Šiame straipsnyje trumpai reziumuojame tyrimo apie konflikto priežastis bei jo sprendimo naujovišką būdą – mediaciją rezultatus. Tyrimą atliko doc. dr. Eglė Celiešienė ir doc. dr. Angelė Kaušylienė (Lietuvos edukoloijos universitetas). Lietuvoje mediacija, naujas konflikto sprendimo būdas, dar nelabai girdėtas dalykas, bet būtų labai naudingas ugdymo įstaigose.
Alternatyviems konfliktų sprendimo būdams įsitvirtinant teisinėje sistemoje, vis dažniau kalbama apie mediacijos taikymą ugdymo sistemoje. Mediãcija [lot. mediatio] — tarpininkavimas], trečios, ginče nedalyvaujančios valstybės tarpininkavimastarptautiniame ginče.
Mediacija suprantama kaip tarpininkavimas ar taikus konfliktų sprendimo būdas. Galima teigti, jog šis metodas padeda struktūruoti įvykių sekos modelį, kuris netgi itin sudėtingoje konfliktinėje situacijoje atveria kelią visas konfliktuojančias šalis tenkinančiam susitarimui.
Mediacija atskleidžiama kaip aiškiai struktūruotas metodas, kai konfliktai sprendžiami pokalbiais ir sprendimą priima ne tarpininkas, bet pačios konfliktuojančios pusės. Konfliktas yra neišvengiamas bet kurioje gyvenimo situacijoje, tuo labiau ugdymo įstaigoje. Konflikto sprendimas – galimybė atrasti naują posūkį ir atsakomybės prisiėmimas. Mokslininkų teigimu, atsisakyti spręsti konfliktą – tai ir atsisakyti prisiimti atsakomybę.
Konflikto pasireiškimai ypač ryškūs ugdymo įstaigose, kuriose jaunimas konkuruoja dėl lyderystės, pasaulėjautos, nuomonių. Dažniausios konflikto priežastys tarp ugdytinių būna lyderystės siekimas, konkurencija grupėje, antipatija. Taip pat konfliktai kyla dėl nuomonių skirtumų, religinių skirtumų, seksualinės orientacijos, aprangos ir kt. Tarp ugdytojo ir ugdytinio dažnai konfliktai kyla dėl negalios.
Mediacija Lietuvoje dar nėra įsitvirtinusi. Kai kurie ugdytojai yra tik girdėję apie tai, o kai kurie yra linkę palaikyti senovišką tradicinę konflikto sprendimo pusę, kai sprendimą priima ugdytojas ir lieka laimėtojas bei pralaimėtojas, kas, mokslininkų teigimu, skatina nepasitenkinimą sistema.
Todėl ypač svarbi mediacijos praktika, – kai trečioji šalis padeda abiem konfliktuojančioms pusėms išsiaiškinti savo jausmus, konflikto kilimo priežastis ir patiems ugdytiniams išspręsti konfliktą bei pasirašyti susitarimą. Tokiu būdu konfliktuojantys asmenys yra atsakingi ir sąmoningai apsisprendžia dėl savo vidinės laikysenos, jausmų bei išorinio elgesio.
Iš pasaulio mediacijos taikymo tyrimų matyti, kad jie yra efektyvūs. Paveikus yra paties jaunimo dalyvavimas ginčo sprendime, paties jaunimo sąmoningas sprendimas nutraukti konfliktą yra kur kas paveikesnis negu suaugusiojo sprendimas, „nuleistas iš aukščiau“, su kuriuo jie nesutinka. Todėl būtų labai efektyvu mediacijos metodą diegti Lietuvos ugdymo įstaigose.
Tyrimo tikslas – atskleisti inovatyvius konfliktų ugdymo sistemoje valdymo būdus, galimus taikant mediaciją. Tyrimo dizainas: kiekybinė ugdymo įstaigose dirbančių profesionalų apklausa (imtis: 298), siekiant išsiaiškinti ugdymo sistemoje egzistuojančius konfliktus, jų paplitimą ir taikomus valdymo būdus. Šis tyrimas padėjo patvirtinti, kad mediacijos integracija į ugdymo sistemą sudaro galimybes efektyviau spręsti iškylančius konfliktus, abiem konfliktuojančioms pusėms įsiklausant į viena kitos poreikius, išreiškiant supratimą bei priimant kūrybišką, bendrą sprendimą.
Konfliktų valdymas ir konfliktinių situacijų sprendimai – viena iš prioritetinių sričių, kurios mokykloje turėtų būti nuolat tobulinamos, nes, kintant gyvenimo būdui, keičiantis aplinkai bei asmenybėms, nuolat keičiasi ir konfliktų atsiradimo priežastys, jų pobūdis, konfliktuojančiųjų asmenybės bei vertybės.
Kaip konfliktų priežastys paprastai išskiriami išoriniai veiksniai, tarpusavio santykiai, vertybės, informacija bei interesai – visa tai yra paradigmos, nuolat besikeičiančios skalėje, priklausančioje nuo aplinkybių, pačių konfliktuojančiųjų ir dažnai– trečiųjų šalių.
Pačia bendriausiąja prasme mediacija siekia įtvirtinti būtent trečiosios šalies dalyvavimą kaip konflikto sprendimo būdą. Mokslinės teorinės įžvalgos bei praktiniai tyrimai leidžia manyti, jog toks dalyvavimas tam tikromis aplinkybėmis gali būti maksimaliai efektyvus. Kad galima būtų kalbėti apie konfliktų valdymą, būtina įsigilinti į pačią konflikto, kaip kylančios situacijos bei santykio, prigimtį.
Mediacija, kaip konfliktų valdymo ir sprendimo būdas, iš principo gali būti naudojama labai plačiai, tarpininkavimo principą pritaikant įvairioms konfliktinėms situacijoms, nuo šeimyninių tarpusavio nesutarimų iki karinių konfliktų.
„Karo progresas gali būti dvejopas: arba karas baigiasi, arba tęsiasi“, – teigia E. A. Hofmanas (Hoffman, 2009). Karai, kurie baigiasi, gali baigtis trejopai: 1) abi pusės susitaria ir baigia konfliktą; 2) viena pusė pasiekia pergalę; 3) konfliktas baigiasi įsikišus trečiajai šaliai. Toks įsikišimas gali būti įvairus – teisinis ar informacinis tarpininkavimas, taikdarystė, ginkluotas konflikto suvaldymas ir pan. Tarp tokių būdų yra ir mediacija, kai trečioji šalis bando savo įsikišimu palengvinti derybas dėl esminių klausimų.
Apibrėžiant mediaciją iškyla keli svarbūs dalykai. Vienaip ar kitaip, pagrindinis mediacijos tikslas yra suvaldyti konfliktą derybomis. Anot Berkovičiaus (Bercovitch, 2006), mediacija iš principo ir yra „derybos tarpininkaujant“. Tačiau, kaip tarpininkavimo būdas, mediacija yra labai lanksti ir neturi iš anksto numatytos proceso struktūros. Bercovičius pabrėžia lanksčią ir įvairią mediacijos proceso esmę, vis dėlto bet kuris mediacijos atvejis turi bendrumų su kitais mediacijos atvejais. Bet kurioje proceso, laikytino mediacija, situacijoje turi būti: a) konflikto šalys; b) mediatorius; c) mediacijos procesas ir d) mediacijos kontekstas (cit. Hoffman, 2009).
Mediacija, kaip išskirtinai tiesioginis procesas, skatina kelti klausimą apie paties konflikto prigimtį, apie tai, ką vaikai geba padaryti patys, taip pat dar kartą leidžia grįžti prie ugdymo turinio ir tikslų (Baginsky, 2004).
Iš esmės mediacija gali būti naudojama daugybėje situacijų, nes tai yra procesas, kuriam reikia išankstinio pasiruošimo, bet nereikia ypatingų aplinkybių ar priemonių. Tai būdas padėti žmonėms, esantiems konfliktinėje situacijoje, savanoriškai priimti sprendimus ir taip išspręsti kilusią problemą ne konfliktuojant, o bendradarbiaujant.
Mediatorius yra neutralus pagalbininkas, padedantis konflikto dalyviams identifikuoti ginčo objektą žiūrėdamas į situaciją taip, kaip atrodo jam ir išreikšdamas nešališką nuomonę apie galimą situacijos sprendimą. Pagrindinės mediacijos taisyklės jam padeda tai padaryti ir būti išgirstam konflikto dalyvių. Mediatorius negali nei patarti, nei daryti kokio nors spaudimo, kad būtų nuspręsta vienaip ar kitaip. Konflikto dalyviai turi patys valdyti situaciją ir būti atsakingi.
Mediacija ugdymo įstaigoje vyksta pagal tą pačią schemą, tik jos specifika yra ta, kad ir konfliktuojantys dalyviai, ir mediatoriai yra patys ugdytiniai. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos ugdymo įstaigose paprastai visa grupė dalyvauja mokymuose, kaip spręsti konfliktus – dažniausiai tai trunka visus metus. Po mokymų ugdytiniai, kurie yra susidomėję, pakviečiami dalyvauti tolesniuose mokymuose. Apmokyti mediatoriai dirba poromis, visada su jaunesniais už save ugdytiniais. Tokio amžiaus mediatoriams yra lengviau atskleisti situacijas, kai į ugdytinių santykius būtinas suaugusiųjų įsikišimas – smurto apraiškas ar kitus ypatingus atvejus (Baginsky, 2004).
Lampenas ir Lampenas (Lampen ir Lampen, 1997), analizuodami konfliktus ir jų sprendimo svarbą, teikia reikšmės požiūrių sąveikai, konflikto priežasčių ir konfliktuojančiųjų elgesio sąveikai ir nurodo būdus, kuriais konfliktas gali būti sprendžiamas, siūlydami pradėti nuo to, kas gali būti padaryta čia ir dabar, konkrečiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, sustabdytos muštynės. Jie siūlo į konflikto atomazgą žiūrėti kaip į siekimą ieškoti sprendimo, o ne siekimą laimėti. Tokiu atveju priešininkas tampa partneriu, su kuriuo jau ieškoma sprendimų, kurie patenkintų abiejų konflikto dalyvių poreikius (žinoma, ne visus norus) ir taip būtų priimtini abiem pusėms (cit. Baginsky, 2004).
Iš turimų mediacijos veiksmingumo tyrimų galima daryti išvadą, kad mediacijos taikymas niekam nekenkia. Priešingai, iš daugybės atliktų apklausų ir tyrimų matyti, kad mediacijoje dalyvavę mokiniai tik laimi (ir ugdytiniai, išugdyti kaip mediatoriai, ir tie ugdytiniai, kurių konfliktai buvo sprendžiami).
Mediacijos programos dėka sumažinamas mokytojų, kaip konfliktų sprendėjų, veiklos krūvis. Christianė Simsa (Christiane Simsa) atliko 30-ies Heseno mokyklų apklausą apie jų patirtį dalyvaujant mediacijos programoje. Pirmiausia buvo pastebėtas klasės klimato pagerėjimas: mokyklos kieme ir klasėje nebepasireiškė tiek daug agresyvaus elgesio, pamokose jaučiama mažiau streso, klasėje išsivystė naujas grupinis elgesys. Konfliktų atveju elgiamasi kitaip. Labiausiai mokinių elgesį teigiamai paveikė mokinių-mediatorių kompetencija (Simsa, 2011). Iš tyrimų aiškiai matyti, kad konfliktų dažnis ugdymo įstaigose, kuriose yra konfliktų sprendėjų grupės, yra ne toks didelis ir yra skiriama mažiau bausmių. Konfliktai yra išsprendžiami, kol jie netampa labai gilūs (Will. Thüringer Kursbuch Schülermediation. Erfurt, 2005, 5 sk.). Moksliniai tyrimai mediacijos srityje dar nėra toli pažengę (žr. Will, 2011).
Konfliktų valdymo ir mediacijos teorinės apibrėžtys
Teoriniu požiūriu, konfliktas turi kelias apibrėžtis. Tai – situacija, kai vienos grupės tikslai kelia pavojų kitos grupės nariams, atviras individų ar grupių priešiškumas; taisyklių ir procedūrų pažeidinėjimas.
Kita nuomonė – konfliktas yra priešingų nesuderinamų tendencijų susidūrimas, sukeliantis nemalonius potyrius.
Ir pagaliau konfliktą galime traktuoti kaip veiksmų, tikslų ir idėjų nesuderinamumą.
Konfliktas yra neišvengiamas ir jo apibrėžtys ir kilimo principai yra vienodi visose srityse – ar tai būtų kariaujančios valstybės, kultūros problemos, šeimos ginčai.
Kilus konfliktui svarbu atsakomybės prisiėmimas, situacijos analizavimas ir konflikto sprendimo priėmimas. Pagrindinė konflikto kilimo esmė yra varžymasis, ar tai būtų varžymasis dėl lyderystės, dominavimo, nuomonės, idėjų bei interesų skirtumo, ar religijos, taip pat tai gali būti varžymasis bendradarbiaujant. Konfliktų kilimas dėl agresijos (tyčinio elgesio) yra ekstremali konfliktų kilimo priežastis.
Ugdymo įstaigose konfliktas kyla tarp dominuojančio asmens – ugdytojo ir ugdytinio, ir tarp pačių ugdytinių. Savo nuožiūra, pretenzijų visada turi abi konfliktuojančios pusės. Pagrindinis konflikto sprendimo tikslas – sumažinti negatyvius konfliktus ir skatinti teigiamus konflikto procesus, įtraukiant bendradarbiavimą bei derybas, susitarimą, kitos pusės nuomonės išklausymą, bendrų tikslų ieškojimą, empatijos bei šiltų emocijų pajautimą kitos pusės atžvilgiu bei priimant derybinį susitarimą, kai abi konfliktuojančios pusės lieka patenkintos, kai nėra nei laimėtojo, nei pralaimėtojo, o abi konfliktuojančios pusės randa susitarimą ir tokiu būdu nėra ardoma pozityvi sistema.
Pagrindinės mediacijos apibrėžties schema yra kitos pusės interesų bei požiūrių suvokimas bei supratimas, jausmai bei abipusis empatijos pajautimas, įsiklausymas į kitų poreikius, susitarimas bei kūrybiška sprendimų paieška. Svarbu, kad konflikto sprendimo vykdymo susitarimas būtu abipusis. Mediacijos metu trečioji šalis, tarpininkas, kurio požiūris yra nešališkas ir blaivus, padeda konfliktuojančioms šalims priimti bei pasirašyti konflikto išsprendimo vykdymo sprendimą.
Konfliktų valdymo ir mediacijos sampratos ir metodologiniai žiūros laukai
Iš tiesų svarbiausia konfliktų priežastys ir motyvai. Įtempti santykiai kyla dėl skirtingų požiūrių ir poreikių, todėl būtina atpažinti įtampas ir jas valdyti, laiku įsikišant mediatoriams, kurie gali būti ir patys apmokyti mokiniai. Konfliktai gali kilti tarp asmenų, tarp grupių, tarp tautų. Dėl skirtingų interesų ir poreikių bei tikslų nebūtinai jie turi būti tyčiniai. Kyla jie dėl skirtingų patirčių, socialinio lygmens, įvairių požiūrių bei įsitikinimų. Anot Doičo (Deutsh), „Konfliktas kyla kiekvienąkart, kai tik susiduria nesuderinamos veiklos. Nesuderinami veiksmai gali kilti iš vieno asmens, grupės ar tautos, taigi tokie konfliktai yra intergrupiniai, interpersonaliniai ir intranacionaliniai.
Konfliktas bendruomenėje yra neišvengiamas, ypač neišvengiamas paauglystėje. Konflikto priežastys yra akivaizdžios – ugdymo ar darbo įstaigoje vyksta konkurencija, atranka, skirtingų pažiūrų ir skirtingų patirčių bei požiūrių asmenys yra priversti būti vienoje aplinkoje.
Mediacijos metodas anksčiausiai buvo pradėtas taikyti JAV, vėliau jis pasitvirtino ir Europoje. Lietuvoje visuomenei jis yra beveik nežinomas.
Labiausiai šiuo metodu yra suinteresuoti ugdytojai, todėl ypač svarbi yra mediacijos sklaida Lietuvoje. Svarbiausia taikant mediaciją yra objektyvus tarpininkas, kuris padėtų abiem konfliktuojančioms pusėms suprasti ir išreikšti savo jausmus, poreikius, turėtų atsirasti abipusė konfliktuojančių pusių empatija bei supratimas, susitarimas ir pačių konfliktuojančių priimtas konflikto sprendimas, kad nebūtų nei laimėtojų, nei pralaimėtojų ir tokiu būdu nebūtų skatinamas vienos konfliktuojančios pusės pasipiktinimas, nebendruomeniškumo jausmas bei nepasitenkinimas sistema. Daugelio susipažinusių su mediacija žmonių nuomone, tai efektyvus konfliktų sprendimo būdas, leidžiantis konfliktuojančioms pusėms būti viename lygmenyje ir pradėti gerbti kitų asmenų požiūrius bei vertybes.
2002 m. buvo paskelbta „Mediacijos žalioji knyga“, o 2004 m. paskelbtas Europos Mediacijos etikos kodeksas (žr. 8 sk.). Šie dokumentai kartu su Mediacijos direktyva (2008/52/EG) davė postūmį parengti ir priimti Vokietijos Mediacijos įstatymą (2012.07.21), kuriame yra duotas išsamus mediacijos apibrėžimas bei nustatytos mediatorių teisės ir pareigos. Doičas (Deutsh, 1973) pabrėžia, kad svarbiausia yra konflikto ne vengti, bet jį valdyti. Edelmanas (Edelmann) akcentuoja komunikacijos svarbą esant konfliktui bei nevengimą išklausyti ir įsigilinti į kito nuomonę bei pažiūras.
Konfliktų valdymo ir mediacijos prielaidos
Šrumpfas (Schrumpf, 1994) teigia, kad mediacijos procesui būdingi šeši žingsniai, kurių metu aiškinamos mediacijos taisyklės, mediatoriaus neutralumas, konfidencialumas, nesikišimas ir padėjimas spręsti konfliktą; mediatoriaus informacijos surinkimas ir situacijos reziumavimas; mediatorius identifikuoja, dėl kurių dalykų vyksta ginčai, apibendrina abipusius interesus, ginčo dalyviai ieško konflikto išsprendimo būdo, mediatorius dalyvauja procese, teiraujasi, kokie gali būti ginčo sprendimo būdai; priimamas sprendimas, įsiklausant į kiekvieno ginče dalyvavusio nario nuomonę; galutinis žingsnis – konflikto sprendimo pasirašymas.
Labai svarbu, kad mediatoriais taptų patys mokiniai, kurie turėtų būti atidžiai atrenkami. Mediacijos metodas padeda būti sąmoningesniems esant konflikto situacijai, suvokti, kad yra toks konflikto būdas kaip mediacija ir naudotis šiuo metodu. Mediacijos metodas yra veiksmingas dėl to, kad mokiniai patys gali spręsti savo problemas be suaugusiųjų įsikišimo.
Mediatorius yra visiškai neutralus asmuo, visiškai priešingai neu kai arbitražas yra vadovas ar kitas įtakingas asmuo, kuris priima sprendimą. Kaip jau buvo minėta aukščiau, tyrimų duomenimis, mediacija yra kur kas paveikesnis būdas sprendžiant konfliktus.
Konfliktų valdymo ir mediacijos galimybės
Mediacijos ištakos yra JAV. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 19 straipsnis įpareigoja visas sutarties valstybes ginti vaiką „nuo bet kokios rūšies fizinio ar dvasinio smurto“. Auklėjimas be prievartos 2000 m. buvo įrašytas į Vokietijos Federacinės Respublikos civilinį kodeksą (§ 1631) (Dieter, Ramdon, 2015). Vokietijoje yra priimta mediacijos ugdymo įstaigose programa. Tokiu būdu įstaigose yra siekiama įdiegti mediacijos metodą.
Lietuvoje iš Sondaitės ir Vimoncienės atlikto tyrimo duomenų galima daryti išvadas, kad didžioji bendruomenės dauguma nežino apie mediaciją (tiek ugdytiniai, tiek jų tėvai, tiek ir ugdytojai). Ne visų, girdėjusių apie mediaciją, žinios teisingos. Kai kurie mokiniai mediaciją suvokia kaip kompromiso priėmimą, o kai kurie ugdytojai mediatorių suvokia kaip patarimų davėją.
Šiuo metu labai dažna konfliktų priežastis yra patyčios, o psichologinis smurtas gali būti labai pavojingas, gali naikinti asmenybę. Patyčių priežastys yra noras vyrauti. Dažniausiai tyčiojamasi dėl išvaizdos, požiūrio, charakterio, dėl socialinių ekonominių priežasčių, dėl homoseksualumo, aids. Dažnai patyčios kyla dėl etninių grupių skirtumų.
Jau minėjau, kad mediacijos metodo taikymas labai naudingas, kai procese dalyvauja patys mokiniai, nors iš tyrimų matyti, kad yra ir skeptiškų nuomonių. Remiantis kitų šalių praktika, akivaizdu, kad mediacijos metodo diegimas ir visuomenės supažindinimas su juo ypač aktualus Lietuvoje.
Tyrėjos detaliai aprašo mediacijos metodikos žingsnius ir būtinas elgesio taisykles (sutikti spręsti problemą; neminėti vardų; nepertraukinėti; būti kiek galima sąžiningesniems; tvirtai laikytis sprendimo, kuris bus priimtas; laikytis konfidencialumo principo). Būtini žingsniai naudojant mediacijos metodą yra susipriešinimas, įsitikinimas dėl konfliktuojančių pusių pasiruošimo mediacijos procesui, derėjimasis ir susitarimas.
Tyrimo prielaidos ir metodologija
Apklausai buvo naudojama anketa, kurią sudaro 25 klausimai. Respondentų apklausa buvo vykdoma 2014 m. kovo mėnesį internetu. Anketa buvo įdėta į www.apklausa.lt interneto svetainę, o kvietimas išplatintas visoms šalies ugdymo įstaigoms. Per mėnesį sulaukta 298 atsakymai.
Respondentai – ugdymo įstaigų socialiniai pedagogai.
Tyrimo principai: geranoriškumas (teisė būti nepažeistam, neišnaudojamam), pagarbos asmens orumui principas (asmeninio apsisprendimo teisė, teisė būti informuotam), teisingumo principas (konfidencialumo bei anonimiškumo užtikrinimas), teisė gauti tikslią informaciją (tyrimo tikslas, kuris paaiškinamas tiriamiesiems kasdiene kalba,
tiriamieji iš anksto informuoti apie informacijos rinkimo būdus bei tyrimo trukmę, privatumo užtikrinimas, savanoriškumas, tiriamiesiems pateikta kontaktinė informacija.
Šio tyrimo demografiniai duomenys: tyrime dalyvavo 298 ugdymo įstaigose dirbantys socialiniai pedagogai. Daugumą (95 proc.) apklausoje dalyvavusiųjų sudarė moterys, dar šiek tiek (3 proc.) vyrai. Dalis (2 proc.) neatsakė į klausimą apie lytį.
Daugiausia apklaustųjų yra 41–50 metų (35 proc.) arba 31–40 metų amžiaus (31 proc.). Dauguma apklaustųjų turėjo socialinio pedagogo specialybę, darbo stažas nuo 10 (daugumos apklaustųjų) iki 40 (mažumos) metų. Daugumos išsilavinimas – aukštasis pedagoginis. Dauguma apklaustųjų buvo įgiję bakalauro laipsnį, mažesnė dalis magistro, tik 3 proc. daktaro, 2 proc. apklaustųjų turėjo nepedagoginio aukštojo diplomą.
Tyrimo rezultatų analizė
Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad didžioji dalis (84 proc.) sutinka, jog konfliktas – tai muštynės, daugiau nei du trečdaliai (74 proc.) įvardijo pykčius ir 72 proc. buvo priimtiniausias apibūdinimas, jog konfliktas yra tada, kai panaudojamas smurtas. Konfliktai socialiniams pedagogams taip pat asocijuojasi su nesutarimais (65 proc.), agresija (63 proc.), nesusikalbėjimu (53 proc.). Mažiausiai konfliktai siejami su baime (su tokia sąsaja sutiko tik 10 proc.). Galima teigti, kad konflikto sąvoką socialiniai pedagogai sieja su tokiais agresyviais veiksmais kaip muštynės, smurtas.
Dauguma respondentų konfliktą sieja su išorinėmis priežastimis (nors teorinėje literatūroje visada pabrėžiama konflikto užuomazgos svarba, kai konfliktas dar yra neperaugęs į išorinę erdvę).
Kaip rodo atliktas tyrimas, socialiniai pedagogai kasdien ugdymo įstaigoje susiduria su ugdytinių tarpusavio nesutarimais, patyčiomis tarp ugdytinių, apkalbomis, priekabiavimu, ugdytinių bei ugdytojų nesutarimais. Iš to, kad socialiniai pedagogai žino apie tokias konflikto priežastis kaip apkalbos, galima spręsti, kad jie artimai bendradarbiauja su ugdytiniais.
Mažiau nei pusė dalyvavusių apklausoje socialinių pedagogų kartą ar kelis kartus per ketvirtį susiduria su socialinių sluoksnių skirtumais, priekabiavimu tarp ugdytinių, ugdytinių ir ugdytojų nesutarimais. Dar mažiau apklaustųjų kartą ar kelis per ketvirtį susiduria su apkalbomis, patyčiomis tarp mokinių bei mokinių tarpusavio nesutarimais.
Konfliktams spręsti socialiniai pedagogai skiria nuo 1 val. iki 4 val. Galima teigti, kad tai pakankamai daug laiko, kuris galėtų būti efektyviau panaudojamas ar skiriamas kitoms socialinio pedagogo veikloms (pvz., prevencijai ir pan.) organizuojant mediaciją ar socialiniam tarpininkavimui.
Vertinant, tarp kokių grupių dažniausiai kyla konfliktai ugdymo įstaigoje, matyti, kad beveik visi socialiniai pedagogai mano, jog vyrauja konfliktai tarp ugdytinių ir daugiau nei penktadalis – tarp ugdytojo ir ugdytinio.
Labai nedidelė dalis apklaustųjų teigia, kad konfliktai kyla tarp ugdytinių ir ugdymo įstaigos personalo bei tarp ugdytojų.
Atlikus apklausą paaiškėjo, kad konfliktai nekyla arba kyla labai retai tarp ugdytojų, tarp ugdytinių ir ugdymo įstaigos personalo bei tarp ugdytojo ir ugdytinio. Socialiniai pedagogai įvardija ir kelias priežastis, kurios tiesiogiai veikia ugdytojų konfliktus. Pirmiausia paminėtinas apsirengimo stilius, toliau – dėmesio atkreipimas, konkurencija, kitokia nei kitų orientacija, kitokia nuomonė, vertinimo objektyvumas, negalia . Labai mažas dalis apklaustųjų teigia, kad tarp ugdytojų konfliktai kyla dėl bendravimo kompetencijų trūkumo, lyderystės siekimo bei religinių skirtumų.
Tarp ugdytinių ir aptarnaujančio personalo konfliktai vyksta dėl kitokios nei kitų orientacijos, kitokios nuomonės, antipatijos jausmo, dėmesio atkreipimo, religinių skirtumų bei vertinimo objektyvumo.
Mokymosi rezultatams dažniausiai ugdymo įstaigose daro įtaką apsirengimo stilius, negalia, antipatijos jausmas, konkurencija, religiniai skirtumai, dėmesio atkreipimas, kitokia orientacija, bendravimo kompetencijų trūkumas ir kitokia nuomonė .
Dauguma apklaustųjų nurodė, koks elgesys būdingas konfliktinėms situacijoms tarp ugdytinių. Ugdytiniams būdingiausi grasinimai, prasivardžiavimai, gąsdinimai, persekiojimas socialiniuose tinkluose, kitų nuteikimas, stumdymai, muštynės, šaukimas. Šiek tiek mažiau ugdytiniams būdinga persekiojimas SMS žinutėmis konfliktų metu.
Tarp ugdytojų ir ugdytinių būdingiausias elgesys konflikto metu – persekiojimas SMS žinutėmis bei muštynės.
Socialiniai pedagogai laiko save pagrindiniais konfliktų sprendėjais ir mažiau nei pusė apklaustųjų į konfliktų sprendimą įtraukia klasės auklėtojus.
Iš pateiktų duomenų aiškiai matyti, kad socialinis pedagogas prisiima pagrindinę atsakomybę sprendžiant konfliktines situacijas tarpininkaudamas arba valdydamas konfliktą .
Pagrindiniai socialinių pedagogų pagalbininkai – klasės auklėtojai. Vis dėlto teikiant kompleksinę pagalbą įtraukiama ugdymo įstaigos administracija, nes tai yra viena jos vadybos funkcijų.
Daugiausia funkcijų, siekiant mažinti konfliktines situacijas, vykdo socialinis pedagogas. Daugiau nei pusė apklaustųjų dažniausiai tarpininkauja (vykdo socialinę mediaciją) suteikdami kompleksinę pagalbą ugdytiniui, veda ugdytojų ir tėvų mokymus, individualiai dirba su ugdytiniais ir vykdo grupinį darbą su ugdytiniais. 27 proc. socialinių pedagogų tarpininkauja (vykdo socialinę mediaciją) arba siekia mažinti konfliktus..
Klasės auklėtojai dažniausiai mažindami konfliktus vykdo individualų darbą su ugdytiniais, veda ugdytojų ir tėvų mokymus, tarpininkauja (atlieka socialinę mediaciją) suteikdami kompleksinę pagalbą ugdytiniui ar dirba su ugdytinių tėvais. Tik labai maža dalis klasės auklėtojų konfliktus siekia mažinti vykdydami grupinį darbą su ugdytiniais ir tarpininkaudami (atlikdami socialinę mediaciją) arba valdydami konfliktus.
Esant konfliktams tarpininkauja ugdymo įstaigos administracija, specialiai sudaryta komisija, psichologas.
Rečiausiai į konfliktų mažinimą įsitraukia ugdymo įstaigos tarybos bei parlamento atstovai.
Atkreiptinas dėmesys, kad tarp ugdytinių vyrauja tokie santykiai kaip konkurencija, prisitaikymas ir vengimas. Kartais tarp ugdytinių vyrauja ir kompromiso siekimas bei bendradarbiavimas.
Dažniausiai vykstant konfliktams tarp ugdytojų ir ugdytinių ir ieškant jų sprendimo bandoma prieiti prie kompromiso.
Tarp ugdytinių ir ugdymo įstaigos personalo dažniausiai vyrauja prisitaikymas, vengimas, bendradarbiavimas ir siekiama bendro kompromiso. Labai retai ugdytiniai ir ugdymo įstaigos personalas, spręsdami konfliktus, konkuruoja.
Ugdytinių šeimose dažniausiai konfliktų yra vengiama.
Daugelis vis dėlto mano, kad ugdymo įstaigos vykdo tarpininkavimo funkciją ir, daugumos nuomone, atlieka ją socialinis pedagogas.
Šie rezultatai patvirtina, jog vienos konflikto formos koreliuoja su kitomis konflikto formomis, net jei tarp jų neišeina atrasti tiesioginių sąsajų.
Polinkį į konfliktus lemia ir šeimoje susiklosčiusios aplinkybės, ir asmeninės savybės, ir daugybė šalutinių veiksnių, taigi mediacija būtų itin svarbi ne tik kaip tiesioginė priemonė konfliktams išspręsti, bet ir kaip priemonė asmenybei ugdyti, padėti jaunimui savarankiškai dorotis su konfliktinėmis situacijomis, patiems priimti sprendimus, o kartu ir atsakomybę už savo veiksmus bei poelgius.
Respondentai teigė, kad būtų naudinga mokytis sudėtingų tarpininkavimo (socialinės mediacijos) situacijų.
Atliktas tyrimas atskleidė, kad konstruktyvaus konfliktų sprendimo turėtų būti mokomi ugdytiniai (89,8 proc.), ugdytojai (89,1 proc.) ir ugdytinių tėvai (84,7 proc.).
Ypač svarbu, kad mediatoriaus (tarpininkaujančio asmens) funkciją atliekantis asmuo būtų tinkamai pasiruošęs šiam vaidmeniui. Yra nemažai priimtinų būdų, naudojamų užsienio šalių ugdymo įstaigose, kurie padeda išsirinkti mediatorius iš pačių ugdytinių. Įvairūs autoriai teoriniu lygmeniu ir (daugiausia) remdamiesi praktine patirtimi skirtingai vertina asmenų, vykdančių mediaciją, parinkimą.
Anot kai kurių užsienio autorių, iš tiesų kiekvienas ugdytinis gali būti apmokytas konstruktyvių konfliktų sprendimo įgūdžių – tai vadinamieji bendri apmokymai, tačiau galima išrinkti ir tam tikrus ugdytinius, kuriems būdingas detalesnis požiūris (Johnson ir Johnson; 1995). Kitų autorių nuomone, svarbu paties ugdytinio noras dalyvauti mediacijos apmokymuose, bet galutinį sprendimą turi priimti ugdytojas ir ypač svarbu, kad mediatorius atitiktų visumos poreikius.
Šiuo metu dažniausiai tarpininkavimo funkciją ugdymo įstaigoje vykdo socialiniai pedagogai, ugdytojai bei ugdymo įstaigos vadovybė. Labai retai mediaciją vykdo ugdytinių tėvai bei švietimui įtaką darančios institucijos.
Apklaustieji teigia, kad konfliktų sprendimo mokymus turėtų vykdyti profesionalūs mediatoriai, kiti specialistai arba socialiniai pedagogai. Šiek tiek mažiau apklaustųjų teigia, kad mokymus turėtų vykdyti ugdymo įstaigos administracija bei ugdytojai.
Daugiau nei pusė socialinių pedagogų teigia, kad reikia ugdymo įstaigose rengti ir įgyvendinti tarpininkavimo (mediacijos) vykdymo programas.
Atsakydami, kaip būtų galima plėtoti tarpininkavimą (mediaciją) sprendžiant konfliktus ugdymo įstaigose, daugiau nei pusė respondentų teigia, kad vykdant socialinių pedagogų mokymus, ugdytojų seminarus mokymus bei sukuriant socialinės mediacijos sistemą ar tarpininkavimo (mediacijos) programas.
Mediaciją Lietuvoje yra tyrę ir kiti mokslininkai: dr. Natalija Kaminskienė (MRU) („Privaloma mediacija: galimybės ir iššūkiai“), Rita Igūnė-Martinėlienė, Žana Rympo („Bendrojo ugdymo mokyklos socialinio pedagogo galimybės taikyti mediaciją savo darbe“). Juozas Lakis, tirdamas mediacijos procesą, daro išvadas, kad mediacija Lietuvoje dar nėra išaugusi iš atskirų tęstinumo neturinčių projektų ir nėra įgavusi sisteminės veiklos bruožų. Žydrūnė Čepeliauskaitė (MRU) tiria vaiko įtraukimą į mediacijos procesą („Vaiko įtraukimo į mediacijos procesą prielaidos ir būtinos sąlygos). Viena iš socialinės mediacijos pradininkių yra Agnė Baranauskaitė, jos daktaro darbas „Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam susitaikius“.
Plačiau žiūrėti ČIA.
Nuorodos:
Hoffman, 2009. Hoffman, E. A. Power Dynamics and Spoiler Management: Mediation and the Creation of Durable Peace in Armed Conflicts: Doctoral dissertation. University of Canterbury, 2009. Prieiga per internetą: [http://hdl.handle.net/10092/2902].
Baginsky, 2004. BAGINSKY, W. School Counselling in England. Wales and Northern Ireland.
Simsa, 2011. SIMSA, C. Mediation in Schulen, Neuwied 2001. In Konfliktmanagement an Schulen. Frankfurt/Main, 2001.
Will, H. Thütinger Kursbuch Schülermediation, Erfurt, 2005. In Mediation und Wissenschaft. Spektrum der Mediation, 2011, nr. 4, p.5–9.
Schrumpf, 1994. Schrumpf, F., Crawford, D. K., Bodine, R. J. Peer Mediation: Conflict Resolution in Schools: Program Guide. Research Press, 1997, 332 p.
Dieter, Ramdon, 2015. Dieter, H.-D., Ramdon, S. Mediacijos vadovas socialiniams pedagogams. Vilnius, 2015.
Parengė Beatričė Rastenytė
