A. Konickis. Žinių subnuomininkių galas

Vilniaus miesto savivaldybė atėmė iš Lietuvos Žinijos draugijos (LŽD) panaudos sutartimi suteiktas patalpas. LŽD turi išsikraustyti iš savo istorinės būstinės Vilniaus g. 22 ir nutraukti visų savo diskusijų klubų, kalbų kursų, vaikų ir pensininkų būrelių ir kitokią kultūrinę bei švietėjišką veiklą. Pusantrų metų trukęs Savivaldybės ir Žinijos bylinėjimasis baigtas.

Skelbiame „Naujosios Romuvos“ vyr. redaktoriaus Andriaus Konickio straipsnį, skelbtą minėtame leidinyje 2016, Nr.3, apie nuoseklų šio įvykio vyksmą.

Šių metų balandžio 28 d. Lietuvos Aukščiausiasis teismas nutarė: „Palikti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 2 d. nutartįnepakeistą.“ Tasai savo ruožtu buvo nutaręs „palikti iš esmės nepakeistą“ Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartį. Išvertus į mūsų – kultūrininkų – kalbą, tai reiškia, kad Vilniaus miesto savivaldybė atima iš Lietuvos Žinijos draugijos panaudos sutartimi suteiktas patalpas, šioji turi išsikraustyti iš savo istorinės būstinės Vilniaus g. 22 ir nutraukti visų savo diskusijų klubų (tarp jų ir Naujosios Romuvos), kalbų kursų, vaikų ir pensininkų būrelių ir kitokią kultūrinę bei švietėjišką veiklą; tolesnis Žinijos likimas kol kas neaiškus…

Vilniaus miesto savivaldybė, atgavusi savo turtą, ketina jį „parduoti viešojo aukciono būdu“ ir gautas lėšas panaudoti… na, tarkime, kilniems tikslams – žinome juk, kad Savivaldybė turi aibę tokių tikslų, bet kaip iš tikrųjų bus panaudotos lėšos, kol kas neaišku. Aišku šiandien tik viena: pusantrų metų trukęs Savivaldybės ir Žinijos bylinėjimosi maratonas baigtas. Pats savaime jis yra nepaprastai reikšmingas Vilniaus, netgi apskritai – Lietuvos, kultūros istorijos įvykis. Naujoji Romuva, neįstengusi padėti Žinijai išsaugoti savo šaunias patalpas, imasi dabar tiesioginės savo pareigos: užfiksuoti šį įvykį ir pristatyti kultūros istorija besidomintiems skaitytojams. Gal kada nors ateityje jis patrauks rimtesnių kultūros istorikų dėmesį, o šįsyk prisiminkime ir pasvarstykime bent kai kurias detales.

Leisčiau sau pradėti nuo žiupsnelio asmeninių prisiminimų. 1998 metų rudenį kartu su Arvydu Juozaičiu (du Naujosios Romuvos redaktoriai) aplankėme Žinijos draugijos pirmininką Saulių Kanišauską ir susitarėme dėl bendros kultūrinės veiklos. Taip, galima sakyti, radosi Naujosios Romuvos klubas Žinijoje. Pradėjome nuo diskusijų, paskui ėmėme rengti poezijos vakarus, knygų pristatymus ir aptarimus, susitikimus su mokslininkais ir menininkais. Graži ir prasminga veikla, nuoširdus ir malonus bendravimas. Kartais, jeigu pauzė tarp mūsų renginių užtrukdavo, mielos Žinijos moterys paskambindavo ir švelniai primindavo, kad seniai mūsų nematė. Klubas įgijo tam tikrą autoritetą Žinijos bendruomenėje, tad 2009 metais buvau pakviestas į Draugijos suvažiavimą ir gana netikėtai (bent jau man pačiam) buvau išrinktas į naują Žinijos tarybą. Kad ir kaip būtų keista, čia prasidėjo kažkoks santykių atšalimas. Renginiai pamažu vykdavo, bet neprisimenu, kad būčiau dažnai kviečiamas į Tarybos posėdžius, Draugijos reikalai kažkaip nutolo, nelabai žinojau, kas iš tikrųjų Žinijoje vyksta.

Bet štai 2013-ųjų vasarą Taryba buvo sukviesta paskelbus aliarmą ir sužinojome, kad Žinijos pirmininkas Vydutis Šereika porą metų labiau tvarkė savo reikalus, o ne Draugijos, taip kad pasigedome net kai kurių viešojo naudojimo baldų… Po sunkių ir itin nemalonių svarstymų teko su pirmininku atsisveikinti, nauja Draugijos vadove išrinkome entuziastingą ekonomistę Tatjaną Simaškienę ir prasidėjo, sakyčiau, tikras Žinijos renesansas. Suintensyvėjo ir Naujosios Romuvos klubo veikla: gerokai įvairesni kultūros renginiai ir tam tikra naujovė – meno parodos.

Klubas Gaublys ėmė kviesti į diskusijas žinomiausius šalies politikus (Algirdą Butkevičių, Juozą Oleką); Pozityvistų klubas moko žmones bendrauti, padeda rūpintis psichiniu ir dvasiniu savo sveikatingumu; moterų klubas Šviesa bando savaip suvokti moteriškumą, ieško moters pašaukimo ir… mokosi įvairiais būdais kepti picą. Atsirado net tokia įdomi akcija – Senjorų arbatos valandėlė: kiekvieną dieną garbaus amžiaus žmonės gali tarpusavyje pabendrauti, pasidalyti įspūdžiais ir idėjomis, pavartyti periodinius leidinius, o kartą per savaitę jiems organizuojamos paskaitos, diskusijos, susitikimai su įdomiais kultūros ir visuomenės veikėjais. Kone kasdien matydavau Žinijos koridoriuose gana triukšmingą komandą vaikų arba ramiai besišnekučiuojančias jų mamytes, kol maži Liūtukai, Pelėdžiukai ar Pepės Ilgakojinės bičiuliai bendrauja klasėse su savo mokytojais.

Ir štai 2014-ųjų rudenį Draugijos pirmininkė praneša, kad Vilniaus miesto savivaldybė iškėlė Žinijai teisminę bylą ir ketina atimti panaudai suteiktas patalpas. Pagrindinės patalpų savininkės pretenzijos: Žinija suteiktose patalpose nevykdo jokios veiklos, jų neprižiūri ir – baisiausia – perduoda jas naudotis tretiesiems asmenims, t. y. klubams. Taip, žinojome, kad po įspūdingų buvusio pirmininko „gastrolių“ Draugija buvo įklimpusi į skolas, bet šitoks Žinijos klubų veiklos įvertinimas mums, švelniai tariant, sukėlė didžiulę nuostabą. 2015 m. vasario 17 d. kartu su Gaublio klubo vadovu Leopoldu Tarakevičiumi buvome pakviesti į teismą liudyti apie savo veiklą. Tai, reikia prisipažinti, buvo pirmas mano gyvenime apsilankymas teisme – anksčiau, ko gero, net „per televizorių“ nebuvau matęs teismų. Iš susijaudinimo turbūt ne itin sklandžiai pasakojau apie Naujosios Romuvos klubą, nors esu tai daręs ne vieną dešimtį kartų įvairiausiose auditorijose. Kolega Leopoldas jautėsi gerokai tvirčiau, tad vis dėlto pavyko supažindinti teismą su prasminga mūsų klubų veikla ir įtikinti, kad nesame jokie „tretieji asmenys“ ir patalpų subnuoma nesinaudojame. Tačiau teismui pakako kitų Savivaldybės argumentų ir sumanymui iškeldinti Žiniją buvo pritarta…

Žinija, suprantama, apskundė šį sprendimą aukštesnės instancijos teismui. Bet ir Savivaldybė surašė Apeliacinį skundą – nutraukti panaudos sutartį pasirodė maža, dabar teismo primygtinai prašoma pripažinti, „jog Atsakovas Lietuvos Žinijos draugija naudoja Patalpas ne pagal Panaudos sutartyje nustatytą paskirtį bei perduoda Patalpas naudotis be Ieškovo sutikimo tretiesiems asmenims“.

Unikalus Teisės departamento Juridinio skyriaus vyriausiojo specialisto Pauliaus Gavelio sukurtas ir skyriaus vedėjos Aušros Gliebienės pasirašytas dokumentas (2015-07-03 Nr. A104-2379/15 (3.11.1-TD3)):

„Patalpomis be Ieškovo sutikimo naudojasi ir kiti asmenys, t. y. klubai. …Gaublio, Naujoji Romuva klubai yra atskiri juridiniai asmenys, kurie veikia ginčo Patalpose. …Patalpose veikia ir kiti klubai, Pozityvistų, Moterų, Kalbų, Pažinčių, Ekonomistų klubai, pabrėžtina, kad Ieškovas šiems klubams [leidimo] vykdyti veiklą ginčo Patalpose nėra davęs. <…> …jokios veiklos, tenkinančios viešuosius interesus, Atsakovas nevykdo, Patalpose veiklą vykdo kiti asmenys, klubai, kurių daugumos veikla neatitinka Atsakovo įstatuose nurodomos veiklos. …Atsakovo svetainėje nurodoma klubų veikla… tai yra nurodoma kitų asmenų veikla…“ – ir taip per visus šešis dokumento puslapius.

2015-ieji, Žinijos 90-mečio metai (skaičiuojant nuo Mokslo knygų leidybos kooperatinės bendrovės Žinija įsteigimo 1925 metais), buvo, aišku, žiauriai sugadinti. Vis dėlto Mokslo metams prasidėjus ryžomės specialioms jubiliejinėms kelionėms. Rugsėjo 9-ąją Plungės bibliotekoje atidarėme lietuvio peterburgiečio Artūro Jonausko fotografijų parodą Prie jūros; kitą rytą Platelių dvaro svirne bendravome su jaunimo auditorija, o vakare jau buvome Panevėžyje: G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje atidarėme Kęstučio Svėrio fotografijų parodą Naujoji Romuva – Žinijoje, eilėraščius skaitė jauni poetai Vainius Bakas, Mantas Balakauskas, Tomas Petrulis, renginyje apsilankęs LR Seimo narys Povilas Urbšys linkėjo Žinijai naujų kūrybinių atradimų. Rugsėjo 25-ąją Kauno Vinco Kudirkos bibliotekoje Žinijos lektoriai Snieguolė Lydekienė, Elona Petkelienė ir Jeronimas Laucius bendravo su kultūrine Laikinosios sostinės bendruomene.

Po savaitės Žiniją pasiekė Vilniaus apygardos teismo sprendimas…

Spalio 10 d. Tatjana Simaškienė rašo laišką Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojui Arvydui Daruliui ir primena, kad dar birželį Meras susitikime su Žinijos atstovais žadėjo imtis priemonių situacijai išspręsti, paskui pavedė Teisės departamentui nutraukti teismines bylas ir pratęsti panaudos sutarti; Departamento prašymu Žinija pateikė siūlymus dėl Taikos sutarties. Tačiau Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų ir patalpų komisija rugsėjo 17 d. posėdyje atsisakė sudaryti Taikos sutartį ir apie tai informavo Žiniją tik spalio 5 d., t. y. jau po Apygardos teismo sprendimo. Žinijos vadovė teiraujasi, ar nederėjo į komisijos posėdį pakviesti Draugijos atstovus ir desperatiškai klausia: „Ar yra kokios nors galimybės atitaisyti susidariusią keblią padėtį?“ Administracijos direktoriaus pavaduotojas po mėnesio (2015-11-09 Nr. A51-106696/15 (3.11.1-TD)) ramiausiai atsako, kad „NGPP komisija turi teisę, tačiau ne pareigą kviesti kitus asmenis dalyvauti posėdyje“, ir, priminęs Apygardos teismo verdiktą, siūlo geranoriškai kuo skubiau įvykdyti šį teismo sprendimą, t. y. išsikelti iš negyvenamųjų patalpų (toliau eina ilgas skaičiais šifruotas šių patalpų pavadinimas – A. K.), nuosavybės teise priklausančių Vilniaus miesto savivaldybei. Jei minėtas Teismo sprendimas nebus įvykdytas geranoriškai, Vilniaus miesto savivaldybė bus priversta kreiptis į antstolį dėl minėto Teismo sprendimo vykdymo.

Dar neturint Administracijos direktoriaus pavaduotojo atsakymo spalio 15 d. Žinijos pirmininkė ir jos prezidentas akademikas Algirdas Gaižutis kreipiasi į Vilniaus merą Remigijų Šimašių. Laiške vėl panašiai (gal kiek detaliau) išdėstoma situacija ir prašoma „nesikreipti į antstolius dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo, nesiimti priemonių Draugiją iškeldinti ir tokiu būdu priversti užbaigti Lietuvos Žinijos draugijos švietėjišką beveik šimtą metų puoselėtą veiklą ir atnaujinti klausimą dėl taikaus sprendimo šioje situacijoje radimo… skiriant priėmimo laiką Draugijos atstovams.“ (2015-10-15 Nr. ZSR-15/59) Atsakymo į šį raštą nėra iki šiol ir, dabar jau suprantama, niekada nebus…

Susipažinusi su susidariusia situacija, Žinijai ėmė tarpininkauti LR Seimo narė Milda Petrauskienė, irgi prašydama Vilniaus mero audiencijos Draugijos atstovams.

Atsakymas Seimo narei neužtruko (2015-12-07 Nr. A51-116253/15 (3.11.1-TD)): „Pažymime, kad p. Tatjanos Simaškienės minima 2009 m. sausio 30 d. patalpų, esančių Vilniaus g. 22, Vilniuje, panaudos sutartis nutraukta įsiteisėjusiu teismo sprendimu (įsiteisėjo 2015 m. spalio 2 d.), su šiuo sprendimu pareiškėja yra susipažinusi. Minėtu teismo sprendimu asociacija Lietuvos Žinijos draugija įpareigota išsikelti iš panaudos pagrindu valdytų ir naudotų patalpų, tačiau teismo sprendimas iki šiol nėra įvykdytas. Pabrėžiame, kad panaudos sutartis buvo nutraukta teismui konstatavus, jog panaudos gavėjas, t. y. asociacija Lietuvos Žinijos draugija, valdo ir naudoja patalpas ne pagal paskirtį, dėl kurios panaudos pagrindu patalpos perduotos, asociacija perduoda patalpas naudotis tretiesiems asmenims be panaudos davėjo, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės, sutikimo, taip pat patalpų neišlaiko ir nėra pajėgi išlaikyti.

Informuojame, kad asociacijos Lietuvos Žinijos draugijos pirmininkė p. Tatjana Simaškienė ne kartą buvo atvykusi į Vilniaus miesto savivaldybę į susitikimus su Vilniaus miesto savivaldybės meru bei kitais Vilniaus miesto savivaldybės atstovais, Vilniaus miesto savivaldybei p. Tatjanos Simaškienės pozicija aptariamu klausimu yra žinoma, Vilniaus miesto savivaldybė įstatymų nustatyta tvarka atsako į asociacijos Lietuvos Žinijos draugijos raštus.

Pagarbiai, Meras Remigijus Šimašius“

Stebėdamas šį keistą (derėtų pasakyti tiesiog: bjaurų) procesą, susimąsčiau. Na, administracija yra administracija – ko iš jos galima tikėtis? Tačiau juk Savivaldybei vadovauja Meras – socialinių mokslų daktaras. O ir Taryboje nemažai mūsų išrinktų protingų žmonių, kai kurie net – kultūrininkai profesionalai. Nejaugi jie nesuvokia, kokią žalą kultūrai brandina tokie administracijos veiksmai? Ogi iš tikrųjų nematyti jokių ženklų, kad atimti iš Žinijos patalpas būtų kolegialus Tarybos sprendimas; netgi administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamentas niekur neminimas. O ir ką tik cituotą Mero laišką Seimo narei sukūrė administracijos darbuotojas (mums jau pažįstamas Paulius Gavelis) – na, pasirašė Meras, neįsigilinęs į esmę… Tad derėtų kreiptis į Merą ir Tarybą, ir padaryti tai turi kultūrininkai, o ne Žinijos pirmininkė, apie kurią Savivaldybės administracija jau susidarė savo ypatingą nuomonę…

Netrukus (gruodžio 6 d.) kreipimasis buvo parašytas:

„Vilniaus merui Remigijui Šimašiui (kopijos – Vilniaus tarybos nariams, Švietimo, kultūros ir sporto departamentui)

Gerbiamas sostinės vadove,

Naujosios Romuvos klubas, nuo 1998 metų veikiantis Lietuvos Žinijos draugijoje, yra nepaprastai nuliūdęs (drįsčiau net pasakyti – tiesiog priblokštas), sužinojęs, kad Savivaldybė nutarė atimti iš Žinijos patalpas, esančias Vilniaus gatvėje Nr. 22.

Kaip informavo Draugijos pirmininkė Tatjana Simaškienė, pagrindinis šio – itin švelniai tariant – keisto sprendimo motyvas buvo toks: „jokia veikla Patalpose nevykdoma“, kita vertus, „Atsakovas, be Ieškovo sutikimo, ginčo Patalpas perduoda naudotis tretiesiems asmenims“ (cituoju Apeliacinį skundą… Nr. A104-2370, 2015-07-03, pasirašytą Vedėjos Aušros Gliebienės). Ar skaitėte, gerbiamas mere, šį dokumentą? Paskaitykime kartu, įsižiūrėkime į unikalią, tikrai ne aristotelišką, šio teksto logiką.

a) Pagrindinė dokumento sąvoka „tretieji asmenys“, atrodo, vartojama visiškai pro šalį. Juk Žinijos klubai, įkurti pagal Draugijos įstatus, yra ne „tretieji“, o kaip tik pirmieji Žinijos asmenys ir jų veikla nėra „atskira nuo Atsakovo“. Atskiras juridinis asmuo yra, pavyzdžiui, Naujosios Romuvos fondas, leidžiantis žurnalus ir knygas; bet Naujosios Romuvos klubas Žinijoje yra Žinijos klubas, ir Žinija jam – savi namai. Jeigu, tarkim, Nacionalinis dramos teatras – aišku, atskiras juridinis asmuo, „skelbiantis apie savo veiklą savo internetinėje svetainėje“ (itin reikšmingas Skundo argumentas!) – įkurtų Žinijoje klubą, kad bent kartą per mėnesį teatralai galėtų bičiuliškoje aplinkoje pabendrauti su scenos meistrais, nejaugi tam reikėtų specialaus Teisės departamento leidimo? Kokioje gi patalpoje turėtų veikti Žinijos klubas, jei ne Žinijoje – gretimame name, kitoje gatvės pusėje? „Trečiuoju“, gal net „septintuoju“ asmeniu gali būti laikomas koks nors BMW salonas, norintis Žinijoje reklamuoti savo produkciją; nėra jokių abejonių, kad už gerą mokesti Departamentas suteiktų tokią galimybę. Bet jeigu šis salonas įkurtų Žinijoje, tarkim, BMW klubą ir skaitytų paskaitas apie automobilizmo istoriją, tai būtų Žinijos klubas ir jo veikla Žinijoje būtų visiškai teisėta.

b) „Ieškovės atstovai… apžiūros metu užfiksavo, kad jokia veikla Patalpose nevykdoma“, – teigiama Skunde. Mieli „atstovai“, klubai Žinijoje veikia po darbo, o ne priešpiet. Deja, nė vieno „atstovo“ renginiuose dar neteko pamatyti. Ateikite!

c) „Atsakovo darbuotojų, narių Patalpose nerasta“, – tęsia apsilankę „atstovai“, o keliomis eilutėmis žemiau (net du kartus!) konstatuoja: „rasti darbuotojai neprisistatė“. Na, ir begėdžiai tie (ne)rasti darbuotojai… Beje, įdomu, kaip gerbiami „atstovai“ įsivaizduoja narystę Žinijoje? Negi apsilankę, tarkim, kokios partijos būstinėje, jie tikėtųsi aptikti čia tupinčius visus šios partijos narius?

d) „Atsakovas pripažino, – teigiama Skunde, – kad turi tik 3 (tris) darbuotojus“; ir čia pat – didžiulė nuostaba: „vadovaujantis protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais nesuprantama, kaip gali būti vykdoma veikla nesant darbuotojų“. Vadovaudamasis tais pačiais principais, pamėginsiu paaiškinti. Žinijos veikla, pripažįstame, nėra tokia reikšminga kaip Savivaldybės, tad jai nebūtini departamentai, komitetai, komisijos, frakcijos ir t. t. Klubų, kursų, vaikų būrelių veiklai organizuoti visiškai pakanka trijų entuziastų. Tiesa, yra dar Taryba, bet ir jos nariai dirba savo profesionalų darbą kitose įstaigose ir Žinijoje Nebent Skundo autoriai manytų, kad Žinijos veiklą turėtų vykdyti etatiniai, o ne „tretieji“ asmenys, pavyzdžiui, pirmininkė dainuotų ar deklamuotų eilėraščius, o užsienio kalbas dėstytų buhalterė. Tuomet Rotušėje dainuoti turėtų miesto meras, o ant sienų turi būti iškabinti administracijos direktoriaus paveikslai…

Liūdna, gerbiamas mere, labai liūdna skaityti ir nagrinėti šį Skundą – jame apstu tokių ir kitokių „deimančiukų“ (gražus Vaižganto žodelis čia, aišku, reikalauja riebių kabučių). Taip skubėta per teismą atimti iš kultūrininkų namus, kad net Žinijos pirmininkės pavardės neįstengta parašyti be klaidų. Užtat, neturint ką pasakyti iš esmės, t. y. visiškai neišmanant kultūrinės Žinijos veiklos, bet siekiant sudaryti stipresnį įspūdį teismui, dokumente 22 (!) kartus pavartota „sakralinė“ frazė, kad „Atsakovas be Ieškovo sutikimo perduoda Patalpas tretiesiems asmenims“. Liūdna, kad kultūros reikalus imasi per teismus spręsti Teisės departamentas, ir tiesiog apmaudu, kad tai vykdoma Savivaldybės vardu. O kur tuo tarpu miesto meras, taryba, pagaliau – Kultūros departamentas?

Nors neretai lankausi kitų Žinijos klubų renginiuose, turiu prisipažinti, kad ne itin detaliai išmanau jų veiklą. Apie Naujosios Romuvos klubą galėčiau pasakoti gana ilgai, bet gal kada nors kitą kartą. Tačiau puikiausiai suvokdamas, kad nei Jums, gerbiamas mere, nei kokiam nors administracijos atstovui nė karto neapsilankius nė viename mūsų renginyje, visa tai yra tikra terra incognita, leisčiau sau šįsyk bent iš esmės supažindinti Jus su šio „trečiojo asmens“ veikla.

Pagrindinės Naujosios Romuvos klubo renginių rūšys:

1) diskusijos mokslo ir meno klausimais,
2) poezijos skaitymai,
3) naujų knygų sutiktuvės dalyvaujant autoriams, literatūros kritikams, skaitovams,
4) muzikos koncertai,
5) teatro vaidinimai,
6) proginiai vakarai (Valstybės, religinių ar profesionalių švenčių progomis ar atvykstant įdomiems mokslininkams ar menininkams iš užsienio),
7) naujausių mūsų žurnalų Naujoji Romuva ir Pašvaistė numerių aptarimai.

Neretai įvairūs meno žanrai derinami – pavyzdžiui, poezija ir muzika nuskamba per parodų atidarymus ar diskusijas.

O štai nuolatiniai mūsų renginių dalyviai (drįstu manyti, kad ne visos pavardės Jums yra gerai žinomos, tad – aiškesniam vaizdui susidaryti – priduriu keletą titulų ar nuopelnų):

1) mokslininkai – akademikas Algirdas Gaižutis (LEU rektorius, Žinijos prezidentas), fizikas prof. Kęstutis Makariūnas (buvęs Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas), fizikas, etnologas prof. Libertas Klimka (J. Basanavičiaus premija), genetikas dr. Jonas Rubikas, sociologas prof. Arvydas Matulionis (Lietuvos sociologų draugijos prezidentas, prezidento A. Brazausko patarėjas), literatūrologės prof. Viktorija Daujotytė (Nac. premija), prof. Raminta Gamziukaitė, astronomas dr. Gunaras Kakaras, teatrologė dr. Vida Bakutytė, mokslo istorikas prof. Juozas A. Krikštopaitis (Baltijos valstybių mokslo istorikų asociacijos prezidentas)…

2) filosofai – prof. Arvydas Šliogeris (Nac. premija), prof. Saulius Kanišauskas (Žinijos viceprezidentas), prof. Vacys Bagdonavičius (J. Basanavičiaus premija), prof. Jonas Balčius, prof. Jūratė Baranova, dr. Žibartas Jackūnas (buvęs LR Seimo ir Vilniaus tarybos narys), doc. Naglis Kardelis…

3) dailininkai – tapytojai Gražina Vitartaitė, prof. Giedrius Kazimierėnas, Vidmantas Gerulaitis, Vija Tarabildienė, Saulius Kruopis, Liudvikas Pocius, skulptoriai prof. Dalia Matulaitė, Tamara Janova, grafikai Rimtas Tarabilda, Adomas Matuliauskas, vitražistas Konstantinas Šatūnas, scenografė Dalia Mataitienė (Nac. premija), fotomenininkas Rimantas Dichavičius…

4) teatro menininkai – režisieriai Povilas Mataitis (Nac. premija), Julius Dautartas (buvęs LR Seimo narys), Laima Adomaitienė, aktoriai Birutė Mar, Valentinas Masalskis (Nac. premija), Jolanta Dapkūnaitė, Ramūnas Abukevičius, Vladas Bagdonas (Nac. premija), Ferdinandas Jakšys, Gintaras Mikalauskas…

5) muzikantai – kompozitorius Alvydas Jegelevičius, operos solistė Aušra Liutkutė, smuikininkė Raimonda Daunienė, bardai Vygantas Kazlauskas, Violeta Bučiūtė, Andrius Zalieska-Zala, Gytis Ambrazevičius, kamerinis ansamblis Regnum musicale…

6) literatai – poetai Vladas Braziūnas (Nac. premija), Antanas A. Jonynas (Nac. premija, Vilniaus mero premija), kiti Vilniaus mero premijos laureatai Algimantas Baltakis, Julius Keleras, Ramunė Brundzaitė, Vitalijus Asovskis; prozininkai Birutė Jonuškaitė, Laura S. Černiauskaitė, Sara Poisson, Vytautas Girdzijauskas; jaunieji talentai – Aivaras Veiknys (Jotvingių premija), Vainius Bakas (Salomėjos Nėries, Vlado Šlaito premijos), Ernestas Noreika (Zigmo Gėlės premija)…

Pridurčiau keletą mūsų klubo bičiulių politikų – tai LR Seimo nariai Audronius Ažubalis, Povilas Urbšys, Kęstutis Masiulis; visai neseniai atsisveikinome su Algirdu Patacku ir Romualdu Ozolu…

Suprantu, kad skaityti vardų (nors ir labai skambių) sąrašą nuobodoka, tad pridedu keletą nuotraukų iš mūsų klubo renginių – vaizdai kartais daugiau pasako…

Kaip manytumėte, gerbiamas mere, ar visi šie garbingi asmenys yra „tretieji“, kitaip tariant, svetimi Žinijai, ir ateina čia vedami kokių nors savanaudiškų interesų? Anaiptol: jie – kitaip nei Savivaldybės administracija – puikiai suvokia, kas yra Žinija, ir klube lankosi, kad pasidalytų savo unikaliomis žiniomis ir įgytų naujų iš savo bičiulių ir kolegų. Ilgas ir nelengvas buvo šios atmosferos kūrimo procesas. Gerai atsimenu, kaip kviesdamas ano amžiaus pabaigoje į pirmuosius klubo renginius, neretai išgirsdavau: „Ką, Žinijoje, ten, kur buvo ateistinės paskaitos?..“ Dabar dažniausiai girdžiu: „O, Žinijoje – puiku, būtinai ateisiu!“

Tad pamėginkite įsivaizduoti, gerbiamas mere, šių šaunių mūsų bičiulių reakciją į drastišką Savivaldybės sprendimą? Kai kurie, jau sužinoję, tiesiog pakraupo – juk tai paprasčiausiai spyris į „vieną vietą“ kultūrai. Ogi turėsiu pranešti visiems – ir dar didesniam būriui tų, kurie nuolat ateina pabendrauti su mokslo ir meno meistrais. Jie tikriausiai paklaus: tad gal Savivaldybė siūlo kokią kitą panašią patalpą? Ne, sakysiu, tiesiog išmeta į gatvę. Tada jie turbūt pasidomės, ar buvo bandyta kalbėtis su Savivaldybe, ieškoti kokių išeičių. Bandėme, sakysiu, bet meras kategoriškai atsisakė susitikti su Žinijos vadove, motyvuodamas, kad nėra apie ką kalbėti. Gali būti ir toks klausimas: ar kreipėtės į žiniasklaidą? Ne, sakysiu, bet, matyt, reikės; ir pats paklausiu labiau išmanančių: kur, manytumėt, būtų tinkamiausia – į Lietuvos televiziją ar į Delfi?

Šiaip mes ir patys esame žiniasklaida – tik kiek kitoniška, kultūrinė. Mūsų jaunimui skirtoje Pašvaistėje (2015, Nr. 3) buvo publikuotas K. Subačiaus straipsnis Kodėl jaunimui patrauklios liberalų idėjos? Tai nebuvo priešrinkiminė agitacija, tiesiog nuoširdus mąstančio žmogaus žvilgsnis į ateitį. Dabar, sužinojęs apie Savivaldybės požiūrį į kultūrinį gyvenimą Žinijoje, Kęstutis pirmiausia pasirašė kolektyvinį kreipimąsi į Vilniaus merą ir tarybą su prašymu atšaukti nedorą akciją prieš kultūrininkus. Gal derėtų prašyti autoriaus dar vieno straipsnio – apie „liberalizmo idėjų įgyvendinimą“. Tai vėlgi nebus priešrinkiminė kontragitacija, tačiau, ką gali žinoti…

Sutrikęs ir apstulbęs Naujosios Romuvos klubas Žinijoje vis dar neprarado vilčių, kad Jūs, gerbiamas mere, ir miesto taryba sukrapštysite pakankamai ryžto sustabdyti gėdingus administracijos kėslus – juk suprantama, kad nesąmonėmis paremtas sprendimas iš principo yra ydingas ir neteisėtas. Labai norėtume žinoti būtent mūsų išrinktų Vilniaus mero ir tarybos nuomonę apie šį reikalą.

Tuo tarpu turime parengę preliminarų prasmingų (norėtųsi manyti) renginių planą artimiausiam laikotarpiui. Pridedu jį ir kviečiu Jus, gerbiamas mere, sudalyvauti kultūriname Žinijos gyvenime, pirmiausia – Kalėdiniame Naujosios Romuvos vakarėlyje gruodžio 18 d. 17 val. Liaudies išmintis byloja, kad geriau vieną kartą išvysti nei šimtą kartų išgirsti (juo labiau – iš įtartinų šaltinių). Tad susitikime – jei, žinoma, ginkluoti policininkai neprivers mūsų išvakarėse išsinešdinti su visa manta…

Nuoširdžiausiai, klubo vadovas, Naujosios Romuvos vyr. redaktorius  dr. Andrius Konickis“

Oficialaus atsakymo į šį administracijos įregistruotą dokumentą (2015-12-07, 8 IAS) nesulaukėme (iki šiol įtariu, kad Meras jo „akyse nebuvo regėjęs“), tačiau prasidėjo gana įdomūs reikalai. Vos baigiau siuntinėti Tarybos nariams elektroninę šio laiško versiją, sulaukiau pirmos reakcijos – Aplinkos ir energetikos komiteto pirmininkė Aušrinė Armonaitė rašo:

„Sveiki, p. Andriau,

Ačiū už Jūsų laišką. Kol kas neturiu konkrečių duomenų, kokiu pagrindu į Jus kreipėsi mūsų savivaldybės administracija, tačiau iš Jūsų laiške pateikiamos informacijos susidariau tam tikrą vaizdą ir noriu pasidalinti pora minčių.

Visų pirma, atsiprašau, kad Jūsų organizacijos susidūrimas su mūsų administracija buvo nemalonus. Jeigu įvyko taip, kaip Jūs rašote, toks stilius yra absoliučiai nepriimtinas, nedraugiškas ir nemandagus. Ir to negalima sieti su mūsų tikslais ir Vilniaus vizija. Tai yra visiškai priešingas veikimas. Antra, tai iš tikrųjų neturi nieko bendro nei su liberalizmu, nei su liberalais. Būtų neteisinga dėl šio incidento pasidaryti plačias išvadas apie ideologiją ir jos įgyvendinimą. Trečia, jau išsiunčiau paklausimą administracijai, kodėl vyksta tokie dalykai. Ačiū, kad apie tai pranešate politikams, nes kartais taip nutinka, kad ne visada turime pilną informaciją.

Tikiuosi, kad viskas išsispręs ir linkiu Jums gero vakaro.“

Nuotaika iškart pakilo – nuraminau mielą Aušrinę, kad liberalizmo ideologija man asmeniškai, ko gero, artimesnė (nei, tarkim, Darbo ar Tvarkos ir teisingumo)…

Po poros dienų paskambino Mero padėjėja Renalda Rutkauskaitė-Preskienienė ir patikino, kad Meras – su mumis, viskas turėtų sėkmingai išsispręsti. Netrukus atskrido jos elektroninis laiškelis:

„Gerbiamas p. Andriau,

kaip ir kalbėjome telefonu – perduodu geriausius Mero linkėjimus ir visais Jūsų organizacijai rūpimais patalpų klausimais prašome drąsiai skambinti p. Vylūnei Urbonienei – Administracijos direktorės pavaduotojai. Jos mobilaus tel. nr: 8 616 17441, padėjėjos tel. nr: 2112873.

Kuo geriausios Jums sėkmės!“

Dar dvi dienos – ir Tarybos narys Darius Kuolys praneša, kad imasi aiškintis „šią istoriją Tarybos Švietimo ir kultūros komitete“.

Ir visa tai – jau po dviejų teismų, palaikiusių Savivaldybės ketinimą iškeldinti Žiniją iš intensyviai ir prasmingai naudojamų patalpų! Neįtikėtina… Šviesių vilčių apsvaigintas išdrįsau pakviesti Savivaldybės svečius į kalėdinį mūsų klubo vakarėlį. Ponia Renalda apgailestavo, kad nepavyks pas mus apsilankyti, ir perdavė „geriausius Mero linkėjimus Vilnių kuriančiai Jūsų bendruomenei. Šviesių artėjančių Švenčių!“

O štai 2016 m. sausio 6 d. Žiniją pasiekė raštas Nr. A51-121296/15 (3.3.2.17-TD2) Dėl negyvenamųjų patalpų, Vilniaus g. 22, dar gruodžio 23 d. pasirašytas Vylūnės Urbonienės, kuriai buvome raginami „drąsiai skambinti visais rūpimais klausimais“…

„Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2-2346-541/2015 dėl Turto panaudos sutarties Nr. A467-525-(2.14.1.17-TR2) nutraukimo ir iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų, esančių Vilniaus g. 22, Vilniuje, 2015 m. spalio 2 d. priėmė nutartį, kuria iš esmės paliko nepakeistą pirmos instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo patenkintas Vilniaus miesto savivaldybės ieškinys dėl panaudos sutarties nutraukimo bei iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų, esančių Vilniaus g. 22, Vilniuje. Kadangi minėta Vilniaus apygardos teismo nutartis nebuvo vykdoma geranoriškai, Vilniaus miesto savivaldybė buvo priversta kreiptis į antstolį dėl minėtos nutarties vykdymo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 769 straipsniu, tais atvejais, kai iškeldinamasis nevykdo antstolio raginimo išsikelti iš patalpos, antstolis iškeldina jį priverstine tvarka, esant policijos ir turto saugotojo atstovui, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės žiniomis, šiuo metu antstolis dar nėra paskyręs iškeldinimo datos.

Pagarbiai, Administracijos direktoriaus pavaduotoja Vylūnė Urbonienė“

Pirma mintis buvo, kad Savivaldybėje, kaip, beje, ir daugelyje kitų įstaigų, tiesiog, liaudiškai tariant, „kairė nežino, ką daro dešinė“. Pamėginau – dabar suprantu, kad pernelyg naiviai – kiek praskaidrinti situaciją laiške poniai Vylūnei sausio 7 d.

„Gerbiama Administracijos direktoriaus pavaduotoja,

Žinijos draugijos pirmininkė Tatjana Simaškienė supažindino mus, Žinijos tarybos narius ir klubų vadovus, su Jūsų 2015-12-23 raštu Nr. A51-121296/15 (3.3.2.17-TD2). Tikriausiai puikiai suprantate, kad šis Kalėdų išvakarėse parašytas dokumentas mums ypatingo džiaugsmo nesukėlė, tačiau leido padaryti įdomią prielaidą: Savivaldybėje, matyt, nėra tradicijos pranešti kolegoms (Merui, jo pavaduotojams, Tarybai) apie vykdomus veiksmus ar priimamus sprendimus. Tad mielai imčiausi tarpininko funkcijų…

Taigi norėčiau Jus informuoti, kad 2015-12-06 parašiau Vilniaus merui ir Tarybos nariams gana ilgą laišką apie Naujosios Romuvos klubo Žinijoje veiklą (prikabinu jį šiame laiške kartu su dviem jį lydėjusiais dokumentais).“

Praėjus kelioms dienoms, man paskambino Mero padėjėja Renalda Rutkauskaitė-Preskienienė, padėkojo už informaciją, patikino, kad Meras visai nelinkęs skriausti sostinės kultūrininkų, o vakare gavau tokį jos laišką:

„Gerbiamas p. Andriau,

kaip ir kalbėjome telefonu – perduodu geriausius Mero linkėjimus ir visais Jūsų organizacijai rūpimais patalpų klausimais prašome drąsiai skambinti p. Vylūnei Urbonienei – Administracijos direktorės pavaduotojai. Jos mobilaus tel. nr: 8 616 17441, padėjėjos tel. nr: 2112873.

Kuo geriausios Jums sėkmės!“

Dar po dviejų dienų (2015-12-13) gavau Tarybos nario Dariaus Kuolio laišką:

„Sveiki, Andriau,

iškėliau šią istoriją Tarybos Švietimo ir kultūros komitete. Aiškinsimės.

Geriausi linkėjimai, Darius“

Kitą dieną kviečiau Merą ir jo komandą į kalėdinį mūsų klubo vakarą – gavau iš p. Renaldos štai tokį atsakymą (2015-12-16):

„Gerbiamas p. Andriau,

Mero vardu nuoširdžiai dėkoju už malonų kvietimą į susitikimą. Deja, dėl anksčiau suplanuotos darbotvarkės šį kartą nepavyks sudalyvauti. Perduodu geriausius Mero linkėjimus Vilnių kuriančiai Jūsų bendruomenei. Šviesių artėjančių Švenčių!“

O štai šiandien atėjo dar vieno Tarybos nario laiškas:

„Labas rytas,

informuoju, kad Darius Kuolys Švietimo komitete šio laiško pagrindu dar pernai užprašė visos informacijos ir Komitetas nagrinės.

Pagarbiai, Liutauras Stoškus“

„Apgailestauju, kad ši informacija nepasiekė Jūsų anksčiau – reikalui esant toliau atliksiu tarpininko funkcijas. Kitą savaitę informuosiu Merą, jo padėjėjus ir patarėjus, Tarybos narius apie Jūsų raštą Nr. A51-121296/15 (3.3.2.17-TD2).

Sausio 12 d. 18.30 val. Žinijoje atidarome Vidmanto Gerulaičio tapybos parodą; sausio 21 d. 18 val. pristatysime Anos Lu meilės romaną Nr. 122, sausio 28 d. 18 val. aptarsime prisiminimų apie poetą knygą Pilkoji Algirdo Verbos žvaigždė. Ateikite pas mus, tikiuosi, nebus nuobodu…

Nuoširdžiausi linkėjimai, vyr. redaktorius Andrius Konickis“

Atsakymo nebuvo, tad nežinau, ar mano pastangos padėti Savivaldybei susiorientuoti tarp savų „trijų pušų“ buvo sėkmingos. Netrukus Žiniją pasiekė paskutiniąją 2015-ųjų dieną sukurtas Teisės departamento Juridinio skyriaus Atsiliepimas į prašymą atidėti teismo sprendimo vykdymą civilinėje byloje Nr. 2-17379-595/2015 (2015-12-31 Nr. A104-4435/15(3.11.1-TD3)). Dokumentas paskatino iš esmės keisti prielaidą apie „kairės“ ir „dešinės“ santykį Savivaldybėje. Veikiausiai yra taip: viena kietai saugo turtą ir stengiasi jo prigriebti dar daugiau, kita – maloniai mojuoja visokiems raštų rašytojams ir sudaro gerą „imidžą“…

Skyriaus vedėja Justina Užumeckaitė pirma išdėsto bylinėjimosi esmę, paskui teorinius teismo sprendimų vykdymo atidėjimo aspektus ir pagaliau – prie reikalo:

„Manome, kad tuo atveju, jei teismas tenkintų Lietuvos Žinijos draugijos prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, būtų pažeisti lygiateisiškumo bei interesų pusiausvyros principai, atsakovės (Žinijos – A. K.) interesai būtų nepagrįstai suabsoliutinti. Lietuvos Žinijos draugija nepateikė jokių duomenų apie sunkią turtinę padėtį, o Vilniaus miesto savivaldybė patiria nuostolius dėl Lietuvos Žinijos draugijos naudojimosi Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis. <…> …jau nuo 2015 m. spalio 2 d. (Vilniaus apygardos teismo sprendimas – A. K.) Lietuvos Žinijos draugija, būdama apdairi ir rūpestinga savo teisių atžvilgiu, privalėjo rūpintis kitomis patalpomis ir išsikėlimo galimybėmis…“

…bet Žinija – visai neapdairiai – gruodžio 15 d. surašė kasacinį skundą Aukščiausiajam teismui ir Naujosios Romuvos klubas sausį kviečia Savivaldybės atstovus į parodas ir knygų pristatymus…

Juridinio skyriaus vedėja prašo teismo atmesti Žinijos prašymą, o aš vėl (sausio 18 d.) kreipiuosi į Mero padėjėją:

„Miela Renalda,

kažkaip keistai klostosi Savivaldybės ir Žinijos santykiai…

Nespėjome kreiptis į Jūsų rekomenduotą mums ponią Vylūnę, kaip gavome jos gana netikėtą raštą (prikabinu čia);

iškart atsakiau jai (atsakymas irgi čia);

kiek vėliau Žiniją pasiekė Mero atsakymas Seimo narei Mildai Petrauskienei, prašiusiai audiencijos Žinijos atstovams (prikabintas);

baisiausias raštas – 2015-12-31 surašytas atsakymas į prašymą atidėti teismo sprendimo vykdymą; įdomiausia, ką ten pavyko įskaityti, kad Žinija su savo kultūrininkais pridaro Savivaldybei nuostolių… (irgi prikabintas).

Atrodo, kad sumanymas palaidoti Žiniją greit bus sėkmingai realizuotas. Ir ką mes galėtume padaryti? Ko tikėtis?

Žinau, kad apie situaciją informuota Vyriausybė (pats nedalyvavau šioje akcijoje); netrukus pasitarsime Žinijos taryboje – ryškėja sumanymas kreiptis į Prezidentę (beje, buvusią Žinijos darbuotoją).

Bet kol dar nesulaukėme policininkų, tęsiame kultūrinį gyvenimą – šią savaitę pristatysime mūsų išleistą nedidelį meilės romaną, autorė atvyksta iš Marijampolės, maloniai kviečiu Savivaldybės skaitytojus pabendrauti (detaliau – prikabintame kvietime).

Nuoširdžiausi linkėjimai, Andrius“

Kitą dieną gaunu atsakymą:

„Gerbiamas Andriau,

Dėkoju Jums už laišką. Dabar jau pats Meras aiškinasi, kodėl iš mūsų išeina tokie atsakymai.

Gero vakaro!“

Ir vėl nežinau, kurią iš tų dviejų „kairės“ ir „dešinės“ santykių paradigmų derėtų taikyti Savivaldybei: gal Meras tikrai nežino, ką daro administracija, štai išsiaiškins ir viskas bus gerai…

Kitą dieną Mero padėjėja primena apie Vylūnės Urbonienės kvietimą sausio 22-ąją …į susitikimą su visais Žinijos draugijos patalpų subnuomininkais. Kaip patikino pavaduotoja – susitikimo metu bus aptariami Jūsų poreikiai ir VMS galimybės.

Atsakau, kad susitikimą sutarėme kiek atidėti ir negaliu susilaikyti nepadaręs pastabėlės dėl jau gerokai įkyrėjusios terminijos:

„Kiek suneramino Jūsų laiškelyje pavartotas – gal netyčia – terminas „subnuomininkai“. Aname laiške Merui ir Tarybai bandžiau paaiškinti, kad Žinijos klubai – ne subnuomininkai, o savi, svarbiausi Žinijos padaliniai; jau net teismai pripažįsta, kad nėra jokio pagrindo priekaištauti Žinijai dėl subnuomos (Žinijoje yra du ar trys etatiniai darbuotojai – nejaugi tokiu atveju visi renginiuose dalyvaujantys mokslininkai, menininkai, kursų klausytojai, vaikų būrelių nariai turėtų būti laikomi svetimais subnuomininkais?) Gal nevartokime be reikalo šio klaidinančio termino…“

Ponia Renalda tuoj pat atsako:

„…ačiū už pastebėjimą – Jūsų laišką persiunčiu ir p. Vylūnei. Tikiuosi, kad pavyks rasti visiems priimtiną susitikimo laiką ir pokalbis bus konstruktyvus. Sėkmės Jums!“

Sausio 22-ąją ponia Vylūnė siunčia kvietimą Žinijos pirmininkei ir „ištaiso“ klaidą – „subnuomininkus“ keičia „besinuomojančiais“:

„Susitikimo metu išklausysime poreikius ir lūkesčius Vilniaus g. 22 visų besinuomojančių bendruomenių dėl patalpų ploto, jų poreikio ir laiko. Svarstysime, ką VMS gali pasiūlyti.“

Oficialus Administracijos direktorės pavaduotojos kvietimas (A51-7057/16 (3.3.2.21-TD2)) į vasario 5 d. susitikimą buvo parašytas sausio 28 d.; jame pažymėta, kad tai yra atsakymas į sausio 20 d. Žinijos raštą ZSR-16/4 (tai buvo prašymas kiek atidėti planuojamą susitikimą) ir į gruodžio 7 d. (ZSR-15/62), kuriame Žinijos vadovė pakartotinai prašėsi į audienciją pas Merą (ankstesnis spalio 15 d. prašymas liko be atsakymo). Įdomus sutapimas: kaip tik gruodžio 7 d. Meras įtikinėjo LR Seimo narę Mildą Petrauskienę, kad Savivaldybė „įstatymų nustatyta tvarka atsako į asociacijos Lietuvos Žinijos draugijos raštus“.

Taigi vasario 5-ąją svarstome… Kone nuo pat pasisveikinimo buvome vėl „išvadinti“ subnuomininkais. Pabandžiau vėl paaiškinti termino netinkamumą, pateikdamas, manyčiau, gana vaizdingą pavyzdį: jeigu, tarkim, Kalvarijų turgus už tam tikrą mokestį išnaudotų Žinijos patalpas savo komercinei ar reklaminei veiklai, jis būtų laikomas subnuomininku; bet jeigu jis įkurtų Žinijoje klubą ir, pavyzdžiui, kas antrą savaitę rengtų diskusijas apie pardavimo ir pirkimo subtilumus, tai būtų Žinijos padalinys ir jo veikla čia būtų visiškai teisėta. Nežinau, ar Savivaldybės atstovai mane suprato, bet terminas „subnuomininkai“ dar kelis kartus nuskambėjo per pokalbį. Papasakojome trumpai apie Žinijos veiklą – klubai, kalbų kursai, vaikų mokyklėlės, pensininkų arbatos, meno parodos ir t. t. – ir sulaukėme tam tikrų pasiūlymų: vienas kuris klubas galėtų veikti Mokytojų namuose, kitas – Kirtimų kultūros centre. Pasitarime dalyvavusios šių įstaigų vadovės žadėjo net visokeriopą pagalbą. Bandėme priminti, kad Žinija – tai ne du klubai, tačiau Žinijos, kaip kultūros ir švietimo įstaigos, likimas pokalbio dalyvių apskritai nedomino. Stebėdamasi, matyt, mūsų atkakliu užsispyrimu tokių šaunių pasiūlymų akivaizdoje Vylūnė Urbonienė kelis kartus pabrėžė, kad Žinijos namą būtina parduoti, nes Savivaldybei reikia pinigų. Ir vėl (tikriausiai be reikalo) nesusilaikiau nuo anekdotiško palyginimo ir pasiūliau parduoti Mokytojų namus – juk kur kas vertingesnis statinys; bardų klubą galėtų priglausti Žinija, o Veronika Povilionienė dainuotų Kirtimuose… Toks mano išsišokimas sutrikdė pokalbį, tad išsiskyrėme nieko nenusprendę.

Kiek pamąstęs parašiau susitikimo organizatorei:

„Miela p. Vylūne,

kad ir kaip būtų liūdna, turime, matyt, pripažinti, kad mūsų pokalbis penktadienį nepavyko… Tačiau, suvokus nesėkmės priežastis, galima bandyti iš naujo. Pagrindinis nesusipratimas, manding, buvo toks: mes ne tik kalbėjome skirtingomis kalbomis, bet ir buvome nusiteikę spręsti skirtingas problemas – Žinijos atstovai atėjo kalbėtis apie Žinijos ateitį, Savivaldybei rūpėjo parduoti namą ir gauti pinigų. Ir čia į pagalbą Savivaldybei atskubėjo išganinga idėja: užkišti kur nors tuos nelaimingus Žinijos klubus. Ar galite įsivaizduoti, kokia būtų gerb. p. Z. Žepnickienės reakcija, jei pasiūlytumėt jai išparceliuoti Mokytojų namų klubus po įvairias žinijas ir kirtimus, o patį „Kultūros ir švietimo centrą“ likviduoti? Bandžiau parodyti šios idėjos absurdiškumą, tačiau tai kažkodėl buvo suvokta kaip „pykčio priepuolis“. Drįsčiau pateikti Jums dar absurdiškesnį (absoliučiai absurdišką) pavyzdį ir – pabrėžiu – be jokio pykčio, tiktai tam, kad kartu suvoktume patį absurdiškumą: juk nelengva išlaikyti 20 aukštų Savivaldybės pastatą, pamėginkime, kaip Jūs sakote, racionaliau naudoti patalpas: vieną kokį departamentą galėtų priglausti Žinija, kitą – Mokytojų namai, Taryba posėdžiautų Kirtimų kultūros centre, o didžiulį namą parduokime – tai bent pinigų bus…

Kitas mūsų nesusipratimo aspektas – kažkokia, švelniai tariant, keistoka terminija, labiausiai tie „subnuomininkai“. Bandžiau aiškinti šią koliziją laiške Merui (2015-12-06; Jūs turite šį tekstą, žvilgtelėkit dar sykį), apie tai susirašinėjome su Mero padėjėja p. Renalda Rutkauskaite, mūsų pokalbyje mėginau pateikti iliustratyvų pavyzdį apie Kalvarijų turgų, bet, rodos, nebuvau suprastas. Griebiuosi dar vieno visiškai absurdiško pavyzdžio ir vėlgi be jokio pykčio: mes (Žinijos atstovai) juk nevadiname Jūsų, miela Vylūne, „Savivaldybės subnuomininke“ vien dėl to, kad Jūs „naudojatės Savivaldybės patalpomis“ (turite savo kabinetą, posėdžiaujate Savivaldybės salėse); „Aš esu Savivaldybės žmogus, – tikriausiai atkirstumėte, – čia mano patalpos!“ Visiškai pritariame. Lygiai taip pat Žinijos klubai yra Žinijos ir dirba čia savo patalpose, kaip ir visi kad ir vieną kartą pakviesti lektoriai, aktoriai, muzikantai, dailininkai, rengiantys Žinijoje savo diskusijas, vaidinimus, koncertus, parodas ir t. t. Tai yra natūrali Žinijos veikla, ir kitos tiesiog negali būti…

Ir čia, atrodo, mes priartėjame prie svarbiausios, esmingiausios mūsų nesusipratimų priežasties: juk didžiausias absurdas yra tai, kad Žinijos, kultūros įstaigos, likimą imasi spręsti Savivaldybės turto skyrius! Net ne kultūros skyrius, nekalbant jau apie mūsų – kaip Jūs gražiai kelissyk pabrėžėte per pokalbį – „visų vilniečių, senukų, anūkų…“ išrinktą Vilniaus Tarybą. Kokie galėtų būti derybų rezultatai, kai viena šalis kalba apie žinias, o kita – apie pinigus?

Tad, jeigu vis dėlto bandytume spręsti bendrą problemą ir ieškoti bendros kalbos, suformuluokime pirmiausia esmę, tikslą. Siūlyčiau tokį: „Žinija yra vertybė ir turi egzistuoti“, bet ne „reikia parduoti namą ir gauti pinigų“. Tada, kaip ir buvo užsiminta per pokalbį, paruoškite mums pasiūlymą dėl kitų nuolatinio naudojimo patalpų – dabartinius Žinijos poreikius Jūs žinote, jei derėtų ką patikslinti, manyčiau, Žinijos vadovė Tatjana Simaškienė nuoširdžiai ir operatyviai Jums padės. Tikimės, suprantama, rimto ir argumentuoto pasiūlymo, o ne taip, kaip nuskambėjo per pokalbį: „maždaug… kaip nors… Mokytojų namuose… Kirtimuose…“ Būtų itin šaunu, kad ruošiant šį pasiūlymą dalyvautų Savivaldybės kultūrininkai. Aiškiai suvokiu, kad aptarti dokumentą Tarybos posėdyje tikriausiai nepavyktų, tad gerai būtų, kad jį bent pasirašytų Vilniaus Meras arba kultūros reikalus kuruojantis jo pavaduotojas, arba Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Mitalas ar jo pavaduotojas Darius Kuolys – tada mes žinotume, kad mūsų išrinktieji rūpinasi mumis ir mielai jiems padėkotume; ne vien mes, nuolatiniai Žinijos bendradarbiai, bet ir gausūs mūsų bičiuliai, renginių dalyviai ir lankytojai – tikrai šaunūs žmonės (anąsyk siunčiau Jums nemažą jų sąrašą ir truputį nuotraukų, pridedu ir dabar porą reportažų iš naujausių renginių). Kokia galėtų būti jų reakcija į drastiškus Savivaldybės turto skyriaus sprendimus turbūt neturėčiau aiškinti…

O šiaip, kol dar gyvi esame, tęsiame savo kultūrinę veiklą. Jau gal penkiolika metų poetiškai minime šv. Valentino dieną; mielai kviečiu Jus į šią šventę – pasiklausysime geros poezijos ir muzikos, gražiai bičiuliškai pabendrausime. Beje, jeigu manytumėte, kad dera poetams pranešti apie Savivaldybės sumanymus (Mokytojų namus ir pan.), tai bus galima padaryti renginio pabaigoje. Vienaip ar kitaip man kada nors, gal ne šį kartą, reikės pasiaiškinti bičiuliams kultūrininkams – manau, geriau tai tiktų padaryti Savivaldybės atstovams: neduok Dieve, ką nors supainiosiu ir netyčia apšmeišiu Savivaldybę…

Nuoširdžiausi linkėjimai,Naujosios Romuvos klubo vadovas, Žinijos tarybos narys Andrius Konickis“

Kitą dieną ponia Vylūnė atsakė:

„Labas rytas, mielas p. Andriau,

Dėkoju už pastebėjimus ir pastabas.

Po mūsų susitikimo perduosiu atsakingai pagal organizavimo sritį Vilmai Šilalienei, Administracijos direktorės pavaduotojai, atsakingai ir už kultūros sritį, prašymą įkurti darbo grupę dėl Žinijos draugijos tolimesnės veiklos perspektyvų.

Tikiu, kad Žinijos veikla gali ir turi egzistuoti, įtraukiant Kultūros ministeriją.

Gražios Jums savaitės.“

Apie stebuklingas „darbo grupes“ jau buvo girdėta, tiesa, iš kito šaltinio; šioje byloje – tai kažkas naujo, tad gal galima tikėtis… Deja, kitą dieną ponios Vylūnės nuotaika keičiasi:

„Laba diena, Andriau,

Siūlau Jums rimtai įvertinti VMS pasiūlytas Jums galimybes persikelti į Mokytojų namų patalpas.

Sulaukus Aukščiausiojo teismo sprendimo, VMS pozicija gali būti kitokia.“

Suprantama, nepalankus Žinijai Aukščiausiojo teismo sprendimas – neginčijamas ir neskundžiamas – Savivaldybei būtų tikras išganymas. Žinija irgi neramiai jo laukia, nepuoselėdama ypatingų vilčių. Tačiau net tokiu atveju dar būtų įmanoma taiki ir padori išeitis – paprasčiausiai, kaip kadaise siūlė Meras, pasirašyti naują patalpų panaudos sutartį. Svarbiausia, kad Savivaldybė pagaliau imtų bent kiek galvoti apie kultūrą, o ne vien apie pinigus.

Bandome dar vieną būdą rasti tą – kartais stebuklus padarančią – „bendrą kalbą“ (vasario 17):

„Vilniaus savivaldybės tarybos frakcijų seniūnams ir jų pavaduotojams –
Lietuvos laisvės sąjungos – Žilvinui Šilgaliui, Algiui Čaplikui, Miroslavui Monkevičiui,
Tvarkos ir teisingumo – Juozui Imbrasui, Gediminui Rudžioniui,
Valdemaro Tomaševskio bloko – Renatai Cytackai,
Lietuvos liberalų sąjūdžio – Vincui Jurgučiui, Justinai Kašėtienei,
Lietuvos sąrašo – Dariui Kuoliui, Liutaurui Stoškui,
Lietuvos socialdemokratų partijos – Mariui Skarupskiui,
Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų – Mykolui Majauskui

Gerbiami Lietuvos sostinės vadovai,

kad ir kiek daug girdime apie šaunius Vilniaus savivaldybės laimėjimus, kartais konkrečiais ir itin svarbiais atvejais vis dėlto pasigendame ryškesnės Jūsų pozicijos ir geros valios. Todėl dar sykį apeliuojame į Jūsų profesionalumą ir autoritetingumą.

Jau gal porą metų Lietuvos Žinijos draugija kovoja su Savivaldybe (tiksliau būtu sakyti: Savivaldybė kovoja su Žinija) dėl mūsų istorinių patalpų Vilniaus g. 22. Čia ne vieta dėstyti visų šios itin nemalonios kovos detalių (jos yra užfiksuotos, tad kiekvieną giliau susidomėjusį su jomis mielai supažindintų Žinijos vadovė Tatjana Simaškienė). Priminsiu tik, kad 2015-12-06 Naujosios Romuvos klubo Žinijoje vardu kreipiausi į Vilniaus Merą ir visus Tarybos narius, išryškindamas Vilniaus kultūrininkų poziciją. Į kreipimąsi atsiliepė tik du (!) Tarybos nariai; oficialaus Mero atsakymo nesulaukėme, o apie „geranorišką“ jo požiūrį sužinojau iš telefoninio pokalbio su Padėjėja p. Renalda Rutkauskaite-Preskieniene. Savivaldybei inicijavus teismų epopėją šiuo klausimu ir dabar laukiant aukščiausios instancijos teismo sprendimo, keli Žinijos aktyvistai buvo pakviesti į pokalbį su administracijos direktoriaus pavaduotoja p. Vylūne Urboniene. Ten mums kelis kartus buvo užakcentuota, kad „namą reikia parduoti“, o vieną kitą klubą – matyt, imituojant susirūpinimą dėl kultūros – užkišti kur nors, tarkim, į Mokytojų namus ar į Kirtimų kultūros centrą; apie pačios Žinijos, kaip savarankiškos organizacijos, veiklą nenuskambėjo nė žodžio (pokalbis buvo įrašytas, tad galima susipažinti ir su kitomis jo detalėmis). Po pokalbio surašiau p. Vylūnei keletą refleksijų ir kitą dieną sužinojau, kad ji perduos (cituoju jos laišką) „Vilmai Šilalienei, Administracijos direktorės pavaduotojai, atsakingai ir už kultūros sritį, prašymą įkurti darbo grupę dėl Žinijos draugijos tolimesnės veiklos perspektyvų.“

Atrodo, žybtelėjo mažytė viltis… Ar nebūtų dabar pats laikas į šią akciją įsitraukti Savivaldybėn išrinktų politinių partijų atstovams, pirmiausia – Tarybos frakcijų vadovams, įvairiapusiškai formuojantiems Lietuvos sostinės raidą. Tiesiog primygtinai prašytume Jūsų padėti šiai vadinamajai „darbo grupei“, nes jeigu ją sudarys Turto valdymo skyriaus ir Teisės departamento atstovai, „Žinijos draugijos tolimesnės veiklos perspektyvas“ nesunku nuspėti jau šiandien. Paaiškinkite šiai grupei, kad atsakingo už Vilniaus ateitį pareigūno pozicija galėtų būti tokia: Žinijos draugija yra kultūrinė vertybė, ji turi veikti savo namuose. Tuo tarpu „reikia parduoti namą ir gauti pinigų“ yra net ne šiuolaikinio ūkininko, o paprasčiausiai nevykėlio turgininko pozicija: rytoj tų pinigų jau nebus, reikės parduoti dar vieną namą ir t. t., o žalos, pridarytos atimant namus iš mokslininkų ir menininkų, jau nebeatitaisysi…

Ar galėtumėte pademonstruoti ir realizuoti ryškią ir atsakingą savo poziciją kultūrinės Vilniaus ateities atžvilgiu, kurios nuoširdžiai tikėjomės rinkdami Jus į Vilniaus tarybą? Iki šiol vis tikimės. Tuo tarpu Savivaldybės administracija – Jums tikriausiai nė nežinant – sėkmingai „pardavinėja namus“…

Ryškesniam situacijos vaizdui susidaryti pridedu minėtą 2015-12-06 kreipimąsi į Vilniaus Merą (beje, ir į Jus, mieli Tarybos nariai), 2016-02-07 laišką p. Vylūnei Urbonienei ir pluoštą nuotraukų, kuriose matysite daugybę (bet tik dalelę) mūsų bičiulių kultūrininkų, nuolat besilankančių klubo renginiuose – jie nepaprastai norėtų būti Jums dėkingi už galimybę gražiai ir prasmingai bendradarbiauti su Žinija.

Nuoširdžiausiai, su viltimi,

Naujosios Romuvos klubo vadovas, Žinijos tarybos narys Andrius Konickis“

Jokios reakcijos…

Toks intensyvus biurokratinis bendravimas su Savivaldybe, aišku, ne itin įkvepia kūrybiniams sumanymams. Vis dėlto Žinijos viceprezidentas profesorius Saulius Kanišauskas inicijuoja balandžio 20–21 d. Nacionalinę mokslinę konferenciją Žinija kaip vertybę ir vertybės žinijoje. Jos organizavimo, be Žinijos draugijos, imasi Lietuvos mokslų akademija, Mykolo Romerio universitetas ir Lietuvos edukologijos universitetas. Užsiregistravo 21 prelegentas – ne tik mokslininkai, aukštųjų mokyklų ir mokslinių institutų atstovai, bet ir rašytojai, poetai, muzikantai. Pirmą dieną posėdžiavome Mokslų akademijos salėje, antrą – nė neatsiklausę Savivaldybės leidome šiems „tretiesiems asmenims“ naudotis Žinijai panaudos sutarties pagrindu suteiktomis patalpomis Vilniaus g. 22…

Po savaitės sužinojome apie Lietuvos Aukščiausiojo teismo sprendimą. Tai, žinoma, nebuvo jokia staigmena. Ir vis dėlto sunku buvo susitaikyti. Vis dar laukėme seniausiai prašytos audiencijos pas Ministrą Pirmininką, buvome net pradėję rinkti bičiulių kultūrininkų parašus Žinijos pozicijai palaikyti, kai kurie jų siūlė kreiptis pagalbos į LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą, tad ėmėmės dar vienos akcijos, kurią šiaip tiksliausia būtų apibūdinti populiariu lietuvišku posakiu „šaukštai popiet“.

Štai mūsų kreipimasis į Seimo komitetą (2016-05-18 Nr. ZSR-16/18):

Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui

Gerbiami parlamentarai, besirūpinantys Lietuvos švietimu, mokslu ir kultūra,

tas pačias vertybes puoselėjanti Lietuvos Žinijos draugija patyrė skaudžią nelaimę. Vilniaus m. savivaldybė, kaltindama Žiniją mitine panaudai suteiktų patalpų subnuoma, laimėjo teismų maratoną ir panaudos sutartis turėtų būti nutraukta, o kartu ir visa nuolat intensyvėjanti Žinijos veikla – juk atsidūrusi gatvėje Žinija negalėtų daugiau rengti mokslinių paskaitų ir diskusijų, užsienio kalbų kursų, poezijos skaitymų, muzikos koncertų, meno parodų ir kitokių prasmingų Žinijoje veikiančių klubų renginių.

Traktuojame tai kaip begėdišką antausį pernai 90-metį paminėjusiai organizacijai ir visiems garbiems jos turiningų renginių lankytojams. Ruošiame Vyriausybei mokslininkų ir menininkų kreipimąsi su prašymu sustabdyti Žinijos iškeldinimo procesą ir prisiminti savo Nutarimą Nr. 926 (1992-12-04): „Pavesti Vilniaus miesto valdybai spręsti… patalpų suteikimo… Lietuvos „Žinijos“ draugijos valdybai… klausimus.“

Apie susiklosčiusią situaciją ketiname netrukus informuoti Lietuvos Respublikos Prezidentę.

Nuoširdžiausiai tikimės Jūsų supratingumo, solidarumo ir pagalbos Lietuvos kultūrininkams atsidūrus tokioje nepavydėtinoje padėtyje. Pridedame ištrauką iš 2013–2015 m. veiklos ataskaitos ir pluoštelį nuotraukų iš mūsų renginių. Jeigu Jūs manytumėte esant prasminga susitikti ir aptarti situaciją detaliau, galėtume pateikti daugiau įdomios informacijos apie Žinijos veiklą bei ilgą ir beprasmę „diskusiją“ su Vilniaus m. savivaldybe.

Pagarbiai, Lietuvos Žinijos draugijos pirmininkė Tatjana Simaškienė“

Čia minimas keisto likimo Vyriausybės nutarimas – Ministro Pirmininko Aleksandro Abišalos pasirašytas 1992 m. gruodžio 4 d., iki šiol neatšauktas, bet ignoruojamas ir Vyriausybės, ir Savivaldybės. Laiško Seimo komitetui kopijas gavo Prezidentūra, Vyriausybė ir Vilniaus meras.

Vyriausybės raštinė sureagavo žaibiškai, perskaičiusi tikriausiai tik pirmą eilutę:

„Laba diena,

Gavome jūsų siųstą raštą, tačiau jo registruoti negalime, nes jis nėra adresuotas LR Vyriausybei.

Adresatų sąraše – tik Seimas. 

LR Vyriausybės dokumentų skyrius“

„Adresatas“ mąstė kiek ilgiau ir liepos 7 d. atsiuntė išmintingą atsakymą (2016-07-05 S-2016-4986):

„Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas (toliau – Komitetas) susipažino su Jūsų kreipimusi dėl Lietuvos Žinijos draugijos patalpų.

Dėkojame Jums už kreipimąsi ir informuojame, kad, pagal kompetenciją, komitetai neaiškina teismų sprendimų. Komitetas taip pat neturi teisės nurodyti, kam ir kokiomis sąlygomis savivaldybė gali ar negali išnuomoti savo turtą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų numatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas“.

Komiteto pirmininkas Raimundas Paliukas“

Ne kartą grįždami mintimis į praeitį ir mėgindami suvokti savo klaidas šio liūdnai pasibaigusio proceso eigoje, prisiminėme dar 2015-ųjų gruodį Savivaldybei įteiktą kolektyvinį kreipimąsi (peticiją) su prašymu nenutraukti panaudos sutarties arba sudaryti naują (pasirašė 514 Žinijos bičiulių). Draugijos vadovei pasiteiravus apie šio dokumento likimą Peticijų komisijos pirmininkė Aušra Maldeikienė atsakė, kad tokios peticijos nėra mačiusi. Tai truputį keista, nes Žinija buvo gavusi elektroniniu paštu lakonišką ir aiškų Savivaldybės atsakymą:

„From:          savivaldybe@vilnius.lt
Sent:              2015 m. gruodis 9 d. 14:25
To:                  info@zinija.lt
Subjekt:         Dėl kreipimosi (peticijos) pateikimo

Dėkojame Jums už laišką. Pranešame, kad Jūsų dokumentas užregistruotas (reg. data 2015-12-09 ir Nr. A50-44601/15) ir perduotas nagrinėti pagal kompetenciją.

Pagarbiai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Dokumentų valdymo skyrius“

Pačiame Dokumentų skyriuje pavyko sužinoti, kad peticija atiduota Merui – štai, pasirodo, ką reiškia formuluotė „pagal kompetenciją“… Tačiau, kadangi Meras su Žinija iš principo nebendrauja, teko vėl trukdyti Peticijų komisijos pirmininkei – birželio 27 d. ji dar nieko pasakyti negalėjo. O štai Komisijos sekretorė Aušra Švilpienė pasirodė kur kas sumanesnė: ji pasiūlė surašyti naują peticiją ir pridėti seną – to pakaktų, kad Komisija imtųsi svarstyti. Taip ir buvo padaryta: nauja peticija pasirodė Savivaldybės tinklalapyje birželio 29 d.

Liepos 5-ąją Komisija ėmėsi darbo ir štai – Išrašas iš posėdžio protokolo (2016 m. liepos 5 d. Nr. 4- (1.1.36-T1)):

„ 2. Svarstyta. Dėl Lietuvos Žinijos draugijos patalpų išsaugojimo.

Nuspręsta:

1. Kreipimosi dėl Lietuvos Žinijos draugijos patalpų išsaugojimo nepripažinti peticija, o jį pripažinti skundu, nes jis Peticijų komisijai pateiktas labai pavėluotai, t. y. jau priėmus visų instancijų teismų sprendimus ir jų kvescionavimas (Sic! – A. K.) viršytų Peticijų komisijos kompetenciją.
2. Pavesti Administracijos direktorei A. Vaitkunskienei išnagrinėti kreipimąsi dėl Lietuvos Žinijos draugijos patalpų išsaugojimo ir apie priimtus sprendimus informuoti Peticijų komisiją ir pareiškėją.

Posėdžio pirmininkas (-ė) Aušra Maldeikienė

Posėdžio sekretorius (-ė) Aušra Švilpienė“

Reikia manyti, kad Administracijos direktorės kompetencija leidžia – kad ir „labai pavėluotai“ – kvescionuoti „visų instancijų teismų sprendimus“… Matysime, juk po savaitės Komisijos pirmininkė oficialiame rašte (2016-07-14 Nr. A51-53213/16) patikino: „Apie priimtus sprendimus Jus informuosime nedelsdami, gavę Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakingų darbuotojų parengtą atsakymą į Jūsų kreipimąsi.“

Ir dar vienas šviežiausias akcentas. Į Žinijos prašymą (2016-06-10 ZSR -16/22) išsikelti iš patalpų pagal tam tikrą grafiką (jo esmė – sudaryti klubams, vaikų ir suaugusiųjų mokymams galimybę pratęsti užsiėmimus dar rudens semestrą) Administracijos direktorė Alma Vaitkunskienė lakoniškai atsako (2016-07-21 A51-55095/16 (3/3/2/21-TD2)), kad „Savivaldybė nusprendė nepritarti prašymui grąžinti patalpas dalimis“ ir „nutarė leisti Lietuvos Žinijos draugijai geranoriškai iki 2016 m. rugsėjo 30 d. grąžinti visas iš karto… patalpas…“ Taigi nesunku numanyti, kad kada nors spalį į Peticijų komisijos pavedimą „išnagrinėti kreipimąsi“ ponia Alma atsakys, kad viskas vėl „labai pavėluotai“, Žinija seniausiai išsikėlusi…

Štai tokie pirmi įspūdžiai ir refleksijos. Nėra abejonių, kad šis itin keistas teisminis procesas kada nors patrauks Vilniaus kultūros istorikų dėmesį savo psichologiniais, teisiniais, gal net politiniais aspektais. Sąlygos įsigilinti – gana palankios: visi cituoti, minėti, o ir daugybė kitų dokumentų yra Žinijos dispozicijoje ir Draugijos taryba mielai sudarys kultūros istorikams galimybę susipažinti su jais detaliau.

O kol kas galvon lenda tik keistoki palyginimai. Iš Vilniaus istorijos žinome, kad 1832 metais caras Nikolajus I uždarė Vilniaus universitetą. Gal kada nors sostinės istorijos apybraižose bus parašyta: „2016 metais Vilniaus miesto savivaldybė uždarė Lietuvos Žinijos draugiją.“ Vilniaus universitetas buvo atkurtas, nors tam prireikė beveik šimto metų. Nėra abejonių, kad ir Žinija atsigaus; labai tikėtina, kad šimto metų tam tikrai neprireiks. Bet šį istorinį įvykį mūsų anūkai būtinai prisimins.