D. Apalianskienė. Lietuvių kalbos naikinimai ir kitos kasdienybės

Rašytojos Audronės Urbonaitės veidaknygės sienoje vyksta karšta diskusija – kalbame apie dabartines lietuvių autorių kūrybas, apie kalbos švarinimą, kol koks išsišokėlis nepareiškia, kad visokiems išvažiavėliams ir turintiems jau nevietines (suprask – nelietuviškas) pavardes šiukštu apie lietuvybę ir kalbėti. Atseit – tie jau nelietuviai. Va toks tai griežtas teritorinis susiskirstymas. Už Lietuvos rubežiaus tu jau nelietuvis.

Lyg ir prieštvaninis požiūris į žmogų, į visuomenę, į pasaulį. Bet ir nesitiki, kad toks neatsakingas teiginys atspindėtų daugumos nuomonę, norisi tikėti, kad tai tik atskirų žmonių atitrūkusios nuo tikrovės ambicijos.

O vėliau dar stebimės, kodėl taip gausiai išmūsų pasviečio lekiama. Bet juk ne visi išvažiavėliai yra „ekonominiai“ emigrantai, nemažai ir tokių, kurie palieka šalį dėl jiems nepalankaus socialinio klimato, dėl tų dar iš sovietijos užsilikusių vienas kito neigimų, žeminimų ir pan. Grubumai vyrauja ne tik žmonių bendravime – grubumai vyksta ir aukštesniuose sociumuose ar net, ir viešoje spaudoje.

Užtenka kokiam laikraštuke išvysti atvirus Andriaus Užkalnio (atleiskite) spjūvius visuomenei ar kokiai žmonių grupei ir tuo pačiu stebėti kitų tokio elgesio ignoravimą, nutylėjimus – atseit, viskas gerai, viskas tvarkoje, kad pradėtum suvokti – tikrai mūsuose ne viskas gerai. Nes kitur tokių vulgarumų, žmogaus viešoje erdvėje žeminimų – su žiburiu nesurastume.

Kaip jau minėjau, diskusija lietuvių literatūros ir kalbos gryninimo klausimais vyko vienos lietuvių rašytojos veidaknygės sienoje, o ten, suprantama, renkasi daug tos autorės plunksnos brolių – žymių ir nelabai žymių rašytojų, rašytojėlių, ateina ten ir tie kritikuotini už lietuvų kalbos savo kūriniuose darkymus.

Vien ką reiškia ten neseniai Rašytojų Sąjungos apdovanojimus gavusios poetės Giedrės Kazlauskaitės orus pasirodymas, nors jos knyga – „Singerstraum“, jei jau tą knygą matėte, skaitėte – tai kūrinys visiškai atitrūkęs nuo TIKROSIOS poezijos ar ir nuo lietuviško rašto.

„Singerstraum“? Kas gi norėtų lietuvišką poeziją skaityti pasitelkus užsienio kalbų žodynėlius? Ir ar jau tikrai ta lietuvių kalba tokia nyki, skurdi, kad būtinai reikėtų ieškoti kokių tai svetimų pakaitalų jai pavaduoti?

Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kai šiuolaikiniai lietuvių autoriai, bet kokiais būdais savo kūrinius stengiasi „išpuošti“ užsienietiškais žodeliais. Tai gal tokiais mandrumais tik bandoma pridengti nepilną savo poetinį brandumą ar kūrybinį neišbaigtumą? Ne koks pavyzdys jaunesniems, kurie būtent į tokius autorius lygiuojasi. Manau, bet koks rašantysis turėtų kažkaip bandyti pritraukti skaitytoją, o ne atvirkščiai – jį stumti nuo savęs.

Džiugu, kad dar turime gerai rašančių ir neužteršta lietuvių kalba. Pavyzdžiui, toks yra jaunesniosios kartos poetas Vainius Bakas, kurio eilės labai lietuviškos ir ten nerasi jokių svetimybių. Daug ir kitų dar branginančių mūsų kalbą, tik visų čia nesuminėsi.

Po teisybei – tos knygos „Singerstraum“ keistumus prilyginčiau Vilniaus Neries „Vamzdžio“ nesusipratimams. Du kūriniai visiškai atitrūkę nuo žmogaus, o ir greičiausiai suprantami tiktai patiems jų kūrėjams, na, gal dar keletui jų prietelių. O visokie aukšti tokių keistų knygų apdovanojimai ar tik nerodo, kad šiuolaikinė literatūra gyvena tik dėl literatūros, kad autoriai rašo knygas tik dėl kitų autorių ir svarbiausia – grožinės literatūros kūrėjai visai užmiršo patį skaitytoją.

Ir argi neturėtų būti kokių oficialių reikalavimų lietuviškus kūrinius rašyti tik taisyklinga lietuvių kalba? Ir jeigu jau taip norime rašyti angliškai, tai ir rašykime angliškai, bet jei jau rašome lietuvišką kūrinį, tai gal ir rašykime jį tik lietuviškai?

O tiems skubantiems sakyti, kad lietuvių kalba „nestovi“ vietoje, bet vystosi, dėl to joje ir atsiranda visokiausių svetimybių, norėčiau iš karto atsakyti – natūralu naujadarai ar atitinkami skoliniai, bet ne žargonizmai, svetimybės ar angliškų žodžių mandrybės.

O grįžtant prie tos diskusijos A. Urbonaitės veidaknygės sienoje – reikia tik pridurti, kad rašytoja Urbonaitė pamačiusi, kad pokalbis vyksta ne visai jos pageidaujama linkme ir, kad jos plunksnos broliai tikrai gaus pylos už lietuvių kalbos savo kūriniuose akivaizdžius darkymus – tuoj pat savo veidaknygės „salonėlį“ uždaro, o tuos per daug įsismarkavusius, ir su savo kritikomis bekimbančius žymiems poetams į barzdas – čia pat užblokuoja. Atseit, mano daržas, mano pupos, o jūs su tais savo kalbos gryninimais ir savo lietuviškumais lįskite kur į Gudijos bruzgynus. Tai tiek tos lietuvybės aną vakarą pas tą rašto moterį.

Taigi, svarstau – ar tik dabar nevyksta tai, kas vyko senais lietuvių lenkinimo laikais? Kai lietuvių kalba buvo laikoma prasčiokų kalba, o šiek tiek pramokę rašto, jau stengėsi rašyti tik lenkiškai. Tuomet čia jau būtų kaip ir antroji, o gal net, ir trečioji – po visokių rusifikacijų – lietuvių kalbos naikinimo banga.

Nedaug kas šia tema išdrįsta ir kalbėti, galbūt jau žmonės susitaikė su ta mintimi – lietuvių kalba dabartinės Lietuvos kultūroje ar, ir moksle yra kaip, ir antrarūšės vietoje, jos vietoje dabar karaliauja anglų, ar vokiečių kalbos. Apie šias problemas žurnale „Metai“ rašė ir žymus lietuvių filosofas Naglis Kardelis („Metai“, 2017, nr. 1, p. 129).

Liūdnai ir tuo pačiu juokingai atrodo kalbininko Antano Smetonos visokie kalbiniai pamokslavimai LRT ( „Šventvagystė? Antanas Smetona užsimojo nukabinti nosinę nuo „ąžuolo“, 2017 -02-09), kuriuose jis teigia, kad pamažėle turėtume atsisakyti nosinių rašybos mūsų raštuose ar, ir tie jo niekam nepriimtini raginimai – keisti nusistovėjusias mūsų kalbos gramatines taisykles. Ar tik šis Smetona nepasijuto esąs, koks lietuvių kalbos „prezidentas“, kad taip nepamatuotai ir be jokio rimto pagrindo, ragina visus keisti jau įsivyravusią taisyklingą ir teisėtą lietuvių kalbos gramatiką. Liūdna, kad kai kurie kalbininkai neprisideda prie gražios kalbos palaikymo, o skatina jos tolesnį degradavimą.

Tiesiog stebėtina, kad šis kalbininkas siūlo naikinti mūsų kalbos išskirtinumą. Turėtume garsiai priešintis tokių nesusipratėlių sumanymams. Juk tauta gyva tol, kol gyva jos kalba. Mylėkime ir saugokime ją. Tikrai nenorime, kad mus ištiktų airių tautos likimas.

Kalba žalojama, bet kas įdomiausia, kad tie patys rašantieji nepagalvoja – išnykus mūsų kalbai, išnyks ir jų raštai: geri, prasti, lietuviški ar, ir tie dabartiniai „mišrūnai“, tie jau beveik nelietuviški.

Dieve padėk tiems plunksnos broliams ar ir nesusipratėliams kalbininkams. Gal kada susivoksime. Tikiuosi dar nebus šaukštai po pietų. O tuo tarpu – tokia tai nūdienos spaudos ir literatūros pasiūla: jau kaip ir nelietuviški žurnalai, laikraščiai ir mandrų poetų dar mandresnės „užsienietiškos“ eilės.

Bet kas gi „reguliuoja“ tą paklausą? Viliuosi – visgi kada nors išdrįsime tarti „ne“, visokiems mūsų kalbos darkytojams. Viskas juk tik nuo mūsų pačių priklauso! Tik gal nesuvėluokime?

Autorė yra žurnalistė, istorikė