Vytautas Povilas Šilas jau seniai yra tarsi gyva legenda ir, galbūt, toks ir atrodo mažai pažįstantiems jį. Tiek talentų viename žmoguje: jis yra išskirtinis organizatorius, straipsnių ir knygų autorius, dainų tekstų vertėjas ir kūrėjas, radijo mėgėjas ir keliautojas, dainininkas ir gitaristas…Ir tuo pačiu metu savas, paprastas, kuklus, draugiškas ir, nepaisant solidaus amžiaus (80 metų jam sueis birželio 29 dieną), kupinas jaunatviško entuziazmo ir energijos.
Vytautas gali būti vadinamas tikru vilniečiu, nors jis gimė Šiauliuose (1937 m. birželio 29 d.), o pradinę mokyklą lankė Kaune (1944–1948 m.). Jo tėvas Povilas Šilas (teisininkas ir politinis veikėjas) 1945 metais buvo KGB suimtas ir daugiau kaip dešimt metų praleido lageriuose ir kalėjimuose. Grįžo į laisvę tik 1956 metų vasarą. Nors Vytautas Šilas vaikystėje ilgai gyveno be tėvo, pastarojo įtaka vyriausiojo sūnaus asmenybės formavimuisi buvo gana ženkli.
Vytauto Šilo veikla yra pripažinta tarptautiniu mastu, o ji buvo ir tebėra gausi ir įvairi.
Vytautą Šilą labiausiai išgarsino jo veikla esperanto srityje. Jis ėmė mokytis tarptautinės esperanto kalbos, būdamas 19 metų. Tuo metu jis mokėsi vakarinėje mokykloje Vilniuje ir dirbo šaltkalviu.
Paimtas į sovietinę armiją, jis toliau tebesimokė esperanto kalbos, o po kariuomenės (1960 metais) pradėjo lankytis Vilniaus Esperanto klube (Profsąjungų rūmuose). Jau 1961 metų pavasarį Vytautas Šilas surengė savo pirmuosius esperanto kalbos kursus Radijo komponentų gamykloje (tuomet Vilniaus televizijos mazgų gamykla). Bedirbdamas šioje gamykloje, jis nuėjo karjeros kelią nuo darbininko iki vadovaujančio inžinieriaus konstruktoriaus (1967 metais baigė Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą). Vėliau jis daug kartų organizuodavo ir vesdavo kalbos kursus klube ir kitur (iki 1977 metų tokių kursų buvo maždaug 16 ar 18).
Vytautas gana greitai suprato, kad nepaisant bendrų tikslų, vyresnių esperantininkų ir jaunimo (ypač pradedančiųjų) interesai šiek tiek skiriasi. 1961 m. liepos 11 d. jis įsteigė Vilniaus jaunimo esperanto klubą „Juneco“ („Jaunystė“), kuris egzistuoja iki šiol. Jis buvo pirmasis šios klubo pirmininkas, taip pat ir vėliau kelis kartus vadovavo klubui. Jis inicijavo du populiarius klubo renginius – valčių žygius per Ignalinos ežerus (pradėti 1967 metais ir tebevyksta iki šiol) ir meninės kūrybos konkursus „Muzo“ (1969–1997 m.). Į esperantininkų renginius ir turistinius žygius Vytautas atvykdavo su gitara ir organizuodavo bendrą dainavimą, kuris sėkmingai pritraukdavo jaunimą. Jis išvertė į esperanto kalbą daug lietuvių liaudies dainų ir lietuvių kompozitorių dainų tekstų ir sukūrė originalius tekstus esperanto kalba 25 melodijoms. Jis (kartu su V. Matiuku) parengė ir išleido dainyną „Juneco kantas“ („Juneco dainuoja“), dalyvavo (kartu su Algimantu Vizgirdu) rengiant TSRS jaunųjų esperantininkų dainyną „Ni kantu en Esperanto“ („Dainuokime esperanto kalba“). 1962 metais Vytautas Šilas inicijavo ir organizavo pirmosios gramofono plokštelės su lietuvių liaudies dainomis esperanto kalbą leidimą (tris dainos buvo atliktos Virgilijaus Noreikos). O 1972 metais pasirodė antroji plokštelė – populiarių lietuviškų estradinių dainų, įrašytų žinomų Lietuvos estrados dainininkų.
1961–1966 m. Vytautas buvo atsakingas už Lietuvos esperantininkų dalyvavimo Baltijos esperantininkų stovyklose (BET) organizavimą. BET (Balta Esperanta Tendaro) tradicija buvo inicijuota Latvijos esperantininkų 1959 metais, po to stovyklos vyko kasmet paeiliui Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje. Po kiek laiko šios stovyklos praktiškai tapo sąjunginėmis, nes į jas suvažiuodavo bendraminčiai iš visos Sovietų Sąjungos. Pirmųjų BETų dalyviai gyveno palapinėse, todėl renginys buvo pavadintas „stovykla“ („tendo“ esperanto kalba – palapinė). Dabar BET yra vadinami „Baltaj Esperanto Tagoj“ („Baltijos esperanto dienos“ ir šis renginys jau seniai yra tapęs tarptautiniu. Pavyzdžiui, Visagino, Utenos ir Birštono BET’uose dalyvavo keliolikos šalių esperantininkai. Žinoma, tokio lygio renginį yra nelengva organizuoti, bet dabar ir kitokios galimybės. O XX a. 7–8 dešimtmečiuose dažnai tekdavo veikti ties legalumo riba. 1964 metais Vytautas buvo vyriausias BET-6 Veisėjuose organizatorius, o 1967 metais organizavo pirmąją buvusioje SSRS esperantininkų jaunimo stovyklą Kaltanėnuose. Vėliau tokios jaunimo stovyklos tapo gera tradicija, jos vyko kitose SSRS vietovėse.
1977 metais Vytautas Šilas parengė ir išleido pirmąjį pasaulyje esperanto kalbos vadovėlį radijo mėgėjams. 1980–1984 m. jis dalyvavo Tarptautinės esperantininkų radijo mėgėjų lygos (ILERA) veikloje. 1984 metais jis dalyvavo radijo mėgėjų stovykloje (Kazachstane). Sovietmečiu jis aktyviai bendradarbiavo su esperanto spauda. Jo pateikta medžiaga buvo publikuojama populiariuose leidiniuose Heroldo de Esperanto, Nuntempa Bulgario, Amikeco, Aktuale, Horizonto de Soveta Litovio ir kt. Jis buvo TSRS jaunųjų esperantininkų sąjūdžio dvisavaitinio informacinio leidinio Kio, Kie, Kiam (Kas, kur, kada) iniciatorius ir redaktorius (1973–2974 m.), leido biuletenį Kurte (Trumpai) (pirmuosius 57 numerius, 1976–1979 m.). 2006–2010 metais V. Šilas redagavo Lietuvos Esperanto asociacijos žurnalą „Litova Stelo“ („Lietuvos žvaigždė“), ten publikavo ir savo straipsnius Lietuvos Esperanto sąjūdžio istorijos tematika.
Vytautas aktyviai dalyvavo ne tik Baltijos šalių ir buvusios TSRS esperantininkų renginiuose, bet ir pasauliniuose esperanto kongresuose. 94-jame pasauliniame kongrese (Baltstogė, Lenkija) organizuotoje 32-oje esperantologijos konferencijoje jis skaitė paskaitą Zamenhof kaj Litovio. Nia judo („Zamenhofas ir Lietuva. Mūsų žydas“), kuri buvo publikuota konferencijos medžiagos leidinyje.
Vytautas Šilas yra vienas iš Lietuvos esperantininkų žurnalistų asociacijos steigėjų. Nuo 2008 metų Vytautas Šilas yra Pasaulinės Esperantininkų Žurnalistų Asociacijos (TEŽA) generalinis sekretorius.
Tačiau Vytautas Šilas turėjo ir kitos veiklos. Kiek atitrūkęs nuo aktyvesnės esperantiškos veiklos, jis apie 1978 metus jis susidomėjo Mažąja Lietuva, ypač Karaliaučiaus kraštu. Nuo 1980 m. ekskursijų po Karaliaučiaus kraštą organizatorius ir vadovas (nuo 2003 m. nebeįleidžiamas). Parengė ir išleido nelegalų kelionių po šį kraštą vadovą (1981 m, kiti leidimai 1982 ir 1983 m.). Jo pagrindu 1990 m. buvo išleistas enciklopedinis žinynas Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje. V. Šilo iniciatyva buvo išleistas rotaprintu Lietuvos mokslininkų straipsnių rinkinys rusakalbiams skaitytojams Замечательные люди Малой Литвы („Žymūs Mažosios Lietuvos žmonės“) (1989 ir 1993 m.).
1989 metais Vytautas Šilas tapo Sąjūdžio Mažosios Lietuvos etnocido, genocido ir kultūros paveldo problemų komisijos pirmininku. Tais pačiais metais šios komisijos pagrindu buvo įsteigta Mažosios Lietuvos reikalų taryba. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininku buvo patvirtintas Vytautas Šilas.
Šilas organizavo istorikų ir politologų „apskritojo stalo“ diskusiją Potsdamas ir Lietuva (Vilnius, 1995 m.), tarptautinę konferenciją Neišspręstos Karaliaučiaus regiono problemos.
Tarp Vytauto Šilo skaitytų pranešimų apie Mažąją Lietuvą yra paminėtini:
- Lituanistinių objektų lokalizacija Tilžėje(mokslinė konferencija Mažoji Lietuva ir jos gyventojai amžių bėgyje, Klaipėda, 1989 m.);
- Svarbių Lietuvos kultūros paveldo objektų būklė Karaliaučiaus regione (2-oji Vokietijos ir Lietuvos istorikų konferencija Baltijos jūros akademijoje (Lübeck-Travemünde, Vokietija, 1992);
- Paskutinis Mažosios Lietuvos gyventojų genocidas (mokslinė konferencija Komunizmą– į tarptautinį tribunolą (Vilnius, 2007 m.)
Vytautas Šilas yra kelių knygų sudarytojas ir daugybės straipsnių apie Mažąją Lietuvą autorius. Vien keturių tomų Mažosios Lietuvos enciklopedijai ir Visuotinei Lietuvių enciklopedijai jis parašė daugiau kaip 90 straipsnių.
Kuo jis beužsiimtų, jis nuolat ne tik generuodavo idėjas, bet atkakliai siekdavo jų įgyvendinimo.
Žinoma, jam buvo nelengva. Visuotinės cenzūros laikais tekdavo veikti labai apdairiai. Ne visi bendraminčiai tapdavo ilgalaikiais bendražygiais. Bet jis niekuomet nenukrypdavo nuo pasirinkto kelio.
Šiandien Vytautas Šilas – aktyvus Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas, Pasaulio esperantininkų žurnalistų asociacijos generalinis sekretorius. Jo energija ir veiklumas tebežavi bičiulius ir bendražygius, kurie linki jam sveikatos ir naujų pasiekimų.
