Lietuvos visuomenei pateikus Vyčio paminklo projektą papuošti sostinės Lukiškių aikštei ir net surinkus pinigus liberalų meras Remigijus Šimašius pareiškė, jog šis projektas nėra tinkamas. Kultūros ministerija nusprendė Lukiškių paminklo projektą patikėti Šiuolaikinio meno centrui (ŠMC).
Ši institucija gerai žinoma postmodernia meno samprata. Neva kiekvienas žmogus – menininkas, bet tik menininkai tai žino. Galima rasti sąsajų su Žano Žako Ruso idėja, kad kiekviename žmoguje iš prigimties glūdi gėris ir išmintis, tiktai bloga visuomenės santvarka žmogų sugadina. Įdomu, jei žmogus iš prigimties – geras ir protingas, kas gi sukuria tą blogą visuomenės sąrangą? Belieka paskelbti, kad kiekvienas žmogus – fizikas, istorikas, politikas…
Iš tiesų žodis „šiuolaikinis“ yra savotiška priedanga. Šiuo pavadinimu dirbtinai kuriamas konfliktas tarp seno ir naujo. Ne visa, kas sena, yra bloga. Ne visa, kas nauja, yra gera. Ir atvirkščiai. Lietuvoje turime puikių modernių paminklų: karaliui Mindaugui Vilniuje, kunigaikščiui Jonušui Radvilai Kėdainiuose. Diskutuojama dėl paminklo Romui Kalantai Kaune. Konservatyvesni žmonės jį kritikuoja: atseit – kas čia per paminklas didvyriui, kuris mindomas kojomis (paminklą sudaro laisvės liepsnos tiesiog ant šaligatvio). Bet pati idėja – įdomi ir herojiška.
Yra ir daugiau diskutuotinų paminklų. Pavyzdžiui – paminklas Vincui Kudirkai. Idėja – puiki: liesas, gal net per daug liesas, vienišas švietėjas – milžiniškų Gediminaičių stulpų ir savo sukurtos Tautiškos giesmės žodžių fone. Kyla mintis, kad išoriškai silpnas žmogus (himno autorius buvo silpnos sveikatos ir mirė nuo džiovos) gali būti dvasios galiūnas ir sukurti didžių dalykų. Vis dėlto pati patriarcho skulptūra skatina veikiau užuojautą, nei didybės pojūtį. Reikia gilaus mąstymo, kad perprastum pavaizduoto asmens didybę, o juk paminklai kuriami masėms.
Dar daugiau diskutuotini Jono Basanavičiaus paminklo projektai. Jei V. Kudirką galima atpažinti, tai J. Basanavičiaus paminklo projektai įvairuoja nuo Felikso Dzeržinskio ir Vinco Mickevičiaus-Kapsuko iki Kalėdų Senelio. Modernistai paklaus, kam tas panašumas, bet vis dėlto vaizduoti ketinama konkrečią istorinę asmenybę. Negalima taip savivaliauti.
Šiuolaikinio meno sąvoka istorine lemtimi grindžia labai konkrečią, iš esmės – dekadentišką meno sampratą. Meno paskirtis jau nėra įkvėpti didiems žygiams, bet šokiruoti, suerzinti. Pozityvų meno krūvį keičia negatyvus. Arba tiesiog visiškas prasmės vakuumas. Pavyzdys – paroda, sudaryta iš cigarečių nuorūkų. Tokia paroda atgabenta iš pačios Amerikos, už didelius pinigus. Lyg Lietuvoje trūktų nuorūkų. Žinomesnis pavyzdys – paminklas Vilniuje, prie Neries, oficialiai vadinamas „Krantinės arka“, nors visuomenėje žinomas tiesiog kaip vamzdis.
Nejau tokio meno atstovai kurs paminklą Lietuvos laisvės kovoms ir kovotojams? Kuris jų būtų norėjęs būti taip pavaizduotas? Nejau vietoje klasikinio Vyčio paminklo iškils dar vienas vamzdis?
Paminklai – tai istoriniai simboliai. Kiekvienas simbolis glaudžia savyje tam tikrą prasmę. Prasmę gyventi ir mirti. Žymus tautinės savimonės tyrinėtojas, profesorius Entonis Smitas, pažymėjo, kad prasmė gyventi glaudžiai susijusi su prasme, dėl kurios galima mirti. Norėtųsi paklausti visų postmodernistų, ar jie norėtų mirti už vamzdį?
Skeptikas paklaus: o koks gi šio straipsnio autoriaus santykis su menu? Išties minimalus. Tai – vartotojo santykis. Neutraliąja šio žodžio prasme. Tai – žvilgsnis istoriko ir politologo akimis, svarstant meno reikšmę visuomenei, tautai, valstybei. Žinia, kad muzika, dailė, skulptūra, architektūra ir kitos meno šakos daugelį žmonių įkvepia vienokiems arba kitokiems žygiams.
Lietuviai ėjo mirti už Vytauto Didžiojo paminklą ir Gedimino pilį. O ką sufleruoja dekadentinis menas? Kad gyvenimas – tiktai buitis, pramoga, o gal ir kas blogesnio. Jau sulaukėme performansų, kuriuose išsitepamas veidas, o po to valomasi į Lietuvos Trispalvę. Tai jau – tiesiog iškrypimas. Save gerbiančioje valstybėje toks „menininkas“ sėdėtų kalėjime. Bet vargu, ar sužinojęs apie tokią grėsmę, jis apskritai ryžtųsi tokiai „meninei“ išraiškai. Auka dėl savų idėjų – kokios jos bebūtų – būdinga tik žmonėms, suvokiantiems, kas yra dorybės. Kokias dorybes skatintų Šiuolaikinio meno centras ir jo paminklas Lukiškių aikštėje? Šis klausimas lieka atviras.
Mūsų šalį valdo diletantiniai liberaliniai Briuselio vasalai ir jiems bet koks su nacionalizmu susijęs objektas yra laikoma, kaip grėsmė jų liberkomunistinei ideologijai. Paskaitykit Lietuvos strategiją 2020 – 2030 metai, ten nėra nė žodžio apie lietuvių tautą – tai mano manymu viską pasako. Atvirai pasakius dar neteko matyti Europos šalies, kur vamzdis būtų – nacionalinė vertybė, čia net Afrikoj to nerastumėm. Labai keista. Tai tiek.
Autorius neteisus: kada einama kovoti už Tėvynę, tuomet einama ginti, o ne mirti.
Ne tas tikslas.
Ne tas tikslas. Stribokai irgi buvo pasivadine liaudies gynėjais.Reiškias skant ėjo gint o ne mirt už Tėvynę. Ir kaipgi tu mirsi kai išvežto kaimyno lašiakai ir kraičių skrynia nepasidalinta sėbrų.
Išsigalvoji ir nerausti, seni: liaudies gynėjų jau pavadinime matome tikslą – ginti liaudį ir tai buvo daroma, ginant liaudį nuo banditų, kurių tikrai buvo (nuo partizanų ginti nereikėjo, bet tai jau – kita kalba).
Baik. Tie raudonieji banditai ginė kremliaus grobikiškus planus ir mūsų tautą naikino jų nurodimu. O ne kažką nuo kažko ginė.
Aš džiaugiuosi ‘tikru lietuviu’ – dabartinis jaunimas be jo negalėtų įsivaizduoti tų KOMUNISTINIŲ išgamų. Netikėtų, kad taip galėjo meluoti lietuviams tiek dešimtmečių, kaip dabar meluoja ‘tikrasis’ 🙂 🙂 🙂
Išpuolis prieš Lietuvą.
Internetiniame šiukšlyne, mūsų Vytis pavadintas balvonu ir LRT (siauru_vizos – kasper_vizijos) veikėjų pagalba tai (su pasitenkinimu) paskleista Tautai. Paklausykim kaip niekinama Lietuva ir Tauta,
va čia nuo (1:13:00)
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013673412/ryto_garsai_2017-08-08_06_30
Atsiprašau, bet kam nauda iš to „balvono”? Už visuomenės lėšas? Juk iš tokio, priešingai nei iš vamzdžio, jokis fin.šaltinėlis nešlamės į kišenes.
Pragyvenau Vilniuje 60 metų. Mačiau nemažai įvairaus meno ir ne meno,bet už tokį Vilniaus papuošalą kaip tas vamzdis, tai jo kūrėjus vertėtų išgrūsti iš Lietuvos, ne tik kad iš Vilniaus.Apspjaudyti reikia tokius ,,menininkus” Tai pajuoka iš miesto.
-nuo Šventaragio iki Šventavargio – puse minties antplūdžio
(ne žingsnio, nes šventumo nei peržengsi,
nei nužengsi …anei nuvamzdinsi, net ne”įvytinsi” )
***
tad vargetų vargelių (po 1940-06-15 antplūdžio sėkmingai
Kovo 11-tai pamatą Valstybės atkūrimui sukūrusių v i s g i:
Mariaus-Giedriaus-Alko-Gasparo-Kavaliauskų berniokėlio
/pravjovų prajovo LDDPistinio/ muliažas, žodžiu…) koliažu
šiuo sukurptu ir atliepiantis —galgi netgi tiesą, gal tikrovę;
šventai (mat)
atliẽpti, -ia (àtliepia), àtliepė
“atskambėti, rezonuoti: Piemuo pyškina botagu, net girioj atliẽpia Alk.
B “duoti atsakymą į klausimą, atsakyti:”
“suskambėti: Žemė atliepė ant jų šauksmo .
| refl.: Iš jos miegamojo atsiliepė varpelis rš. Tuomet – juokai, klegesys, kartais ir dainės atsiliepdavo Žem. Linksmam tam balsui krūmaliūse atsiliepus, nė viena kenklė netimpčiojusi neliko – tūlyd visi apsukuo ugnies šokti suniko M.Valanč. ”
“nesutikti ką daryti, atsisakyti: Jis manie liepė, aš jamui atliepiau, t. y. atsakiau J.”
” atsitrenkti: Lentą padėk ant kalados, kad kalant atliẽptų Žvr. Čia neatliẽps – nekalk! Jrb.
| Jau čia kastuvas atliẽpia į akmenį Vdžg. Dar ne pats šlapumas – dar iš apačios pašalas atliepia Ėr. Kelias jau truputį pašaltas – važiuojant ratais jau šiek tiek àtliepia Up. Iš paviršiaus čia minkšta, o giliau kietai atliepia Mrj. Nieko, dar gali važiuot – pašalas atliẽpia! Grš. Kas čia per kūlimas, kad neatliepia spragilas (kai grendymas minkštas)! Plv.”
“atitikti: …>> Šiandien dar yra tariama į didį gudrinčių lietos vyrs, kaip būtų žodis atliepąs į teutonų žodį staatsmann S.Dauk. Pasiekę aukštąjį mokslą valstiečiai ir pažangesnė bajorijos dalis savo literatūrine–kultūrine veikla atliepė šiam liaudies veržimuisi, juo rėmėsi rš.”
“turėti įtaką, reikšmę, paveikti: Tas sunkus darbas jo sveikatai àtliepė Vlkv. <…
| refl.: Jo visuomeninių politinių pažiūrų ribotumas vietomis atsiliepė ir jo mokslo darbams rš. Tai neigiamai atsiliepia žodynėlio gerumui J.Jabl. Kiekviena nereikalinga išlaida atsiliepia ūkiui rš. Visa tai negalėjo neatsiliepti į tautos būdą B.Sruog. "
"būti dar jaučiamam, visiškai neišnykti, reikštis (apie anksčiau ką buvusį):
Ta liga jam ilgam atlieps Vlkv. Džiova atliepa trejus ketverius metus Šts. Iš brago kilnojimo nupuoliau ant strėnų, ir senatvė[je] atliepa Tl. Kas skauda? – Šonas àtliepa Plng.
| Mėšlai dirvoje atliepa dvejus trejus metus, o dumblas – apie dešimt metų Šts.
Jūros kerpės trejus metus àtliepė bulvėms Plng. Jei storai aparsi, nebatsilieps mėšlai Ggr.
Tai žodžiai iš kokių laikų atsiliepia (senoviški žodžiai renkami, vertinami) Vl. Kiek brangių atsiliepia vardų, kai į buvusius žiūrim metus! Mair."
…turėti atsakomybę, atsakyti:
Aš turiu už tai rokundą duoti, atsiliẽpti KII286. Aš už tai atsiliẽpsiu …(KIEKVIENAM SAVAI ATSAKOMYBEI,
už veiksmą /veikimą ar neveikimą/, tarsi visą tiesą apie Lunkų-Lukiškių Šventaragio aplinką porintų…
atsilept, atsakyt, – su Maironiu, – su Daukanto, Valančiaus, Sruogos atmintimi, su mokslo, daržo, dirvos trąša,
visa būtąja ir būsimąja mėšlo galia į derlių tavo-mano-mūsų /ir kultūrinį/ per įrašą Žodyne lietuvių, savo kalbos
Kultūros metuose šiuose, šį klausimą geba.
O ar gebi Tu, taip pat, nuo širdies, su meile, su tikėjimu, – savimi, Vilniumi, Lietuva, visa tauta ir šiandienos
karta atsakyt, už ateitį, "iš praeities" ir dabartį …gal net be vamzdžio nelegalo, be nelegalaus išlaidavimo,
be nulaboratorinimo, – AIKŠTEI, paminklams, statyboms, atminčiai; tvirtai, ramiai, ištikimai ir nuoširdžiai
…nuo Širdies ir su Meile.
Visai švenčiausio Šventaragio šventųjų kalvų stebuklingiausiam visų pasaulio miestų Garbei, – Tavo garbei. Gebi?
Lietuva nėra militaristinė valstybė, galvų kapojimas nesimbolizuoja modernios ir šiuolaikiškos tautos.
Tingiu skaityti, o Kundrotas iš tikrųjų rašo apie vamzdį?..
Negirdėta pažanga !
Vaikiškas klausimas, tokie klausimai Alke netinka. Visiškas išsisėmimas…
Kanalizacijos vamzdis- skirtas užteršti (visom prasmėm) netik Nerį ,Vilnių, bet ir visą Lietuvą.
Teiginys, kad “lietuviai ėjo mirti už Vytauto Didžiojo paminklą” – be įrodymo man yra abejotinas.
Aš už paminklą neičiau mirti. Už jokį paminklą.
Šiuolaikinis meno centras gali tik slieką arba vamzdį pastatyti. Kodėl nei meras nei Kultūros ministerija neatsižvelgia į daugumos žmonių norus, į iniciatyvą pastatyti Vytį. Jie negali uzurpuoti visai tautai svarbios istorinės atminties įamžinimo būdo. Kas jiems davė tokią teisę?
Tarybinių maniakų paistalai.
Apie kokius mirt norinčius didvyrius-komsomolcus čia rašoma?
Koks glušas norės žudytis dėl stovylos, kryžiaus ar klitokio simbolio?
Į karą einama gint Tėvynės, galabyt priešus ir laimėt, o ne nusižudyt.
Kas eitų gint Tėvynės, jei neturėtų vilties laimėt?
Raudonieji agitatoriai bet kokią temą sugeba pasukt kremliui tinkama linkme.
Šis autorius savo straipsniuose, be išimčių, prikreigia antipatriotiškų teiginių.
Paminklo statyba Lukiškių aikštėje, tautos reikalas. Šiuo klausimu piliečiai galėtų pasisakyti referendume.
Tik referendumininkai kažkodėl tyli.
Aniems rūpi tik kremliaus reikalai.
Nors, prisiminus paskutinį referendumą, kai tauta, pasisakė už Astravo atominio monstro statybą, galimas variantas, kad rusų caras vel sukels ant kojų visus savo klykiančius, bliaunančius, kriokiančius, visų galų “specialistus” ir nukruš žmonėms smegenis sau naudinga linkme.
Pasitelkus visus parsidavėlius ir žiniasklaidą tokiu mastu kaip buvo Astravo atominio monstro statybos referendume, pilnai įmanoma, kad vietoj Vyčio, Lukiškių aikštėje stovėtų pridergtas unitazas.