A. Vaicekauskas. Lietuviškos Užgavėnės: tradicija ar paveldas?

Užgavėnės kadaise buvo paskutinė didelė šventė prieš įninkant į pavasario darbų rūpesčius. Gal todėl jos taip laukta? Gal todėl taip džiaugtasi šios neeilinės dienos papročiais?

Iš sudėtingos apeiginės Užgavėnių šventės struktūros dabartiniuose renginiuose ir šventimuose nedaug kas beliko. Dauguma apeigų, turėjusių padėti užauginti būsimą derlių, kartu su buitinėmis XX a. Lietuvos kaimo realijomis nugarmėjo užmarštin. Dabar retai kas besisupa Užgavėnių sūpuoklėmis, tolimomis kelionėmis arkliais pratempinėja linus, beskalbia žlugtą. Mažai kas šią dieną bepravažinėja arklius. Utilitarinis minėtų apeigų pobūdis nebeteko prasmės pasikeitus kaimo gyvensenai ir ūkininkavimo būdams. Žinoma, vienas kitas sodietis dar ir mūsų dienomis per Užgavėnes pavėžina vaikus arklių tempiamomis rogėmis. Tačiau dabartinės socialinės sanklodos kaime vis mažiau lieka arklių ir mažų vaikų.

Tiesa, žmones vis dar džiugina spalvinga Užgavėnių persirengėlių minia. Ir nesvarbu, kas tai būtų – folklorinio judėjimo entuziastai ar įdomesnių reginių ištroškę miesčionys. Tūkstantinės minios, kasmet suplūstančios į Liaudies buities muziejaus Rumšiškėse ir Lietuvos miestų ir rajonų etninės kultūros centrų organizuojamas įvairaus pobūdžio Užgavėnių šventes, įtikinamai rodo, kad Užgavėnės ne tik gyvos žmonių prisiminimuose, bet ir lygintinos su šiuolaikinėmis miestų šventėmis.

Karnavalas nūnai beveik visoje Europoje išgyvena pakilimą. Pavyzdžiui, Italijos karnavalai kasmet sutraukia šimtus tūkstančių turistų iš visos Europos. Savitų spalvų ir akcentų karnavalus mėgina atgaivinti Prancūzijos ir Vokietijos miestų ir miestelių bendruomenės. O ten, kur jau niekas net neprisimena buvus karnavalo šėlsmą, vietinės bendruomenės sukuria karnavalo elementų turinčias naujas šventes.

Lietuvoje taip pat galime kalbėti apie masinę šventinės erdvės karnavalizaciją: nuo privačių ar firmų teminių vakarėlių iki masinių viešų renginių, tokių kaip gyvosios archeologijos, etnografijos ar amatų dienos, miestų dienos (Hanzos dienos Kaune, Sostinės dienos Vilniuje), jau minėta Užgavėnių diena Rumšiškių muziejuje ar senajai kaimo tradicijai artimesnės Užgavėnės Plateliuose ar Kurtuvėnuose.

Užsienio valstybių regioninės administracijos ir savivaldos institucijos seniai suvokė, kad išskirtinio šventinio renginio buvimas vietos bendruomenei suteikia nemažai galimybių turėti papildomų darbo vietų ir finansinių įplaukų. Juk tokie renginiai vietinių gamintojų produkcijai padeda įsitvirtinti rinkoje, o spalvingų renginių ištroškę turistai noriai atveria pinigines. Siekdami norimų rezultatų, bendruomenių atstovai konsultuojasi su mokslininkais, šias iniciatyvas skatina nacionalinės valdžios institucijos. Negana to, tokias šventes dabar linkstama laikyti nacionalinio paveldo dalimi, nors jos kuriamos esamuoju laiku, neretai remiantis sėkmingais kitų kultūrinių tradicijų pavyzdžiais. Ispanijos „Tomatinos“ ar Italijos Ivrea apelsinų mūšių komercinė sėkmė negalėjo nepaskatinti kurti pačias įvairiausias šventinių kautynių rūšis: vienur mėtomasi gėlėmis, kitur saldainiais, dar kitur miltais ir t. t.

Tokių švenčių išskirtinumą didina specialiai joms kuriamos šiuolaikinės legendos ar „istoriniai“ pasakojimai. Tiesa, kalbėdami apie tradicijos perkūrimą ar išradinėjimą, Europos etnologai pastaruoju metu linksta atskirti tradicijos ir kultūrinio paveldo sąvokas. Išplėsdami pastarąją, jie įtraukia galimybę laisvai disponuoti globaliosios kultūros elementais kuriant individualiai interpretuojamas šiuolaikines šventines ar net ritualines formas.

O kaip šiuo požiūriu vertintina Lietuvos situacija? Nors masinių šventinių renginių poreikis akivaizdus, švenčių tradicija pas mus dažniausiai yra palaikoma grupelės entuziastų, daugių daugiausiai kokios nors vietinės administracinės institucijos – kultūros centro ar nacionalinio / regioninio parko – darbuotojų. Susidaro įspūdis, kad nacionalinei valdžiai ir savivaldai nerūpi nei tautos kultūra, nei regionų plėtra, nei elementari vietinių bendruomenių gerovė. O juk mes galime pagrįstai didžiuotis tuo, kad šventinė Užgavėnių tradicija vis dar gyva ir prisimenama masinėje sąmonėje, kad tautinis paveldas vis dar kultūriškai svarbus kuriant lietuviškąją tapatybę. Tačiau toks suvokimas, jei ir egzistuoja kultūros politika ar regionų plėtra turinčių rūpintis valstybės veikėjų galvose, lieka politinės ar kultūrinės retorikos lygmenyje, retai sulaukiančiame praktinio realizavimo.

Bet grįžkime prie esmės – Užgavėnių šventės. Kuo panašios ir kuo skiriasi šiuolaikinės lietuvių Užgavėnės, lyginant su tos pačios kilmės Pietų ar Centrinės Europos karnavalais? Gal kam nors pasirodys keista, tačiau panašumų išties daug. Užgavėnės, kaip ir Pietų Europos karnavalai, buvo prisimintos ir pradėtos kelti iš užmaršties praeito amžiaus 7–8 dešimtmetyje. Tačiau skiriasi tuo, kad Europoje savojo paveldo gaivinimu beveik visada rūpinasi pačios vietos bendruomenės. O Lietuvoje dažniausiai dėl to susisieloję tėra vietos folklorinio judėjimo entuziastai ar kultūrininkai… Nereti atvejai, kai dažnas iš jų net nėra kilęs iš tos bendruomenės, kurios kultūriniu paveldu rūpinasi.

Šiuolaikinių Užgavėnių ir karnavalų dalyviai sudaro dvi grupes – atlikėjus ir stebėtojus. Ritualinio pobūdžio kultūroje Užgavėnių persirengėlių būrys į vientisą ritualinį vyksmą įtraukdavo visų amžiaus grupių kaimo bendruomenės narius – nuo pačių mažiausiųjų iki senolių. Kaimuose ir dabar galime aptikti atvejų, kai sėkmingai imituojama tradicinio persirengėlių būrio veikla. Tai yra kai sodybos gyventojai atitinkamai reaguoja į jų namuose apsilankiusio persirengėlių būrio veiksmus. Tačiau dažniausiai šventė vyksta miestelio ar bažnytkaimio aikštėje, kur susirenka nemaža stebinčiųjų minia. Tokia pat situacija susiklosto ir šiuolaikiniuose miestų karnavaluose, kuriuose vietinių stebėtojų minią neretai papildo gausus pasižiūrėti žinomo renginio atvykusių turistų būrys.

Ir mūsų Užgavėnės, ir europiniai karnavalai iš esmės išlaiko tradicinę veiksmo struktūrą. Tačiau šios šventės, jei taip galima pasakyti, turi skirtingas biografijas, todėl jų šventinė struktūra yra skirtinga. Šiuolaikinės lietuvių Užgavėnės išaugo iš mūsų protėvių žemdirbiškų apeigų. Pietų Europos karnavalai savo ištakas sieja su viduramžių ar net antikos miestų karnavalais. Dėl šios priežasties skiriasi ir švenčių turinys. Viena svarbiausių archajinio šventinio ritualo paskirčių – išsaugoti egzistencinę svarbą turinčius žemdirbių gyvensenos momentus, perduoti kitoms kartoms ir kontroliuoti „vykdymą“.

Ilgus šimtmečius mūsų tautos egzistencinis pamatas buvo žemdirbystė, todėl per Užgavėnes (kaip ir per visas kitas kalendorinio ciklo šventes) daugiausia dėmesio buvo skiriama būsimam derliui, gyvulių ūkio ir pačios bendruomenės sėkmei ir tęstinumui.

Šiuolaikiniai Europos miestų karnavalai susiję su senovės pasaulio ir antikos miestų šventiniais laiko pasikeitimo (Naujųjų metų) ritualais. Tačiau viduramžių Europos miestų karnavalai su metų virsmu susijusios ritualinės simbolikos nebeturėjo. Neturėjo ir agrariniam ritualui būdingų apeiginių veiksmų, kuriais būtų buvę sąmoningai siekiama kokio nors konkretaus rezultato.

Kita vertus, bendrosios kultūros kontekste būdamas sąlygiškai naujas reiškinys, miesto karnavalas išlaikė svarbius archajinių švenčių požymius – masiškumą ir visuotinį pasilinksminimą. Galimybė dalyvauti spalvingame ir patraukliame masiniame renginyje yra pagrindinė visų miesto karnavalų dominantė, puikiai atliepianti vartotojų visuomenės poreikius. Ir dabar vienu iš svarbiausių šventinio karnavalo požymių yra mitinės pasaulėžiūros sąlygota inversija, kai įprastinė pasaulio tvarka karnavalo metu apverčiama aukštyn kojomis.

Galimybė bent kurį laiką pabūti tuo, kuo negali būti realiame gyvenime, nebaudžiamai pasišaipyti iš aukštosios socialinės hierarchijos atstovų yra viena patraukliausių karnavalinio veiksmo savybių, todėl dvasininkijos atstovus, lengvo elgesio moteris, kalinius ir piratus, įvairius pasakų veikėjus visuomet aptiksime tiek senųjų laikų, tiek šiuolaikiniuose karnavaluose. Karnavalinė inversija ir pramogos elementais pasižymi ir Užgavėnių persirengėlių drabužiai bei dialogai.

Žvelgiant į šiuolaikinių persirengėlių būrį į akis iš karto krinta netradicinių personažų gausa. Pirktinės arba populiariosios kultūros stereotipų sąlygotos kaukės pamažu keičia senąjį lietuvių karnavalinės kultūros paveikslą. Tačiau galime pasigirti ir tuo, kad iki šiol išlaikėme ir ritualinei persirengimo tradicijai būdingas kaukes, įskaitant ir pačias seniausias – vaizduojančias gyvūnus. Negana to, kartu su folklorinio sąjūdžio pakilimu praeito amžiaus 7-ajame dešimtmetyje atgimė medinių antropomorfinių kaukių gaminimo tradicija, kurios tariamu sunykimu skundėsi jau XX amžiaus pradžios kraštotyrininkai ir etnografai.

Kaukės paskirtis – keisti prigimtį. Ritualinio pobūdžio kultūroje persirengęs žmogus tapdavo padaru, kurį vaizduodavo jo dėvima kaukė. Daugelio tautų kalbose šis žodis reiškia numirėlį. Todėl kaukėtų svečių pasirodymo kaime esmė – mirusiųjų protėvių apsilankymas pas gyvuosius. Neatsitiktinai veidą slepiančias kaukes skaptuodavo tik iš tam tikrų rūšių medžio – beržo, alksnio, drebulės. Lietuvių tikėjimuose šios medžio rūšys susijusios su chtoniškuoju pasauliu. Tokią antropomorfinių personažų prigimtį patvirtina ir jų apranga, naudojamas inventorius, veiksmo laikas bei vieta, kiti ryškūs elementai, kurie formavo ritualo komunikatą. Kreivanosės, bedantės kaukės paprastai vaizduodavo seno žmogaus veidą. Medinės kaukės būdavo papildomos kitokios medžiagos detalėmis – priklijuodavo avikailio antakius, ūsus, pritvirtindavo lininius plaukus, linų arba ašutų barzdą. Paprastesnes kaukes išpjaustydavo iš medžio žievės (tošies) ar iškirpdavo iš kūtkailio (seno avikailio).

Persirengėlio kostiumą sudarė ne tik veidą dengianti kaukė. Antropomorfiniai personažai apsirengdavo vilna į viršų išverstais avikailiais. Buvo naudojami ir kitokie vyriški ar moteriški drabužiai – švarkai, sijonai, skaros. Viršutinį drabužį sujuosdavo pančiu ar virve, rečiau – rankšluosčiu, juosta ar šiaudų grįžte. Gyvūnus vaizduojančioms kaukėms padaryti, be vilna į viršų išverstų kailinių, naudodavo įvairias parankines priemones – marškas, paklodes, rėčius, suoliukus, verpstes ir kitką. Gyvulio snukį ar paukščio snapą padirbdavo iš medžio, nupindavo iš šiaudų, susukdavo iš skuduro.

Paradoksalu, tačiau dabartinės sąlygiškai modernia papjė mašė technika gaminamos, anot žemaičių, „ličynos“ forma dažnai yra artimesnės tradicijai nei meniškos iš medžio drožtos kaukės. Taip yra todėl, kad papjė mašė kaukes gaminasi patys paprotinę tradiciją siekiantys tęsti šventinio karnavalo dalyviai. O net pusiau profesionalūs medžio drožėjai savo dirbiniams stengiasi suteikti individualius bruožus. Dar toliau nueina profesionalūs menininkai, drąsiai pasitelkiantys tiek neįprastas medžiagas, tiek svetimoms kultūroms būdingus meninius sprendimus.

Netgi tais atvejais, kai jie stengiasi išdrožti tradicinius personažus vaizduojančias kaukes, sudemonintą antropomorfinę būtybę vaizduoti turintis dirbinys jų rankose virsta gyvo žmogaus portretu. Nors jie stengiasi perteikti apibendrintus bruožus, su tradicija tai turi nedaug bendra – dažniausiai sukuriamas tik gerai portretinės skulptūros principus išmanančio šiuolaikinio kūrėjo vaizduotės darinys.

Vis dėlto manau, kad meniškos medinės kaukės šalia tradicines zoomorfines ir demonomorfines „ličynas“ dėvinčių Užgavėnių personažų ateityje galėtų tapti vienu iš svarbiausių lietuviškos šventės tapatumą formuojančių veiksnių. Jos juk geba įgauti specifinių meninės raiškos ypatybių, kurios gali būti patrauklios ir šiuolaikiniam miesto žmogui, – ekspresyvumą ir estetinį patrauklumą.