Lenkijos Respublikos ambasadorius Jaroslavas Čiubinskis (Jaroslaw Czubinski), prisistatydamas darbui Vilniuje, tai buvo 2013 liepą, kalbėjo: „Lietuvos lenkai per jiems atstovaujančią politinę partiją, kurios nariai dirba ir Seime, ir Vyriausybėje, turi visas galias spręsti jiems aktualius klausimus… šiuo metu Lietuvos ir Lenkijos dvišaliai santykiai GERI, užsienio reikalų ministrai [Radoslavas Sikorskis (Radoslaw Sikorski) ir Linas Linkevičius] palaiko tiesioginį ryšį, tačiau paprastiems gyventojams reikėtų labiau domėtis kaimynais“.
Tų pat metų rudenį ambasadorius susitikęs su Seimo pirmininke Loreta Graužiniene pažėre dar daugiau viltingų Lietuvai žinių, išdėstė tarytum savo programinę deklaraciją:
„Tautinių mažumų teisių ir pareigų reguliavimas yra grynai Lietuvos vidaus sprendimas“, „Lietuvoje nėra galiojančio Tautinių mažumų įstatymo, tiems žmonėms [Lietuvos lenkams] gali kelti nedidelę problemą. Kita vertus, egzistuoja tarptautinė teisė“, „Lenkijos politikai, kalbėdami apie lenkų kilmės žmonių padėtį Lietuvoje, visuomet prašo Lietuvos valdžios „rodyti daugiau empatijos klausimams, kuriuos kelia šie asmenys“, „Kita vertus, manome, kad šis klausimas yra Lietuvos Respublikos kompetencija, ne Lenkijos Respublikos. Negalime kištis į kitos šalies reikalus ir spręsti klausimus, kurie nėra Lenkijos kompetencija“.
Drąsiai galima teigti, kad ambasadoriaus skelbiamos nuostatos buvo visiškai europietiškos, su pagarba reziduojamai šaliai, europietiško bendravimo normoms. Tuo pat metu ambasadoriaus viršininkas – Lenkijos užsienio reikalų ministerija tų pačių 2013 vidurvasarį išleido solidų, visą pasaulį apimantį 436 psl. leidinį „Pranešimą apie lenkų padėtį užsienyje – 2012“, jo Lietuvos skyrių kartu su Lietuvos lenkų organizacijomis rengė ir Lenkijos ambasada Vilniuje.
Liūdna, bet Lenkijos požiūris į Lietuvą šioje knygoje jau visai kitoks, priešingas ambasadoriaus deklaruotoms nuostatoms. Kitaip nei kišimusi į Lietuvos vidaus reikalus šio dokumento nepavadinsi: apie neva neišspręstas, žinoma, tik Lenkijos manymu, Lietuvos mažumų problemas šiame dokumente kalbama su neįtikėtinu pykčiu, tiesiog piešiamas Lietuvos lenkų pragaro vaizdelis pačioje Lenkijos pašonėje. Tektų vertinti, kad atvykusio ambasadoriaus deklaruotos mintys buvo tik propagandinė dūmų uždanga, slepianti tikruosius Lenkijos kėslus.
Nė viena iš leidinyje apžvelgiamų 33 šalių nesusilaukė tiek piktų žodžių, apie kitas šalis jų iš viso nėra, kiek apie Lietuvą. Į ambasadoriaus nuostatą, kad šie klausimai priklauso Lietuvos Respublikos kompetencijai ir nedera į juos kištis, Lenkija nekreipia jokio dėmesio.
Pagrindinės, Lenkijos manymu, neišspręstos Lietuvos lenkų teisinės ir politinės problemos: nėra pažangos žemės grąžinime lenkų kilmės žmonėms, nestabili lenkų švietimo padėtis, negalima naudotis lenkų kalba viešojoje erdvėje, nėra galimybės rašyti mažumų pavardes gimtąja kalba, rinkimų apygardų ribų keitimas prieš pat rinkimus, lojalumo neigimas turintiems Lenko kortą, Tautinių mažumų įstatymo nebuvimas, nepalankus lenkams 2011 Švietimo įstatymas, pagal kurį dalies dalykų bus mokoma lietuviškai, o abitūros lietuvių kalbos egzaminas suvienodintas.
Jau nekartojant, kad šie kaltinimai dėl Lietuvos lenkų problemų yra kišimasis į suverenios valstybės vidaus reikalus, juos visus lengva paneigti ar tiesiog atmesti kaip absurdiškus, pvz., dėl „nestabilios“ lenkų švietimo padėties ar neva draudimo lenkų kalbą vartoti viešojoje erdvėje. O dėl „nuodėmės“ – vykdomos mažumų integracijos politikos, pastebėsiu, kad visa Europa, taip pat ir Lenkija, vykdo tokią politiką. Visos šios „problemos“ – tai kaltinimai Lietuvos valdžiai, juos su pasimėgavimu Lietuvos lenkai platina Lenkijoje ir Europoje.
O kokias lenkų problemas Lenkijos ambasada pamatė Latvijoje? Pasirodo, pagrindinės jų slypi… pačioje Latvijos lenkų mažumoje: čia bujoja abejingumas lenkų reikalams. O pagrindiniai iššūkiai būtų tokie: užtikrinti lenkų švietimui bent dabartinį lygį, skatinti lenkų ir mišrias šeimas leisti vaikus į lenkiškas mokyklas; rasti bendrą kalbą dėl Lenkų namų Rygoje statybos, nes jiems kol kas siūlomos skirtingos vietos, nesutariama ir dėl veiklos vizijos; gavus lėšų atnaujinti lenkų spaudą; įtraukti į veiklą jaunimą; stiprinti Latvijos lenkų sąjungos veiklą; skatinti bendrą Latvijos ir Lenkijos verslą; siekti gauti lėšų iš ES, Šveicarijos, Norvegijos.
Tai gana objektyvus vertinimas, be jokių kaltinimų ir įžeidinėjimų Latvijos valdžiai, pripažįstantis problemas, bet apie jas čia kalbama ramiai ir dalykiškai. Šalia audringų Lietuvos lenkų reikalavimų šūksnių, tokie Latvijos lenkų „iššūkiai“ atrodo kaip švelnus upelis…
Latvijos lenkai nekartoja pagrindinių Lietuvos lenkų pretenzijų: dėl originalios pavardžių rašybos, gatvių pavadinimų lenkų kalba, tautinių mažumų švietimo apsaugos. Latvijoje yra galimybė lenkams rašyti savo originalias pavardes kitų įrašų paso puslapyje, tačiau Latvijos lenkai yra abejingi tokiai galimybei, apie ją dažnai net nežino ir jokių pavardžių problemų nekelia. O dėl gatvių lenkiškų pavadinimų, pvz., Daugpilio meras išdidžiai pareiškė, kad Latvijos lenkai pažįsta lotyniškas raides ir latviškus pavadinimus lengvai perskaito.
Esama švietimo padėtis, t.y. 4 mokyklos ir vaikų darželis 45 tūkstančiams Latvijos lenkų, taip pat dvikalbis mokymas, kai lenkų kalba mokoma tik kelių etnolingvistinių dalykų, Latvijos lenkus tenkina. Jokių nuolaidų lenkams mokantis latvių kalbos čia nėra, abitūros egzaminai vyksta latviškai, latvių ir lenkų kalbų pamokų skaičius vienodas visose klasėse, pradedant nuo pirmos. Latvijos lenkai gyvenimu yra patenkinti ir jokioms europoms skundų nerašo. Kaip čia neprisiminsi nuolatinių Lietuvos lenkų skundų Lenkijai ir Europai dėl jų „baisaus” gyvenimo. Iš visų užsienyje gyvenančių pasaulio lenkų Lietuvos lenkai turi daugiausia lenkiškų mokyklų ir net universitetą, bet nesustodami keikia Lietuvą visais jiems įmanomais būdais. Paradoksas: tokie patys lenkai yra ir Latvijoje, ir Lietuvoje, bet savo gyvenimą jie vertina diametraliai priešingai.
Visa tai atsispindi ir Latvijos-Lenkijos santykiuose. Ką tik įvykęs neįtikėtinai draugiškas, jau ne pirmas Latvijos ir Lenkijos prezidentų susitikimas Varšuvoje buvo kupinas šiltų žodžių ir panegyrikų. Ankstesnio Lenkijos prezidento žodžiais, Latvijos politika tautinių mažumų atžvilgiu yra pavyzdinė.
Lietuvos ir Lenkijos prezidentai jau seniai nesusitinka, o Premjerų Sauliaus Skvernelio ir Beatos Šidlo (Beata Szydlo) susitikimas Taline, kaip teko sužinoti, vyko „į vienus vartus“, kaltinant Lietuvą lenkų engimu. Lygiai toks pat buvo ką tik įvykęs Lenkijos Seimo narių vizitas į Lietuvą ir jų susitikimas su Seimo Pirmininku, vėl buvo kalbėta tik apie tą „engimą“.
Vilnius sakosi pasirengęs dialogui, ekspertų susitikimams, Lietuvos-Lenkijos mažumų komisijos atnaujinimui ir norėtų tikėtis, kad šios problemos netrukdys bendradarbiavimui kitose sferose. Varšuva su tuo lyg ir sutinka, bet pabrėžia, kad Lenkijos URM šefo žodžiais, „imperinė Rusijos politika neturi tapti Lietuvos išsisukinėjimu, nesprendžiant Lietuvos lenkų problemų, kurias reikia išspręsti“. Taigi, Lenkija iš Lietuvos reikalauja ne stiprinti kartu su NATO savo gynybą, bet pirmiau išspręsti neva lenkų mažumos problemas. Originali pozicija!
Tokio agresyvumo nė lašo nėra Lenkijos santykiuose su Latvija. Bet iš kur tuomet kyla mūsų šalių konfliktas, kas jį skatina – Lenkija ar Lietuvos lenkai? Iš dalies jie abu, bet pirmiausia tai kaimynė iš kitos pusės – Rusija. Jos pastangomis politiškai susivienijo Lietuvos lenkai ir rusai, tai Rusijai teikia žymiai didesnes galimybes savo ardomajai veiklai. Lietuvos lenkai tikina, kad Rusija jų neįtakoja, jie veikia autonomiškai. Bet geriausiu atveju tai tik saviapgaulė.
Kaip Pilypas iš kanapių vis išlenda ta sąvoka “Tautinės mažumos”… Iš kur ji, po galais, paimta?! LR Konstitucijoje yra parašyta tik apie tautines bendrijas ir nė vieno žodžio nėra apie tautines mažumas. Paklausite, o koks gi skirtumas? Labai didelis! Tautinių bendrijų ir tautinių mažumų yra skirtingas teisinis statusas ir todėl dėl pastarosios sąvokos “lenkų ant Lietuvos” vadukai taip plėšo gerkles. Gal užteks jau vieną kartą apie nesamas Lietuvoje tautines mažumas? Beje, mažumą Lietuvoje žinau tik vieną – “vaivorykštinę”.
Teisingai. Pasirašau.
Dėl užsienio polonijos reikalų dabartinė Lenkijos valdžia yra pasirengusi aukoti gerus tarpvalstybinius santykius. Tą patvirtina paskutiniais metais akivaizdžiai pablogėję Lenkijos ir Ukrainos santykiai.
Netgi vienas Lenkijos pakalikų Nikžentaitis pripažino, kad Lenkijos valdžia sąmoningai kuria blogus santykius siekdama savo polonizacinių tikslų. Bet polonizacinių tikslų Lenkija siekia „kresuose“. Lietuva yra „kresas“. Ukraina yra „kresas“. Latvija, matyt, nėra „kresas“, todėl ten dirbtinio santykių gadinimo iš Lenkijos pusės nėra. Lenkija sąmoningai sukuria tokią padėtį, kad, skirtingai nuo Lenkijos akimis nepriklausomos šalies, „kresas“ „gerus“ santykius turi užsitarnauti vykdydamas savo valstybėje polonizacijos politiką.
Moldova irgi yra Lenkijos kresas.
Latvijos sostinės lankai nebuvo užkariavę. Latvija krikštijo (geležim ir ugnim) vokiečiai, ne lankai. Latviai ne katolikai (dauguma). Latvijos diduomenė lankiškai ”nešveplavo” . Latvija lankams ne įdomi.
O Lietuva? Visus pasakytus “ne” keičiam į “taip”. Lietuva lankams , nusibodo kartotis, ožka prie vežimo.
ŠIANDIEN POSĖDIS. Siunčiam laiškus adresu
daiva.vaisniene@vlkk.lt
Galimas turinys:
Gerbiamoji Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininke,
Prieš posėdį leiskite Tamstai priminti, jog iš esmės Jūsų vadovaujama komisija, saugodama Valstybinę lietuvių kalbą, kartu privalo save suvokti kaip LIETUVIŲ TAUTOS SAUGOTOJĄ NUO IŠNYKIMO, kaip Tautos apsaugos nuo lemtingų politikų žingsnių, nuo jai kenksmingų poveikių bei sprendinių departamentas.
Kadangi nelietuviškų pavardžių tik daugės (ligi šiol buvusias jų santuokas su užsieniečiais papildė Anglijoje dirbančios lietuvaitės, intensyviai ieškančios jaunikių bent fiktyviai santuokai!), lietuviškos pavardės Lietuvos registruose ir pasuose liks tik vis mažėjančia mažuma. Dirbantiesiems su asmens dokumentais pagrindine taps ne lietuvių, o visos kitos ne tik Europos kalbos. O tauta ilgainiui užmirš, kaip skambėjo lietuviški asmenvardžiai.
Ar istorijoje liksime kaip BUVUSI tauta, savo paklydėlių VEDLIŲ VALIA nutautinta?
Linkiu tvirtybės!
Su pagarba,
……….
P. S. Ar sovietmečio mokytojai ir dėstytojai geriau gebėjo skiepyti mums tautinį atsparumą, negu šių laikų istorikai ir lituanistai?
Nieko nuostabaus, kad katalikiškoji Lenkija myli tik vieną, juk turėti dvi žmonas katalikams negalima…
Lenkija nekenčia Lietuvos nes Lietuva visada buvo Europos King Kongas, o Latviją myli todėl, kad Latvija visada buvo Europos Ne išsišokėlis.
Na, va, kaip gerai, kad atsiranda tokių “gilemintiškū yžvalgū” – iškart viskas aišku patampa. 😀
Justinėli, vaikeli, na kaip tau padėti? Tau tenka daug būti šalia labai stipriai klystančio žmogaus, girdėti jo kalbas, kai supyksta… O negali kitur leisti laiką? Kur visai nekalbama šia tema? Gal gali bibliotekoje namų darbus ruošti, ar mokykloje? Ar negali lankyti kokių nors būrelių, kur tau tokiomis kalbomis galvos nesuks ir nuotaikos negadins?
Ar tau liepia čia būti ir skaityti, kas rašoma? Jei ne – tai ir nedaryk to, nes tau čia tik nuotaika genda. Pažiūrėk, kokia saulė, išeik į lauką, pasigrožėk pienėmis, kol jos mums šypsosi – tikra žydėjimo puota. Pamatysi, kaip nuotaika pagerės.
Lenkijos vykdomos nelygiateisių valstybinių santykių su Lietuva politikos logika paprasta. Kadangi lietuviai Lenkijos valdžios nusibrėžtai strategijai juos lenkinti nepasiduoda, savo atskirą valstybę ugdo, tai tada tam, kad galėtų Lietuvoje išsaugoti nors istorinį lenkystės status kvo, Lenkija imasi kišimusi į Lietuvos vidaus reikalus neapykantos tarp lietuvių ir lenkų Lietuvoje palaikymo politinės linijos, vildamiesi taip sulaukti Lietuvos ir kitų Rytų kaimynų lenkizavimui palankesnės istorinės valandos.
Hmm… Kas čia pas mus “savo atskirą valstybę ugdo”? Valdžia? Masinės dezinformacijos priemonės? “Istorikai”? “Viešieji entelektualai” – “feisbukiniai minties galiūnai”? 🙂
Prisiminkime “tymczasowo przesunięte granicy” (laikinai perstumtos sienos), kai kalbėdamas Vilniuje pasakė L.Kaczynskis 2010 metų balandžio 8 dieną, paatviravo slaviškuoju širdgėlos išliejimu, labai greitai šie žodžiai buvo ištrinti, sekančią dieną neliko. Turime suprasti, kad Lenkija niekada nenurims be šiaurinės sienos su Latvija, o tada … Visada bus gerietis lenkas, kurio klausys tik lietuviai. Žurnalistė Wernikowska už tikrovišką Lietuvos vertinimą buvo atleista iš darbo. Kresų institutas yra Lenkijos imperinės politikos variklis, gauna ES pinigus. Turime neužmiršti, kad Lenkija pykstasi su visais kaimynais : Vokietija, Rusija, Baltarusija, Ukraina, Slovakija, Čekija, žinoma, kad Lietuva yra blogiausia iš kaimynų, kliūna ir kitame Baltijos krante esančiai Švedijai. Tiesiog toks Lenkijos nacionalinis diplomatijos bruožas – pyktis su visais kaimynais, kelti nestabdomai reikalavimus, mat, visada visur visi skriaudžia Lenkiją ir lenkus.
Visgi ar mes, ar jie… norim nenorim, bet naiviai-žmogiškai-tiesmukai – “de jure” visos sąlygos mūsų ABIEJŲ šalių unijos (be “forsmažių”) nuo 1569 m. išlikę, ir nei iš vienos šalių keisti n e p a s i ū l y t o s.
(O kaip Rusija, Latvija ar netgi Vokietija /kiek ir kaip “livoniškai” beskambėjusios jos/ – būtų kita mums galima unijinė dalis, kad ir nuo kokių 1570 m. tą sudarymą dėl ordų antplūdžio tąsos iš po Čingiz-chano sustabdyt, ar ir osmaniškuosius užkariautojus nuo Visos Europos atstumt /kaip “dėta” Chotine/, žinot ir nesužinosim).
Todėl Suvalkų sutarties sąlygų tąsa – ABIEJŲ Valstybių garbės reikalas, sykiu su garbę atgausiančiomis
(kada nors) Jungtinėmis Valstijomis bei Jungtine Karalyste (D.Trump&T.May) Potsdamo įsipareigojimų vykdyme…
Manau, kad niekas taip tiksliai nepasakė, kaip kunigaikštis J.Giedraitis (J. Giedroyc) apie šiandienos Lenkiją : “Lenkiją valdo du karstai : Pilsudskio ir Dmovskio.”
Prisiminkime dar jo pasakymą apie esamą Lenkijos istorijos padėtį : “Labiausiai suklastota yra Lenkijos istorija, tai pavogta Lietuvos istorija”.
Žvelkime į ikikrikštinę Lenkiją : dabartinė Wielkopolska yra užrašyta kaip Didunae ar Didūnai, Lenkija kaip Miscone ar Miškonė, Gnieznas kaip Schignesne ar Žygnešnė. Šiandieniniai vietovardžiai aplink Gniezną atpažįstami kaip lietuviški nedaug juos atlietuvinus, upių vardai perdėm lietuviški, daugybė kaimų ir miestelių sulenkinti, kaip ir didesni ar dideli miestai : Varšuva, Krokuva, Skiernevicė, Krosno, Lupyny, Dreglin, Praha (Pereiga), Balice,…
Lenkų didikai Lanc iš Lancatia, gražaus Vyslos lanko ties Varšuva arba Lankatijos.
Kažkoks nenumaldomas priekaištas išlikęs lietuviams, kaip išlaikiusiems protėvišką kalbą, kaip raktą į pavogtą Lietuvos istoriją ir Miškonės virtimą į Polska.
Pats vardas Polska yra prieškrikštiniuose įrašuose kaip ‘polenzanus’, ‘lenzanus’, reiškiančius baudžiauninkus, arba lietuviškai ‘palenžonus’, ‘lenžonus’ ar pasilenkusius.
Lietuviai tebevadina lenkais, kaip ir madjarai ‘lengyel’ (lendjel), kai ‘lengetni’ yra lenkti.