Koks yra individų ir bendruomenės santykis? Kaip architektūra veikia bendruomenes ir atvirkščiai? Kaip būtų galima pagerinti šią sąveiką? Į tokius klausimus bandė atsakyti Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) trečio kurso architektūros studentai, dalyvavę rugsėjo 15 d., penktadienį pasibaigusiose architektūros dirbtuvėse „ME, YOU AND US“.
Vienas iš jų kuratorių – lietuviškų šaknų turintis žymus Berlyno architektas Slavis Počebutas (Slavis Poczebutas), nevengiantis ne tik dalintis savo didele patirtimi su studentais, tačiau ir turintis sveikai kritišką požiūrį
į aplinkui vykstančius reiškinius. Draudimas vartoti alkoholį viešose vietose, komerciniai bei politiniai interesai, atstumtos socialinės grupės – visa tai sulaukia ketvirtą kartą VGTU viešinčio architekto kritikos strėlių. Su S. Počebutu kalbamės apie įvykusį renginį, viešąsias erdves, bendruomenes, architektūros vaidmenį visuomenėje bei… „tapimą“ benamiu.
– Visų pirma, papasakokite apie ką tik pasibaigusias dirbtuves. Kodėl pasirinktas toks mokymo(si) modelis?
– Pagrindinė renginio idėja – padaryti mokymosi procesą žaismingesnį, kiek kitokį nei įprasta. Dirbtuvėse dirbame kitokiais metodais, lanksčiau nei paskaitų metu, ir šis modelis tikrai labai sėkmingai veikia. Pirmaisiais metais pagrindinė dirbtuvių tema buvo tvarumas, studentai gilinosi į jo elementus: mobilumą, transportą, vandenį, energiją ir t.t. Antraisiais ir trečiaisiais metais pasirinkome mažiau abstrakčias temas – norėjome atnaujinti universiteto aplinką. Taigi, po sėkmingo grupinio darbo padarėme instaliaciją fakulteto kieme, kuri tapo nauja susibūrimo vieta, bei kūrybiškai atnaujinome įvažiavimą į fakulteto kiemą. Visas procesas puikiai atspindi architektūros kūrimo eigą: turi idėją, tuomet vystai koncepciją, pasirenki vykdytojus, medžiagas ir galiausiai gauni rezultatą. Taigi, per dirbtuves studentai susipažįsta su visu architektūros procesu.
Praėjusios dirbtuvės tikrai buvo sėkmingos, bet jutau, kad turime judėti toliau, mąstyti kitu lygmeniu. Taip gimė šių metų dirbtuvių tema apie bendruomenę, kuri man visuomet buvo labai įdomi. Architektūra nėra tik pastatai – tai ir žmonės, gyvenantys toje erdvėje. Ir tai, kaip žmonės linkę elgtis viešojoje erdvėje, turi įtakos architektūrai, o tai reiškia, kad architektūra susijusi ir dar su galybe kitų veiksnių. Sakykime, įstatymais. Manau, kad Lietuvoje esantis draudimas gerti alkoholį viešumoje nėra geras: jeigu aš tiesiog noriu saulėtą dieną sėdėti viešoje erdvėje, kalbėtis su draugais, aš jau darysiu kažką nelegalaus – tai turi įtakos, kaip žmonės funkcionuoja ir elgiasi viešose vietose. Noriu pasakyti, kad architektūra turi labai daug bendro su bendruomene, jų tarpusavio sąveika, bendravimu.
– Būtent dėl to nusprendėte gilintis į bendruomenės temą?
– Bendruomenė yra gyvas, kintantis organizmas, ir turime atsižvelgti į daugelį veiksnių, o, norėdamas pasiūlyti gerus architektūrinius sprendimus, turi suprasti, kaip bendruomenė funkcionuoja, kokia jos sudėtis, poreikiai, įpročiai. Taigi, „ME, YOU AND US“ pasirinkome nagrinėti šią bendruomenės temą – daviau studentams gaires, bet tuo pačiu ir daug laisvės. Jie atliko užduotis, tokias, kaip užkalbinti žmones, padaryti socialinių situacijų, susibūrimų nuotraukų. Tiesą sakant, viskas sukosi ne tik apie išorės bendruomenes, bet ir studentų elgesį mažoje bendruomenėje – dirbtuvių grupėje. Juk čia visuomet atsiranda lyderiai, žmones, priiminėjantys sprendimus, juos vykdantys ir t.t. Netgi būdami mažoje grupėje mes galime suprasti, kaip patys funkcionuojame bendruomenėje.
Kaip minėjau, viena iš dirbtuvių užduočių buvo bendravimas su žmonėmis. Viena grupė nuėjo į geležinkelio stotį, kur buriasi benamiai žmonės – pamiršta bendruomenės dalis, neturinti savo erdvės. Vienas iš studentų pakvietė benamį į barą pasivaišinti gėrimu ir, jiems ten užėjus, baro lankytojai bei darbuotojai tikrai reagavo nekaip. Taigi, jei viena bendruomenė susiduria su kita bendruomene, kartais tam tikri jos nariai gali jaustis nepatogiai – tai susiję su išėjimu iš komforto zonos. Kita grupelė dalino praeiviams gėles ir stebėjo jų reakcijas, gavus tokią netikėtą dovaną. Ir nesvarbu, kas tai bebūtų – gėlės ar populiarūs nemokami apkabinimai – taip žmonės kuria tarpusavio sąveiką. O juk paprastai mes tiesiog skubame, bėgame ir būname užsidarę savo minčių rate.
– Baigiamąjį renginį organizavote po sostinės Žirmūnų tiltu. Sutikite, gana neįprasta viešoji erdvė…
– Turėjome kelis baigiamuosius renginius. Vienas iš jų buvo Žydų kultūros ir informacijos centre, kur viena mergina surengė pasirodymą, gaminome tradicinį žydų maistą. Taip pat mieste suorganizavome orientacinį žaidimą, trumpų filmų apie bendruomenes peržiūrą, kuriuos kūrė jauni lietuvių režisieriai.
Finalinis renginys vyko po Žirmūnų tiltu. Kodėl pasirinkome tokią vietą? Šiam renginiui bandėme gauti kitą – Sereikiškių parke įsikūrusį nenaudojamą „Kava ir ledai“ paviljoną, bet, nors jo būklė tikrai gera, mums to nebuvo leista daryti. Atsisakymo priežastis skambėjo taip, kad „jūs negalite garantuoti saugumo“, kas, iš tiesų, nėra tiesa.
Taigi, tam tikra prasme mes pasijautėme benamiai, atstumtieji, kurie neturi sau vietos mieste, taigi, renginį organizavome po tiltu. Manau, studentams sveika išlįsti iš savo fakulteto ribų, būti šiek tiek politiškiems. Juk architektūra yra tikrai politinė tema, daug kalbama apie viešąsias erdves, miestą, žmonių teises, įtaką. Juk ką tik mieste buvo didžiulis maratonas, kuris yra komercinis renginys, finansuojamas didelių kompanijų – jie neturėjo jokių bėdų naudoti viešas miesto erdves. O tuo atveju, jei neveikia finansiniai interesai, dažnai gauni neigiamą atsakymą – taip nutiko ir mums, ir tai nėra teisinga.
Žmonių elgesys viešosiose erdvėse taip pat priklauso klimato. Kai gyvenau Honkonge, pastebėjau, kad vieša erdvė dažnai persikelia į prekybos centrus, nes žmonės juose slepiasi nuo lauke tvyrančio karščio. Ir tuomet vieša erdvė susiduria su privačia erdve. Juk, jeigu prekybos centre prisėstum ant žemės, praeitų vos porą minučių ir prie tavęs prieitų apsaugos darbuotojai, priversiantys tave atsistoti. Kai projektavome prekybos centrą Londone, netgi turėjome pageidavimą nedaryti viešų suolelių, kad žmonės leistų laiką ir pinigus ten esančiose kavinėse. Taigi, viešosios erdvės turi daug sąsajų su politiniais, ekonominiais interesais – tą turi suprasti ir studentai.
– Architektūra ir bendruomenė – kokios jų sąveikos?
– Ne vieną kartą girdėjau klausiant, ką šios mūsų dirbtuvės turi bendro su architektūra. Atsakau – labai daug. Architektūra yra apie žmones ir žmonėms. Jeigu nesupranti, kaip veikia žmonių bendruomenės, kaip jos gyvena, ar sugebėsi tai toliau vystyti? Manau, jog atsakymas aiškus. Galiu duoti labai paprastą pavyzdį. Tipinis pokarinis butas yra suprojektuotas taip, kad viskas būtų patogu tipinei susituokusiai porai, turinčiai vieną ar du vaikus: miegamasis, vaikų kambarys, svetainė, vonios kambarys ir virtuvė. Pastaroji yra atskirta, kuri pagal patriarchalinę sistemą uždaro moterį toje erdvėje, ji dingsta virtuvėje ir, kai vakarienė jau paruošta, atneša maistą į svetainę visai šeimai. Visgi dabartiniais laikais mes turime visai kitokią sistemą: homoseksualios poros, poros be vaikų, vieniši žmonės, studentai – jiems reikia kitokių erdvių.
Berlyne yra nemažai prieškarinių pastatų, kurie turi visai kitokį išplanavimą, turi daug atskirų kambarių ir yra labai patogūs studentams, vienišiems žmonėms bei atspindi jų, o ne tipinių šeimų poreikius. Kalbant apie virtuvės vietą bute – juk, sujungus virtuvę su svetaine, gaminantis asmuo nebus atskirtas nuo likusios šeimos, o galbūt kartu galės gaminti ir visa šeima. Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad amerikiečiai vaikai net neįsivaizduoja, kaip atrodo agurkas ar pomidoras, tad kodėl neįtraukus mažųjų į gaminimo procesą? Juk panašias problemas galima spręsti ir paprastais architektūriniais momentais – didele ir atvira virtuve – ir tai yra tik vienas pavyzdys, kokios įtakos architektūra turi žmonių, bendruomenių gyvenimui. Taigi, iš pirmo žvilgsnio nelabai ką bendro su architektūra turinčios dirbtuvės „ME, YOU AND US“ iš tikrųjų yra apie bendruomenę, o tai reiškia – ir šimtu procentų apie architektūrą.
