V. Vyšniauskas. Mylėkit, neapykantos nusikaltėliai!

Mokyti ir galvoti žmonės nusprendė, kad egzistuoja „neapykantos nusikaltimas“ (hate crime), į kurį, žinoma, įeina daugybė dalykų, nesusijusių su jokia neapykanta – pavyzdžiui, abejojate, ar tos pačios lyties pora turėtų galėti įsivaikinti. Abejojate? Nusikaltėlis! Turite argumentų savo abejonei? Recidyvistas!

Britų teisėsauga imasi priemonių kovai su tokios rūšies „nusikaltimais“ – bus ne tik įvedama policinė priežiūra internete, bet Karališkoji prokuratūra, kaip rašo jos direktorė Alison Saunders, „prižada padaryti viską, kad neapykantos nusikaltimai internete būtų vertinami kaip tikri nusikaltimai, atlikti realybėje“. Jau vien sakinio formuluotė išduoda, jog tai nėra tikri nusikaltimai, atlikti realybėje, tačiau vis vien privalo būti traktuojami tarsi būtent tokie būtų.

Prieš kritikuojant ar analizuojant šį dorovės policininkų genialumo proveržį, svarbu pažymėti, jog patyčios jokiu pagrindu nėra pateisinamos ir už jas nukentėjusieji turi teisę reikalauti nubausti savo skriaudikus, o šie, išnagrinėjus aplinkybes, privalo būti teisiami.

Tačiau tai yra patyčios – sąmoningas siekis įskaudinti kitą žmogų. Tai nėra neapykantos nusikaltimas, nes patyčių motyvai būna įvairūs: nuo siekio primesti savo viršenybę iki paprasčiausio bukumo.

Orveliška neapykantos nusikaltimo koncepcija kur kas platesnė, nes ji po neapykantos kauke subruka viską, kas neatitinka šios koncepcijos šalininkų įsitikinimų: pasisakantieji prieš vienalytes „santuokas“ ir apskritai genderizmą, prieš prievartinę imigraciją ar prieš iškilių asmenybių paminklų griovimą tampa nusikaltėliais, kuriuos veda neapykanta. Gerai įsidėmėkite: neapykantos nusikaltėlis yra ne tas, kuris su brutalia jėga nuverčia, spardo ir keikdamas apspjaudo paminklą, o tas, kuris jį gina nuo sugriovimo.

Vienas svarbiausių neapykantos nusikaltimo koncepcijos bruožų yra tas, kad tokia veiksmų traktuotė galioja tik jos kūrėjų įsitikinimų neatitinkantiems žmonėms. Jeigu dėstai argumentus prieš vienalytes „santuokas“, tai skleidi vadinamąją neapykantos kalbą (hate speech), o tai yra ne kas kita, kaip neapykantos nusikaltimas. Tačiau jeigu dėstai argumentus prieš tikinčiųjų teisę vadovautis savo religija priimant politinius sprendimus ar spektaklyje mėtai išmatas į Jėzaus Kristaus atvaizdą, tai jokiu būdu nėra nei neapykantos kalba, nei neapykantos nusikaltimas.

Kaip ir visos totalitarinio valdymo priemonės, neapykantos nusikaltimo koncepcija yra logiškai prieštaringa. Mat jeigu pasisakyti prieš vienalytes „santuokas“ yra neapykantos nusikaltimas, kadangi taip tariamai skleidžiama neapykanta homoseksualamas, tai lygiai taip pat pasisakymas už vadinamąją tradicinę santuoką (kitaip tariant, prieš vienalytes „santuokas“) turėtų būti traktuojamas kaip neapykantos nusikaltimas, nes taip pat tariamai skleidžia neapykantą nuoseklių krikščionių ir kitų tradicinių pažiūrų žmonių atžvilgiu, kadangi šių įsitikinimams ar net religijai tai prieštarauja.

Jeigu tai yra tik išversta situacija, galime paimti visiškai analogišką pavyzdį, kurio nereikia išversti į kitą pusę – pasisakymas už valstybės ir religijos atskyrimą turėtų būti laikomas neapykantos nusikaltimu prieš tikinčiuosius. Tačiau tokiu atveju du vienas kitam priešingi veiksmai gali būti traktuojami kaip neapykantos nusikaltimas, o tai panaikintų bet kokią veikimo galimybę, todėl akivaizdu, kad neapykantos nusikaltimo koncepcija yra tiesiog klaidinga. Tačiau ideologinis jos taikymas nuo to netampa mažiau veiksmingas.

Neapykanta yra visiškai normali reakcija į niekingus veiksmus. Jeigu kas nors išžudė jūsų šeimą, išsprogdino jūsų miestą ar gatvėje ištraiškė jūsų draugus, jausti neapykantą yra visiškai normalu. Šiuo metu kaip tik stebina vakariečių negebėjimas jausti neapykantą nusikaltėliams ir teroristams – štai kodėl ir toliau su terorizmu siūloma kovoti apkabinimais, kačiukų nuotraukomis ir kreidinėmis vaivorykštėmis.

Neapykantos represavimas ir stūmimas už įstatymo ribų augina pūlinį, kuris anksčiau ar vėliau sukels tokį sprogimą, kuriam tonų tonos trotilo tikrai neprilygs. Tai ta pati problema, kaip ir kova su vadinamuoju fašizmu ar nacizmu. Jeigu taikius ir racionalius, bet vis dėlto radikalius sprendimus susidariusioms problemoms spręsti siūlantys žmonės vadinami naciais ar fašistais, neneigiant ir to, kad esama tikrų nacių ar fašistų, ir su jais kovojama lygiai taip pat, lyg būtų kovojama su tikrais naciais ar fašistais, o pačios problemos yra arba neigiamos, arba normalizuojamos, tai laukti belieka vieno: kol tikrieji naciai ar fašistai sustiprės tiek, kad jokie pūkuotukų žaidimai ar represavimai nebepadės. Tas pat su neapykanta – jeigu jokios neapykantos nejaučiantys, bet tam tikras pažiūras turintys žmonės yra laikomi neapykantos nešėjais ir kurstytojais, o su jais kovojama lyg su tikrais neapykantos nešėjais, juose iš tiesų ima augti neapykanta.

Svastika jau seniai leftistų ir ne tik jų yra laikoma neapykantos simboliu. Tad nenuostabu, jog daugybė žmonių, asmeniškai smerkiančių nacionalsocializmą, vis dėlto renkasi šį simbolį kaip neapykantos simbolį, kurį ironiškai neša, parodydami, kad taip, mes, neapykantos kurstytojai, esame prieš jūsų absurdus ir nepasiduosime jūsų neapykantos nusikaltimų ir panašių totalitarinių koncepcijų diktatūrai.

Ar šių žmonių tarpe yra tikrų nacių ar bent jau dalį jų blogio perėmusių veikėjų? Taip! Ir jų sparčiai daugėja. Paradoksalu tik tai, kad leftizmas yra tos pačios nacionalsocializmo monetos antroji pusė, kur kitapus svastikos yra ne Dovydo žvaigždė, kaip kad Josepho Goebbelso užsakymu padarytoje monetoje, skirtoje paminėti Haavara susitarimo tarp sionistų ir nacionalsocialistų sėkmę, o kūjis ir pjautuvas arba trys įkypai lekiančios strėlės. Leftizmas, savo esme būdamas totalitarinis, gimdo antileftistinį totalitarizmą, kuris formuojasi pronacionalsiocialistiniais „kraštutinės“ ir „alternatyvios“ „dešinės“ pavidalais.

Užgniaužta neapykanta tik stiprėja, grauždama žmogų iš vidaus. Kartu grauždama ir jo moralinius pamatus, kurių nelikus ji įgauna ne tik didžiulę galią, bet ir tampa žmogaus gyvastį vedančiu veiksniu, tampančiu pagrindiniu gyvenimo prasmės šaltiniu. Bet kurių kitų natūralių emocijų, jausmų ar būklių draudimas ir stūmimas anapus įstatymo ribų skatina tą patį neapykantos augimą. Ir lygiai taip pat neapykantos augimą skatina leftistams neįtinkančių pažiūrų ir įsitikinimų represavimas bei stūmimas anapus įstatymo. Ypač, kai tai daroma neapykantos ribojimo vardu, skelbiant, jog kovojama su neapykanta, kai jos realiai nėra.

Jeigu mažą sužeidimą ilgai daužysi ir visaip aštrinsi motyvuodamas tuo, jog žaizda yra milžiniška ir reikia ją sumenkinti tarytum užmuštum žaizdos gaivalą nešantį padarą, ta žaizda tik didės, kol iš tiesų taps tokia didelė, kad gali lemti pražūtį.

Mes galime eiti dar toliau ir paskelbti meilės nusikaltimo (love crime) koncepciją. Jeigu kas nors iš anksto neįspėjęs ir negavęs raštiško sutikimo flirtuoja su kitos lyties asmeniu, tai skleidžia meilės kalbą (love speech), o jei imasi seksualinės prievartos, vadinasi, daro meilės nusikaltimą. O jeigu į tos pačios lyties asmens flirtą neatsako flirtu ir net prašosi stabdyti savo flirto flotilę, pasiųstą kito asmens sąmonėn, tai daro neapykantos nusikaltimą! Jeigu moksliniuose ar moksliniais pripažįstamuose pseudomoksliniuose homoseksualumo studijoms skirtuose žurnaluose kas nors įrodinėja pedofilijos naudą ir teikia argumentus už jos dekriminalizavimą, vadinasi, skleidžia meilės kalbą ir daro meilės nusikaltimą.

Neapykantos nusikaltimą iš tiesų daro tie žmonės, kurie kuria ir bando įtvirtinti tokios rūšies prasižengimo koncepciją. Juk jeigu nusikaltimu laikai iš esmės su taviške nesuderinamą poziciją ir siūlai už ją bausti iš principo, o ne todėl, kad ji buvo išreikšta nederamu būdu, vadinasi, nekenti tos pozicijos ir bandai ją nustumti už įstatymo ribų. Jeigu kas nors kalba ne paniekinamai ir ne įžeidžiai su tikslu ką įžeisti, o teikia argumentus, kad ir ką jais grįstų, tai nėra ir negali būti nusikaltimas, net jei kas nors dėl to ir įsižeidžia.

Vadinamieji antifašistai ir panaši publika taip pat mėgina drausti neapykantos kalbą, degindami plakatus su žodžio laisvę teigiančiais užrašais. Neapykantos kalbos ribojimas neišvengiamai tampa žodžio laisvės ribojimu, nes nors įžeidinėjimai ir nėra žodžio laisvės dalis, tačiau neapykantos kalba nenurodo į realius įžeidinėjimus, nors vienas kitas iš jų gal ir papuola po jos vėliava. Jos tikslas kitas ir jis nukreiptas į nepriimtinas pažiūras. Tačiau leftistai tokiame savo elgesyje nemato prieštaravimų pamatinėms demokratijos sąlygoms, iš kurių svarbiausioji yra būtent žodžio laisvė.

Norint daugiau atjautos, savitarpio supratimo ir apskritai sugyvenimo bendrabūvyje, pirmiausia reikia gerų tarpusavio bendravimo pamatų. Niekas tvirčiau nelaiko bendruomenės, kaip laisvas žodis, kurį mokama tinkamai reikšti – be tyčinių užgauliojimų, tačiau nevyniojant į vatą, net jei kas nors ir įsižeidžia. Nepanašu, kad kitaip mąstančių, taigi ir įvairovės, kurios idealus deklaruoja, nekenčiantys žmonės būtų pasirengę tai suprasti. Kitaip tariant, nepanašu, kad jie būtų pasiryžę apskritai mąstyti ir priimti mąstymo bei demokratijos iššūkius ir kartais baugias, bet vis dėlto natūralias laisvos minties išvadas ir laisvos demokratijos išdavas.

Don Kichoto lūpomis Mikelis Servantesas (Miguel de Cervantes) yra sakęs, kad nieko protinga nepastatysi vietoj pamatų kvailumą dėdamas. Tolerantiškoji leftistų kariauna, netoleruojanti jiems prieštaraujančio požiūrio ir antidemokratiniais veiksmais parazituodama ant demokratijos kūno, po keturių šimtų metų šito suprasti vis dar nesugebėjo…