Paskutinis STOPKADRAS, Rimai, montažinėje ir salėje, plyksteli akinanti šviesa…
Daug, aibės kadrų – filmų dešimtyse, plačioje retrospektyvoje, ir štai – nebylus, finalinis kadras. Rekviem paskutiniam iš didžiosios plejados lietuvių kino dokumentikos meistrų.
Jame girdime Tavo balsą, ginantį savo ir meno tiesą. Anais laikais, kai siautėjo cenzūra, ir šiais, kai, sako, cenzūros absoliučiai jokiomis formomis nėra. Jame saugai nuo purvinų patarinėtojų rankų ir jų perkūnsargių meninę idėją, brandini, šlifuoji ir gilini. Nepalūžti sraunioje laiko tėkmėje – prisimename su akvalangu! – iš pavojingos gelmės visados išneri tiesiai į gyvenimo tikrovės sūkurį. Tu trokšti liudyti epochą, kas kitas, jeigu ne Tu. Gali ir privalai būti jos metraštininkas. Ir esi. Esi.
Ačiū Tau, Rimai, kad vos apsiplunksnavusiam universiteto kolegai pasakoji apie savo menines idėjas, fantazuoji, jog kartais legendinėje Birutės gatvėje parodai net ant montažinio stalo, dar neišsisklaidžius aitriam klijų kvapui. Tarp daugybės filmų retai minimas „Vincas Mykolaitis-Putinas“. O juk Tau, Rimai, drąsiai pasitelkus iš universiteto profesūros išmestą Ireną Kostkevičiūtę, pirmajam pavyko prakalbinti didįjį mūsų Poetą, tegu ir užsakomojo mokykloms filmo pavidalu – ir potekstėje atskleisti klasiko dramą. Ačiū už Juozo Baltušio ekraninę interpretaciją – taviškė įtaigi, o dabar, žiūrima po šio klasiko „Dienoraščių“ publikavimo, dar šiuolaikiškesnė, ačiū už „arkitektą“ Lionginą Šepką, kurio kantrus šnekinimas – didžioji, intriguojanti filme, Tavo paslaptis. Ir net už juodmedžio afrikinę statulėlę, kurią dovanoji, iš Tanzanijos su Viktoru Starošu į sąstingio speigą laimingai parsibeldęs. Saugau ją su Tavo delnų šiluma, Rimai.
Ar nuneši mane jauną? – klausi Tu filme Petro Vasinausko ir Lietuvos žemės, ir neša tas žirgas Tave, skraidina į Atgimimą ir savo valstybę. Iš dabarties – dramatiškos, skaudžios ir klampios dabarties – žengi į istoriją, ieškai atsakymų mūsų valstybės prezidentų biografijose ir portretuose. Pirmas mūsų dokumentikoje taip plačiai parodai lietuvių tautos netektis ir kančias antrajame pasauliniame kare ir aštriai polemizuoji, ginčijiesi su tais, kurie nesuinteresuoti šių filmų rodymu, taip meninė jėga prieštarauja schemai, jog šis karas buvęs nebuvęs, kažkoks virtualus. Buvo! lr baisus! – byloji savo kinematografine versija.
Ačiū Tau už mūšį dėl Lietuvos kino studijos. Tu netylėjai akistatoje su tais, kurie puikiai suprato, ką naikindami, griaudami daro ir už Judo sidabrinius negarbingai užsikasė savo milijonuose, karjerėlėse bei prabangiuose apartamentuose. Tu nesilankstei – ir išlikai savimi šiose grumtynėse. O mums – kaip testamentas – lieka Tavo nepralaimėtų grumtynių atspindžiai ir pamokos. Ir dar kino metraštis šiame fone – kurtas per kraują, su randais širdyje, nesigailint sveikatos. Tik kad istorijai neužfiksuotų akimirkų neliktų.
Buvai pernelyg talentingas, aistringas ir įžvalgus, kad nematytum melo ir prisitaikymo anais laikais ir tame amžiuje, tačiau, deja, ir šiandien, todėl tebeskamba mūsų ausyse sarkastiški, sąmojingi, taiklūs Tavo monologai. Net ligos patale, kol vokai prieš valią neužsimerkė viršum akių vyzdžių, tol sukosi Tavo svarbiausiojo – nesukurto, gyvo ir menininko siela iškentėto – GYVENIMO FILMO kadrai. Iki lemtingojo – šio, Rimai STOPKADRO.
Jame – Tu, Rimai, ir ištikimoji Tavo bendražygė žmona Birutė, kuriai šią akimirką žemai lenkiamės, ir Lietuva su amžina sostine, žeme, dangumi – ir Tavo šviesa mums.
