J. Vaiškūnas: Užgavėnės – esmingiausia senosios lietuvių religijos šventė (nuotraukos)

Užgavėnių šventės išvakarėse, žurnalistas, Alkas.lt redaktorius Audrys Antanaitis apie šios šventės ištakas ir prasmę kalbasi su baltų kultūros tyrinėtoju, vienu iš tarpdalykinių etnoastronomijos ir etnokosmologijos mokslo sričių pradininkų Letuvoje etnokosmologu Jonu Vaiškūnu.

– Kokia Užgavėnių šventės prasmė?

– Dabar tai – linksmų pramogų ir „žiemos išvarymo“ šventė. Tokia ji tapo, kai buvo užmirštas senasis gelminis dvasinis-religinis šios šventės turinys. Naivu žiemą varyti apeigomis. Ji praeina savaime. Užgavėnių apeigose slypi daug gilesni dvasiniai, religiniai dalykai. Kultūros tyrinėtojai Užgavėnių apeigose įžvelgia religinių kosmogoninės pasaulio tvarkos atkūrimo šventės apeigų atbalsį. Seniau tokiomis apeigomis buvo siekiama sunaikinti grėsmingą chtoniškos prigimties būtybę tam, kad jos sugadinta ir pašlijusi kosminė darna būtų vėl atkurta iš jos pačios sudedamųjų dalių. Tai galėjo būti bendra mūsų protėvių indoeuropiečių šventė, skirta mitinio-kosmologinio šviesos pergalės prieš tamsą įvykio kasmetiniam apeiginiam pakartojimui, siekiant žmogaus ir gamtos vienybės pagrindu tamsos galias perkeisti į šviesos galias ir nualintoje žmogaus sieloje.

Senąsias dvasines šventės ištakas vis dar gerai išreiškia pagrindinio šventės simbolio – Morės pamėklės naikinimo paprotys.

– Kodėl Užgavėnėse deginama Morė?

– Tyrinėtojai įvairiai aiškina Morės paskirties prasmę. Teigta, kad ji yra augmenijos gyvybinių jėgų įsikūnijimas, žiemos-mirties demonas, įasmeninti senieji metai ir panašiai.

Neabejotina, kad žemaitiškas naikinamos pamėklės vardas – Morė yra giminingas įvairioms Europos tautoms žinomų žmogų sloginančių ir marinančių dvasių vardams su šaknimi Mar-, Mor-. Šios dvasios skleidžia destrukciją, mirtį, blogį, žmonių sąmonę drumsčiančius, košmarus (plg. prancūzų žodis cauchemar, anglų – nightmare košmaras), slogina ir marina žmogų. Seną šio vardo bendraindoeuropietišką kilmę liudija ir pavyzdžiui, senovės indų sanskrito arba pali kalbos žodis māra taip pat reiškiantis – „žudantis“, „naikinantis“.

Taigi, žemaitiškos Užgavėnių pamėklės vardas greičiausiai dar nuo indoeuropiečių prokalbės laikų išsaugojo dvasinį religinį Morės dievybės vaizdinį. Tuomet ir Užgavėnių šventė skirta kovai ir pergalei prieš šią mitinę galią gali būti suvokiama kaip apeiginiu būdu atliekamas religinis veiksmas, nukreiptas į žmogaus kūno ir sielos atsparos, neigiamiems dvasiniams ir fiziniams poveikiams, vedantiems į mirtį, stiprinimą.

Pamėklė vežama ant ypatingo jai skirto įtaiso – rogių pavažos, prie kurios ant ašies pritvirtintas vežimo ratas. Vežama pamėklė sukiojasi tai į vieną, tai į kitą pusę, nes ratas, liesdamas žemę, suka iškamšą aplink ašį, ir ši švaistosi jai į rankas įtaisytu botagu arba spragilu, tartum gindamasi nuo ją persekiojančių kaukėtų persirengėlių. Apeigų pabaigoje pamėklė sudeginama arba paskandinama.

Įvairiose etnografinėse Lietuvos srityse išliko ir kitokių šios Užgavėnėse naikinamos būtybės vardų: Žemaitijoje – Morė, Kotrė, Sorė, Šiuorė… vidurio Lietuvoje – Čiučelė, Boba, Diedelis, Pelenų Diedas; šiaurės ir šiaurės rytų Lietuvoje – Gavėnas. Pastaruoju metu, per etnografines šventes Užgavėnių pamėklės deginimo papročiui išplitus visoje Lietuvoje, daug kur įsitvirtino žemaitiškas jos vardas – Morė.

– O ką simbolizuoja įvairios keistos Užgavėnių kaukės?

– Kaukė yra vienas seniausių, dar pirmykštės žmonių bendruomenės laikus menantis apeiginis reikmuo. Seniausiomis laikomos gyvūnų kaukės. Tokios kaip tik ir yra būdingiausios Užgavėnių kaukės – ožys, arklys, raitelis, gervė, rečiau – avinas, meška, jautis. Jau pirmykščių žmonių urvuose aptinkami būtybių su mišriais žvėries ir žmogiškais bruožais atvaizdai. Seniausi gyvūnų ir pusiau žmonių-pusiau gyvūnų piešiniai greičiausiai buvo suvokiami kaip mitinių-toteminių žmogaus protėvių, tai yra, įsivaizduojamų būtybių, iš kurių „kilo žmonės“, atvaizdai.

Užgavėnių kaukėmis apsirėdę apeigų atlikėjai turėjo įkūnyti tas mitines būtybes, kurių užduotis – nugalėti mirtį skleidžiančią Morę. Kaukės turėjo įkūnyti religiniuose mituose įvardinamus konkrečius tautos didvyrius kadaise mitiniais laikais atlikusius svarbų kosmologinį-religinį žygdarbį – nugalėjusius tamsos ir mirties demoną ir atkūrusius šio pasaulio tvarką ir darną. Todėl jų kaukės, žmonių pasitelkiamos apeigose, kai ir vėl šią pergalę prieš mirtį reikia pakartoti.

Būtent stebėdami gyvūnus, vilkdamiesi jų kailiais ir mėgdžiodami jų elgesį, mūsų protėviai siekė susitapatinimo su gyvūnų vaizdiniais, siekdami savyje pažadinti, sustiprinti ir suvaldyti geidžiamus pirmykščius instinktus, kaip vidines galias pasitelkiamas nugalint gyvenimo kelyje iškylančius sunkumus.

Žmogus nuo neatmenamų laikų troško pažaboti ir valdyti savo vidines, sąmonės įtakai sunkiai pasiduodančias, nesąmoningas galias. Neįstengdamas su jomis susitvarkyti tiesiogiai, jis perkėlė jas į išorinius pavidalus, į regimus reiškinius, daiktus, pastariesiems suteikdamas žmogiškąsias dvasines prasmes – paversdamas juos ženklais, simboliais, su kuriais jau pajėgė atlikti apeiginius veiksmus. Taip mumyse slypinčioms, sunkiai apčiuopiamoms ir suvaldomoms galioms priskirdamas apčiuopiamus atitikmenis savo kultūroje žmogus įgavo valią jas suvokti, įtakoti ir suvaldyti. Tai kažkas panašaus į kompiuterio klaviatūra – kai liečiame matomus apčiuopiamus simbolius, kuriems bendru susitarimu yra priskirtos tam tikros reikšmės, siekdami sukelti trokštamus vyksmus mums nepasiekiamoje virtualioje erdvėje…

– Šalia archajiškų gyvūnus ir mitines būtybes vaizduojančių kaukių Užgavėnių karnavale sutinkame ir gausybę žmogiškojo visuomeninio gyvenimo vaidmenis įkūnijančių, tiek tradicinių, o pastaruoju metu ir šiuolaikinių veikėjų atvaizdų: daktarus, žydus, čigonus, prekeivius, kareivius, valdininkus, prostitutes, gėjus… Ką tai reiškia?

– Verta prisiminti, kad garsusis psichologas Karlas Gustavas Jungas būtent kauke arba persona vadino, žmogaus socialinį vaidmenį, jo prisitaikymo prie visuomenės būdą išreiškiantį archetipą. Juk įsijungdamas į visuomenę žmogus priverstas susikurti tam tikrą įvaizdį ir „užsidėti“ kaukę, su kuria pasirodo viešumoje ir kuri pasireiškia tam tikru elgesio būdu bei tam tikro socialinio vaidmens atlikimu suteikiančiu tikėjimo, drąsos ir jėgų užsibrėžtiems darbams atlikti, išsvajotiems siekiams pasiekti.

Panašu, kad Užgavėnių karnavalas pakartoja pirmapradžius laikus, kai pasaulis dar buvo nepasidalintas, ir kai žmogiškasis, dieviškasis ir velniškasis pradai buvo susimaišę. Todėl neatsitiktinai karnavalo metu mūsų žmogiškos kaukės persimaišo su gyvūnų ir demonų vaizdiniais ir visi įsukami į pirmapradį sūkurį: keičiamos lytys – vyrai persirengia moterimis, moterys – vyrais, gražuolės virsta pabaisomis, pabaisos – gražuolėmis, juokdariai – valdovais, valdovai – juokdariais… Nusistovėjusi Pasaulio tvarka laikinai išardoma tam, kad pasinėrę į pirmaprades versmes ir išlaisvinę savo prigimtinius instinktus, sugrįžę į  kasdienybę, jų dalias ir galias panaudotumėme naujo, darnaus, apvalyto nuo Morės pinklių gyvenimo kūrybai.

– Kaip Jūs vertinate pastaruoju metu žiniasklaidos keliamą sąmyšį, esą žydų kaukės Užgavėnėse yra antisemitizmo apraiškos?

–Tokius teiginius vertinu kaip išsilavinimo stoką, kaip kultūrinį žmonių neišprusimą arba netgi kaip Morės šalininkų ideologijos ir propagandos proveržį. Jei mokyklose būtų mokoma pažinti savo tautos papročius, būtų supažindinama su jų kilme ir prasme, tai ne tik etnologai, bet ir kiekvienas išsilavinęs žmogus žinotų iš kur ir kaip atsirado tokie Užgavėnių persirengėlių įvardijimai kaip: „žydai“, „čigonai“, „vengrai“ ir panašūs… Tamsiems neišsilavinusiems, bet šiuolaikinio konjunktūrinio politkorektiškumo ideologijos persismelktiems rašytojams nežinojimas – puiki proga teikti projektų paraiškas į įvairius fondus kovai su antisemitizmu, antičigonizmu, antivengrizmu…

Kalbininko bei tautosakininko dr. Stasio Skrodenio teigimu, persirengėlių įvardijimas žydais atsirado dėl krikščionybės, kuri kitos religijos žmones vadino žydais, tai yra pagonimis. Įsigalint krikščionybei, kryptingai užmarštin stūmusiai senųjų tautinių religijų simbolius ir papročius, krikščionybės įtakoje senojo tikėjimo apraiškoms ir jas puoselėjantiems žmonės prilipo žydo – pagonio įvardijimas.

– Jūs savo veikale „Skaitant dangaus ženklus. Lietuviško Zodiako pėdsakais“ Užgavėnių apeigas siejote su istoriniuose šaltiniuose paliudytu Saulės vadavimo mitu ir jame minimais Zodiako ženklais. Netgi atkūrėte lietuvišką Zodiaką. Koks jo ryšys su Užgavėnėmis? Arba koks Užgavėnių ryšys su Zodiaku?

–Taip, būtent iki šių dienų išlikę lietuviškų Užgavėnių apeigų aprašai, menantys tai ko jau nerandame įvairiose pasaulio šalyse išplitusiuose karnavaluose ir Jaronimo Prahiškio iš Lietuvos žynių užrašytas mitas apie didžiulėje pagarboje šventvietėje žynių laikytą geležinį kūjį, kuriuo, esą Zodiako ženklai išvadavo Saulę iš galingo tamsos valdovo kalėjimo ir Gardino bažnyčios rūsiuose aptikto pagoniško apeiginio kaušo ženklų tyrinėjimų sugretinimas man leido suvokti šiuos ryšius.

Trumpai sakant, pavyko ne tik atkurti ir įrodyti Užgavėnių apeigų papročių religinę-kosmologinę prasmę, bet ir apčiuopti jas grindžiančio pagrindinio lietuviško Saulės, arba tiksliau Pasaulio vadavimo iš tamsos ir velniavos jėgų mito projekciją į žvaigždėto dangaus skliautą. Tai padaryti įgalino išlikusių ženklų ant pagoniško indo tyrimai bei mano daugelį metų etnografinėse ekspedicijose kaupta liaudies astronomijos medžiaga.

Šios srities mano tyrinėjimai patvirtino religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus, šio mito atspindžių ieškojusio iranėnų ir finougrų tradicijose, įžvalgas: mitas, siejantis Zodiako ženklus su Saule, ko gera, buvo kosmogoninis mitas, pasakojantis apie Pasaulio kūrimo laikus, mitinių didvyrių bei Dievų žygį į anapusinį mirties ir tamsos jėgų pasaulį išlaisvinti pagrindinio šviesos ir gyvybės šaltinio – Saulės iš mirties demono gniaužtų. Tai mitas apie pirmapradžius laikus, kai, pasak G. Beresnevičiaus, Pasaulis jau sukurtas, „tačiau vis dar trūksta gyvybinės galios bei žmonių ir dievų jungties, nes dievai ir žmonės vis dar nėra iki galo atskirti… Jie yra tarsi dar nesusitvarkę tarpusavio santykių“. Tačiau tarpininkų tarp dievų ir žmonių – kultūrinių didvyrių – žygiu ne tik išvaduojama Saulė, bet ir nustatomi kultiniai žmonių ir dievų santykiai.

Žiemos ir Užgavėnių persirengėlių atliekamų apeigų pobūdis, jų atlikimo kalendorinis laikas atitinka pirmapradės mitinės epochos bruožus: vis dar trūksta šviesos bei gyvybinių galių; karnavalo vyksme neatskiriamai susisieja žmonės, mitiniai didvyriai ir dievai. Sėkmingo Saulės vadavimo žygio išdava – kultūrinių didvyrių iškėlimas į dangaus skliautą ir pavertimas dvylikos dangaus ženklų ratu – Zodiaku, sukuria kalendorinę-kosmologinę sistemą, reguliuojančią žmonių ir dievų santykius, nustatančią dievams skirtų apeigų laiką ir vaizdžiai perteikiančią jų esmę.

Taigi, mūsų Užgavėnes kažkada buvo bene esmingiausia senosios lietuvių religijos šventė.

– Kaip trumpai ir suprantamai, po viso to ką pasakėte, apibendrintumėte svarbiausią Užgavėnių kaip religinės šventės idėją?

– Išsiilgę tamsos viešpaties įkalinto dieviškosios šviesos šaltinio – Saulės – mitinius protėvius didvyrius vaizduojantys ir į juos persikūnijantys Užgavėnių kaukininkai persekioja ypatingu vežimu važiuojančią tamsos galias įkūnijančią būtybę, pamynusią po savo kojomis besisukantį tekinį, simbolizuojantį Saulę, Šviesą, Pasaulį. Eisenos dalyviai Morę bando nudaužti nuo rato. Pakeliui jie užsuka į sodybas ir atlieka tam tikrus apeiginius veiksmus. Nuvežę Morę už kaimo ir nutraukę nuo rato – sudegina, sudrasko arba nuskandina. Kyla visuotinės linksmybės. Išvaduotąjį ratą – Saulę skleidžiančią dievišką šviesą, pagarbiai neša arba veža per kaimą ir skelbia, kad Mirtis išvaryta, pasaulis išvaduotas, todėl visi sveikina vieni kitus, linki visokeriopos sėkmės ir gerovės. Galiausiai Saulės ratą padeda kokioje nors garbingoje šventoje vietoje arba iškelia ant karties ten kur bus švenčiama Rasos šventė. Visi vaišinasi, stiprinasi apeiginėje puotoje, peraugančioje į visuotines linksmybes, kuriose dalyvauja visa bendruomenė. Valgiai, žinoma, taip pat turi apeiginę simbolinę reikšmę. Pavyzdžiui blynai – tiesiogiai siejami su švytinčios Saulės skritulio vaizdiniu…

Na o visų šių veiksmų perkeltinė prasmė – atspindys žmogaus sieloje – siekis prašviesinti, atgaivinti paties žmogaus susidrumstusią sąmonę ir tamsos jėgų nuvargintą dvasią bei kūną. Kaip mūsų indoeuropiečių protautės brolių indų dvasinį nubudimą įkūnijantis Buda prašviesėja ir dvasiškai nubunda, nugalėdamas pagrindinį savo priešininką Māra (žudantįjį, naikinantįjį), išreiškiantį neigiamus žmogaus psichikos veiksnius, taip kiekvienas iš mūsų atsigavėti tegali tik įveikęs Morę savyje. Apeiginis Morės nugalėjimas šventėje, tai vaizdinga išraiška to, ką kiekvienas atskirai ir visi kartu turime atlikti, kad išlaisvintumėme Saulę savyje ir laimėtume dar vieną gyvenimo ratą po Saule.

Spausdinti