“. Pranešime buvo siekiama atskleisti kitokį požiūrį į M. L. Rėzą ir šio regiono daugiakultūrę ir daugiakalbę specifiką. Nemažai diskusijų sukėlė ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Senosios literatūros skyriaus mokslo darbuotojos dr. Liucijos Citavičiūtės pranešimas „Du Donelaičiai lietuvių literatūroje“, skirtas Donelaičio kūrybos redagavimo problemoms. Filosofas, publicistas, rašytojas dr. Arvydas Juozaitis sudomino dalyvius savo pranešimu atskleisdamas Prūsų Lietuvos unikalumą ir reikšmę.
Apibendrindami I sesiją mokytojai karštai diskutavo apie tai, kiek svarbios pamokose kontekstinės temos.
Vakare konferencijos svečiai dalyvavo vakaronėje ir kartu su folkloro ansambliu „Aušrinė“ ir jos vadove Ramune Pečiukonyte mokėsi dainuoti lietuvininkų dainas iš Martyno Liudviko Rėzos tautosakinio palikimo.
Naujiems metodams – neįprastos kūrybinės dirbtuvės
Antrąją konferencijos dieną vyko neįprastos kūrybinės dirbtuvės. Mokytojai, gavę temą ir padaliję į grupeles, turėjo pasidalinti temos problemomis, apsvarstyti galimus sprendimų būdus ir galiausiai sukonstruoti ir vėliau pristatyti bendrą, naują ir konkretų metodą, kaip dėstyti kalbą, tautosaką ir literatūrą taip, kad informacija mokinių galvose iš tiesų užsiliktų, būtų vertinga ir vėliau naudojama. Įdomu tai, kad daugumai mokytojų darbo grupių vadovavo žmonės iš visai kitų sričių.
Pirmajai grupei vadovavo emocinio intelekto lavinimo kursų vadovė, įmonės „Meda project“ direktorė Eglė Veršininienė. Kartu su vadove mokytojų grupė svarstė, kaip šiandien gali įvykti paauglio ir liaudies dainos susitikimas. Mokytojai siūlė daugiasluoksnį metodą, apimantį vizualizaciją, praktinę veiklą netradicinėse erdvėse, praktinę pojūčių analizę, asmeninių sąlyčio taškų su simbolika paieškas, kolektyvinę kūrybą.
Ar tikrai „Antano Škėmos kliedesiai – tai nemokyklinis kūrinys“ (S. Jurkevičius), svarstė antroji mokytojų grupė kartu su Kalifornijos San Diego universiteto (USCD) ir Vilniaus universiteto mokslininku, kardiobiologu dr. Juliumi Bogomolovu. Grupė nusprendė, kad itin svarbu sieti šį kūrinį su dabartimi ir panašia kitų autorių patirtimi, pvz., Č. Milošą ir A. Škėmą nagrinėti kartu įsivedant esminį žodį emigracija. Taip pat svarbu kalbėti apie psichinės sveikatos problemas.
Kokiomis Konstantino Sirvydo provokacijomis XXI amžiuje būtų galima sudominti mokinius mokytojai svarstė su žymiu Lietuvos dailininku, skulptoriumi Kęstučiu Musteikiu ir pristatė „Ornamentinį“ metodą, siejantį daugybę įvairių kontekstų.
Su mokytoja ir rašytoja Vilija Dailidiene mokytojai diskutavo, kas svarbiau: ką mokinys moka ar ko nemoka, ir siūlė sugrąžinti efektyvią rašinių grąžinimo pamoką, kurios metu daugiausia vertinamas būtų vis kitas rašinių rašymo aspektas, pvz., struktūra, argumentavimas, rašyba, skyryba ir kt.
Apie (ne)klaidų žymėjimą, pažymį ir mokinių savivertę mokytojai diskutavo su Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyriausiąja mokslo darbuotoja dr. Rita Miliūnaite. Grupė pabrėžė, kad itin svarbu kalbėti su mokiniais apie kalbos įvairovę ir kur ją reikėtų vartoti.
Kartu su Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro mokslo darbuotoja dr. Aurelija Tamulioniene mokytojai sprendė, kaip mokyti ne tik rašybos. Metodu „Stebiu, klausau, kuriu“ buvo siūloma stebėti pasirinktą asmenybę, taisyklingai kalbant ją pristatyti klasei, vėliau taisyklingai aprašyti.
Organizatorių teigimu, kviesti grupėms vadovauti kitų sričių atstovus buvo inovatyvu. Norėta atskleisti lituanistikos sąsajas su kitomis sritimis, jų pritaikymą darbe, būtinybę apie tai kalbėti su mokiniais bei, svarbiausia, pažvelgti į problemas iš šalies: pamatyti tai, ko galbūt lituanistai jau nebepastebi patys, įsisukę į savo srities kasdienybę bei įsprausti į griežtos sistemos rėmus.
„Visi šiame renginyje dalyvavę organizatoriai, lektoriai, kūrybinių dirbtuvių vadovai dirbo savanorystės principu. Jie įsitikinę, kad šiuo greitai neapčiuopiamų strateginių sprendimų metu didžiulę prasmę turi tegu ir maži, bet konkretūs žingsneliai (prisimintas ar sužinotas metodas, naujas požiūris, iki tol nežinotas faktas ir pan.), leidžiantys patobulinti ugdymo procesą ir sustiprinti lituanistiką“, – teigė Lietuvių kalbos instituto direktorė, Liudviko Rėzos kultūros centro kuratoriumo pirmininkė prof. dr. Jolanta Zabarskaitė.
Dalyvavusių mokytojų nuomone, susitikimas su kitų sričių atstovais ir darbas su jais grupėje iš tiesų privertė palikti komfortą zoną, pažvelgti kitu kampu, atrasti sąsajų, ieškoti naujų kelių ir pasisemti naujų idėjų. Tad tikėtina, kad ateityje bus suorganizuotos dar ne vienos kūrybinės dirbtuvės naujiems metodams atrasti.
