Šių metų balandžio pradžioje sueis dveji metai, kai Lietuva neteko vieno iš garbingiausių savo sūnų – filosofo, pedagogo, straipsnių autoriaus, Kovo 11-osios akto signataro ir vieno iš Nepriklausomos Lietuvos architektų. Taip susiklostė, kad likimas sutikti šį nepaprastą, orų ir šiltą žmogų nusišypsojo gana anksti – Lietuvos kūrimosi ir kartu mano muziejinės veiklos pradžioje. Norėčiau pasidalinti keletu prisiminimo akimirkų, susijusių su Romualdu Ozolu.
Buvau neseniai pradėjęs kurti pasaulio meno muziejų po atviru dangumi Europos parką Vilniaus rajone. Ieškodamas palaikymo 1992 m. kreipiausi į kelias organizacijas, įsikūrusias A. Jakšto gatvėje. Viena iš tokių buvo „Vilnijos“ draugija. Maloniai mane pasitikusi ir išklausiusi draugijos sekretorė šviesios atminties Anastazija Keršytė pati idėjai pritarė, bet atkreipė dėmesį, kad Vilniaus krašto etninės kultūros išsaugojimu besirūpinančios draugijos nariai vargu ar supras Europos parko būtinumą, todėl patarė šią idėją pristatyti Romualdui Ozolui.
Susitikome su R. Ozolu Vilniaus senamiestyje, papasakojau jam apie savo kuriamą Europos parką, kuriame būtų eksponuojami įvairių šalių menininkų darbai, kaip amžini visuomenę jungiantys skirtingų kultūrų ženklai, o Lietuva taip įgautų Europos centro valstybės įvaizdį. R. Ozolui idėja patiko, jis pritarė. Kiek pamenu, Vilniaus mokytojų namuose vyko „Vilnijos“ draugijos susirinkimas. Tada turėjau galimybę pristatyti Europos parko idėją susirinkusiai auditorijai ir, taip jau susiklostė, sėdėti greta susirinkime dalyvavusio signataro.
Praėjus kuriam laikui man paskambino R. Ozolas ir atsiklausė, ar galėtų minėti mano pavardę Lietuvos Respublikos Seime – tikėtina, kad jis ketino kelti klausimą dėl Europos centro draustinio įteisinimo ar pan. Vėliau kartkartėmis su R. Ozolu susitikdavome įvairiuose susirinkimuose, minėjimuose. Kalbėdavomės paprastai apie silpną Lietuvos valdžią ir Pietryčių Lietuvos problemas.
Vienąkart, susitikęs R. Ozolą Lietuvos nacionaliniame muziejuje, papasakojau jam apie Europos parke kuriamą didelę skulptūrą, kurios idėja yra pati Kultūra, jos esmė, ir paprašiau parašyti savo mintis apie tokį darbą. Toks pasiūlymas Ozolui gimė spontaniškai, laukiant eilėje prie rūbinės, net suabejojau, ar ne per daug sau leidžiu to pageidauti iš šio didžio žmogaus. R. Ozolas atsakė, kad jam tikrai būtų įdomu parašyti, juolab kad jis kadaise jau yra rašęs apie dailės kūrinį.
„Kultūra“ turėjo būti dailės kūrinys iš kelių dešimčių tūkstančių marmuro gabalėlių, iš kurių žmogus arba žmonija, besisemdama įkvėpimo iš gamtos, sukuria materialios kultūros objektus, primenančius gamtoje esančias formas, ir tie žmogiško intelekto darbai ilgainiui vėl grįžta į gamtą ir tampa jos dalimi.
Romualdo Ozolo įžvalgos, jo minties gilumas ir tikslumas yra iškirtiniai. Mane ir, neabejoju, daugelį skaitytojų žavi šios iškilios asmenybės sugebėjimas žodžiais nusakyti esmę, nenuklystant į paviršutiniškas tuščiažodžiavimo lankas.
Verčiant iš latvių kalbos, R. Ozolo pavardė reiškia „Ąžuolas“. Šis medis Lietuvoje simbolizuoja stiprybę, tvirtumą ir ilgaamžiškumą. Ąžuolo šaknys įsiskverbia giliai į mūsų krašto žemę su ja sudarydamos neatskiriamą vienybę, vėjo blaškomas medis tik stiprėja, o išsaugodamas tvirtybę ir aiškų siluetą auga lėtai, neskubėdamas keistis. Ąžuolų Lietuvoje nėra daug, jie ypatingi. Jau gilioj senovėj baltų tautos juos gerbė. Ąžuolas turbūt yra Lietuvos metafora.
Yra ir kitų medžių, įvairių ir skirtingai vertingų. Drebulės ir epušės paprastai žmonių nėra vertinamos, priešingai nei ąžuolai, jos auga greitai, nors ir mažiausiam vėjeliui papūtus virpa savo šakelėmis ir lapeliais. Tokių medžių mūsų šalyje apstu, jie auga pulkais. Šie medžiai neturi tvirto kamieno.
Žmonės skirtingi, kaip ir medžiai, o kryptinga žmonių bendruomenė sudaro valstybę. Sena lietuvių kalba, jos gramatika, kalbininko J. Jablonskio sunorminta ir per šimtmetį jau tapusi Lietuvos nematerialiaus paveldo vertybe abėcėlė, yra mūsų valstybės pamatinės vertybės, neįkainojamos jokiais pinigais. Neatsitiktinai ir toliariagiškai išmintingai kalbininko pasirinktos kai kurios čekiškos abėcėlės raidės mūsų kalbą daro unikalia bei atriboja nuo šimtmečius dominavusios invazinės lenkiškos kultūros įtakos.
Būkime tvirtais, išsaugokime lietuvių kultūros tapatumą – kalbą, nedarkydami jos nelietuviškomis raidėmis, taip sutvirtinsime pačią Lietuvą. Nelietuviškos abėcėlės raides patogumo dėlei galima būtų naudoti nepagrindiniame asmens tapatybės dokumento lape.
Savita, išsiskirianti iš kitų kalba yra mūsų piliečių orumo pagrindas, nesvarbu kokiais medžiais mes būtume gimę. Atminkime, kad vėjas – tai galimybė ąžuolui stiprėti.
Jokie titulai ir užimamos pareigos nėra žmogaus mąstymo gylio matavimo matas. Dažnai ir geri savo srities specialistai negali suprasti, kodėl ąžuolus žmonės vertino nuo senovės, o paveikti menkiausio vėjo blaškosi. Visi medžiai reikalingi, jie sudaro pasaulio gamtinę įvairovę, nors ir netampa ąžuolais.
Romualdas Ozolas – Lietuvos Ąžuolas, kurio asmeninė misija, tapusi ne visai išsipildžiusios valstybės vizijos dalimi, prasmingi darbai, neabejoju, visad pasiliks kaip aktualus priesakas mums rūpintis Tėvyne.
Autorius yra nepartinis Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys, mišrios frakcijos „Kartu – už pažangą Vilniaus rajone“ seniūnas, skulptorius, Europos parko ir Liubavo muziejų įkūrėjas, Nacionalinės pažangos premijos laureatas
“Būkime tvirtais, išsaugokime lietuvių kultūros tapatumą – kalbą, nedarkydami jos nelietuviškomis raidėmis, taip sutvirtinsime pačią Lietuvą.” Taip rašo G. Karosas. Į prieštaraujantį paleisiu akmenį.
Būtų gražu, jei tik, apsisaugojus nuo tų raidžių, Lietuva sutvirtėtų. Tamsta, mano manymu, didžiausią pavojų Lietuvos tvirtybei kelia :”konkuruojant globalioje geopolitikoje transliuojam informaciją komunikacijai sugeneruojant finansus investicijoms.” Pavargau.
Su šiom 3 raidėm Lietuva tikrai neprapuls. Prapuls tie, kurie visada nuo kažko užsidaro. Mes nesame kažkokia Afrikos gentis, kuri turi nuo visų užsidaryti ir sėdėti savo miške.
O Bartas – prieš 3 raides. Tai ką darom. Pasiimam kuolus ir einam muštis. Kas liks gyvas , to ir viršus. Sutinki?
Dabar dėl palyginimo su Aprikos “bušmenais”. Mane vėl įžeidei. Ruoškis dvikovai.
Kadangi vis išlenda liberastiniai mankurtai su savo demagoginiais išvedžiojimais, verta kiek iš arčiau pasižiūrėti į jų „argumentus“. Tiesą sakant, jie jau visi seniai „sumalti“, tad čia tik tokia mini apžvalga.
Taigi, iš eilės.
1. „Pavardžių rašybos keitimas kalbos nepakeis“ – čia „patogiai“ pamirštama, kad ta pavardė – tai ne „nikas“ snukiaknygėj. Šitie nelietuviški užrašai privaloma tvarka turės būti naudojami visuose dokumentuose, visose srityse. Dar daugiau – ir tariami tie svetimi asmenvardžiai turės būti ne pagal lietuvių, o pagal svetimos kalbos taisykles (beje, piktybiški veikėjai turėtų progą kabinėtis dėl „diskriminavimo“ ir „pavardės iškraipymo“, nes juk tuos svetimvardžius ir ištarti reikės, ir kartais netgi užrašyti pagal tarimą – pvz. jei telefonu sudiktuoja).
2. „Čia tik trys raidės“ (suprimityvinta versija – čia tik „w“). Pirma, ne „tik trys“ – yra dar ir svetimų kalbų diakritiniai ženklai, keičiantys tarimą – kokiu argumentu remiantis bus galima jų nenaudoti, jei jau keičiame abėcėlę? Antra, kodėl vien apie lenkišką rašybą sukasi kalbą? Kuo kitos kalbos blogesnės? Precedentas sudarys sąlygas VISŲ lotyniška (ir kodėl TIK lotyniška?) abėcėle grįstų kalbų atstovų reikalauti savo „teisių“. Kalbininkas K. Garšva paskaičiavo, kad tokiu atveju lietuvių abėcėlę reiktų „praturtinti“ apie 150 raidžių (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kalbininkas-perspeja-abeceleje-atsiras-150-nauju-raidziu.d?id=64703121). Trečia, kalbame net ne apie raidžių, o apie svetimos kalbos sistemos, įskaitant rašybą ir tarimą, įvedimą VIETOJ valstybinės. Pavyzdžiui, kokioje „Przyszczębinski“ pavardėje netgi nebūtų tos „w“, tad (jei ignoruosime realią tikimybę, kad bus reikalaujama tą pavardę užrašyti su „ń“), vadovaujantis „progresyviąja logika“ čia jau išvis lietuviškas užrašas, jokio kalbos keitimo, ne? 🙂
3. „Pavardė yra privati nuosavybė“ – šitas „argumentas“ irgi seniai „suvartytas“: gi kalbame apie piliečio ryšį su savo valstybe ir įrašus valstybės išduotuose dokumentuose, tad čia galioja valstybės tvarka, o ne „mano kiemas – ką noriu, tą darau“. Štai paprasčiausias pavyzdys, parodantis tokių‚ argumentų“ absurdiškumą: jei pavardė – mano nuosavybė, vadinasi, galiu elgtis su ja, kaip tinkamas – keisti, kaip noriu, užrašyti, kaip noriu. Galų gale – galiu išvis jos atsisakyti – gi mano nuosavybė, tai koks kieno reikalas, ne? 🙂
4. „Čia svarbu už svetimtaučių ištekėjusioms moterėlėms“ (net pateikiami pagraudenimai, kaip iš jų kokie švedų pasieniečiai vaikus atimti gali :)). Pirmiausia, čia viskas paprasta: kurios šalies pilietis esi, tos šalies taisyklėms ir paklūsti. Pasirinkai svetimą pilietybę – tai ir gyveni pagal jos įstatymus (įskaitant užrašus dokumentuose), o jei Lietuvos – tada taisyklės lietuviškos. Pasakos, kaip švedų pasieniečiai konfiskuos vaiką dėl pavardės yra tiek pat vertos, kiek postringavimai, kad rusų pasieniečiai padarys tą patį, kadangi pavardė ne kirilica užrašyta. Jei pasas Lietuvos – tai ir NEPRIVALO būti užrašyta nei švediškai, nei rusiškai, nei dar kaip nors – o PRIVALO būti lietuviškai. Ir tiek švedų, tiek rusų pasieniečiai tą supranta – skirtingai, negu „progresyvai“. 🙂 Antra, apskritai visas šitas apsimetinėjimas, kad rūpinamasi “importo” panūdusiomis moterėlėmis, yra gryniausia demagogija – gi visiškai akivaizdu, KAS ir DĖL KO šaršalą dėl nelietuviškų užrašų kelia. „Progresyvų“ – „lenkų“ šovinistų „šabo gojų“ apsimetinėjimais kvailiais būtent taip ir atrodo – kvailai (juolab, kad patys „lenkai“ savo tikslų neslepia – bet apie tai vėliau). Tokia manipuliacija nėra nauja: prisiminkime kad ir barnevernetiško vaikų biznio demagogiją, jog čia viskas dėl vaikų saugumo, genderinės Stambulo konvencijos rėmėjų aiškinimus, kad čia kovai su smurtu prieš moteris, homikų apologetų, bandančių „prastūminėti“ „šeimų įvairovę“, aiškinimus, kad čia viskas dėl „vienišų motinų“, galų gale – sovietinių okupantų aiškinimus, kad jie eina darbo liaudies vaduoti iš priespaudos. Nihil novum, kaip sako. 🙂
5. „Reikia atstatyti autentišką pavardžių rašybą“. Apie tą „autentiką“ jau nemažai prirašyta (pvz. http://www.propatria.lt/2017/03/jonas-juodagalvis-neuzsirasysi-antkapio.html, https://alkas.lt/2011/10/07/z-zinkevicius-vilnijos-lenkakalbiu-gyventoju-pavardziu-kilme/, https://alkas.lt/2016/08/19/r-maceikianecas-lietuvos-lenkai-kas-jie-yra/, http://www.lzdraugija.lt/2017/01/kazimieras-garsva-asmenvardziai-lietuvos-kulturos-paveldas/), tad trumpai galima pasakyti tik tiek: tuo siekiama įteisinti okupacinės valdžios sprendimus.
6. „Taigi čia tik pavardės, tad ko čia piktintis?“. Jeigu kas yra visiškai naivus, gal ir gali patikėti, kad tie „progresyvai“ nė velnio nieko nenuraukia ir nežino to, ką tomševskinė neojedinstva atviru tekstu deklaruoja – t.y. kad jiems reikia NE “tik pavardžių”, o pavardžių+gatvėvardžių+vietovardžių+antros kalbos (o realiai – lenkų kalbos VIETOJ lietuvių kalbos, ką jie jau dabar demonstruoja – pvz. http://i1273.photobucket.com/albums/y406/Pikc_Kazinkavicius/jaroslaw_zpst6o9atmq.jpg), lietuvių apsigyvenimo „lenkiškose“ teritorijose ribojimo ir apskritai – autonomijos (http://www.propatria.lt/2013/11/anatolijus-lapinskas-tautiniu-mazumu.html, http://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/26017, http://kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/seimo-teisininkai-tautiniu-mazumu-istatymo-projektas-priestarauja-konstitucijai-431466). Suprantama, „progresyvai“ „nežino“ ir to, kad tomaševskininkai ne tik neatsiribojo nuo jedinstvos/jednošč separatistų, bet jau seniai su jais tapatinasi ir jaučiasi esą jų „tradicijų tęsėjai“ (https://alkas.lt/2012/06/18/lietuvos-lenkai-latvijos-rusams-%E2%80%9Ear-ne-metas-mums-susivienyti-kovoje-uz-savo-teises/).
Taigi, turime grupę veikėjų, kurie nominaliai yra lietuviai ir Lietuvos Respublikos piliečiai – bet aktyviai skleidžia antilietuvišką ir antivalstybinę propagandą/demagogiją priešiškai nusiteikusių jėgų naudai. Paprastas klausimas: kaip tokia fauna vadinama? 😉
Kodėl mes turime įsileisti tris invazines raides kaip kokius Sosnovskio barščius? Kodėl turime atsisakyti tobulo ir tikslaus kalbos užrašymo pagal skambesį?
Imkime pavyzdį iš pačių lenkų. kurie dantimis įsikandę net į savo viduramžišką, netobulą ir griozdišką raštiją į visokius CZ \r SZ, nes tai mat yra “tradicija”.
koks mielas ir didis Žmogus! Neužmiršo, šiltai prisiminė šviesuolį. Gintaras niekuo nesiskiria nuo prof. Romualdo Ozolo, gaila, jau a. a. Lietuvos patrioto. Laikykis, Gintarai, ir skleisk tautystės ženklus. Be jų, mes nebūsime mes, lietuviai.
,,Drebulės ir epušės” – kuo jos skiriasi?
Įdomu, kokį medį Gintaras Karosas vadina ‘epuše’? Drebulė – vertingas medis.
Gintaras Karosas:
,,idėjai, etninės kultūros, parko, eksponuojami, kultūrų, centro, auditorijai, signataro, problemas, skulptūrą, spontaniškai, materialios kultūros objektus (3 svetimžodžiai iš eilės!), formas, intelekto, simbolizuoja, siluetą, baltų, metafora, sunorminta, nematerialiaus (?), gramatika, unikalia, dominavusios invazinės, kultūros, titulai, specialistai, misija, vizijos, aktualus……………..”
Gintaras Karosas:
,,Būkime tvirtais, išsaugokime lietuvių kultūros tapatumą – kalbą…”
,,Savita, išsiskirianti iš kitų kalba yra mūsų piliečių orumo pagrindas…”