Sekmadienio sakmė. Koks karalius liepęs senus tėvus žudyt

Kad kitą kartą koks karalius buvęs įsimanęs senus žmonis žudyti. Vienas sūnus turėjęs jau seną tėvą, tam labai buvę gailu, tai jis jį vis kavojęs, kad jo nenužudytų pajutęs tas karalius.

Vieną kartą užėję labai blogi metai, tai nebebuvę nė iš kur rugių sėklos gauti. Tas sūnus ir dejuojąs, ir tėvo rodos klausiąsis: ką dabar reiktų daryt? Tėvas sakąs:

– Vaikel, jug iš anų gerų metų, kur tebėra prikrauti kūlių du daržingaliai, tada čyst neiškūlėm, tai dabar iškulkit, ir bus sėklos.

Iškūlę kokius keturius gorčius. Daugiau tėvs sūnui liepęs sėsti ant arklio ir, viduriu savo rėžio jojant, sėti, kad užtektų savo visiems laukams. Parjojęs tėvui pasisakęs, kad jau teip padirbęs. Nu, daugiau tėvs jį liepiąs:

– Eik dabar pasiklausyk, ką jie šnek.

Sūnus išėjęs klausąsys, ausį prė žemės pridėjęs, girdžiąs:

– Tu, brol, pasitrauk, tu, brol, pasitrauk.

Parėjęs tėvui pasakęs. Tėvs sakąs:

– Nu, tai gerai.

Daugiaus kai ėmęs žaliuot visas jų lauks, o kitų nieko nėr, tušti laukai. Tuoj dasižinojęs ir pats karalius, užpuolęs ant šio:

– Iš kur tu gavai tiek sėklos?

Šiam nebėr ko besakyt, reik prisipažint, kad tai tėvą turėjęs paslėpęs, tas jam tokią rodą davė, iš kur gaut sėklos. Tai nuo to būrio ir užgynę senuosius žudyt.

Sakė Pranciškus Grigutis (Tas pats senelis sakė Grigutis) iš Joniškio raj. (Užrašė Matas Slančiauskas 1887-1888m.) Iš „Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai“ [surinko Matas Slančiauskas], Vilnius, 1975 m.

************

Vos užgimę stojamės ant milžinų pečių – senolių išminties. Nors gyvename pirmą kartą, tačiau, tarsi ne iš pradžių, o perimdami ir tęsdami pirmtakų pradėtus darbus, judėdami jų pramintų kelių kryptimis. Didžiausią klaida – įtikėti, kad XXI-ajame amžiuje esame už visus protingiausi, laisvi ir nepriklausomi nuo pasenusiais prietarais paskelbtos praeities.