Rugsėjo 22 d. vakarą ant Tauro kalno Vilniuje vyko Saulės mūšio 780-mečiui ir Baltų vienybės dienai skirta ugnies misterija „Saulės mūšis“.
Čia, kur žemę Tautos namams nupirko daktaras Jonas Basanavičius, vilniečius sukvietė šventės rengėjai: viešoji įstaiga Ugnis ir kaukė, Lietuvos Romuva, jos Krivė Inija Trinkūnienė, apeiginio folkloro grupė „Kūlgrinda“, Titnagų romuva, folkloro ansamblis VISI, vadovai Daiva ir Evaldas Vyčinai, sutartinių giedotojos „Trys keturiose“. Ugnies misteriją sumanė Eglė Valentė.
Šventės pradžioje buvo surengta istorinės vėliavos pakėlimo virš miesto aitvaru apeiga. Aitvarą sukūrė klubo Lietuvos aitvarų judėjimas atstovė Giedrė Aleksandravičiūtė, jai talkino Gintaras Jonas Aleknavičius. Aitvaras yra laikomas dieviška būtybe, saugančia erdvę, vandenis, debesis, turinčia ryšį su žeme, jos turtais.
Aidint Vytauto Linkevičiaus atliekamai dūdmaišio muzikai, aktorius Ramūnas Abukevičius paskelbė, kad atėjo metas, kai diena lygi nakčiai, o naktis lygi dienai – lygiadienis, Baltų vienybės diena.
Ši diena taip pavadinta todėl, kad 1236 metais Saulės žemėje įvyko Saulės mūšis, kuriame susivieniję žemaičiai ir žiemgaliai sumušė Kalavijuočių ordiną.
„Tai didžiulė, pasaulinė pergalė, kurios dėka mes esame čia, nuostabioje Lietuvos žemėje. Šlovė didvyriams! Ką jaučiame Jiems, Saulės mūšio didvyriams šiandien? Apie tai – trumpos istorinės įžvalgos.
Pirmas prakalbo politinis bei visuomenės veikėjas Gintaras Songaila. Jis pabrėžė, kad mūsų krašto istorija ne tik nuo Mindaugo laikų, ji daug senesnė ir gilesnė.
Saulės mūšis yra pirma gairė, rodanti, kad mes sugebame išlikti, juk atsispyrėme prieš dideles, agresyvias jėgas, kurios norėjo mus sunaikinti.
Saulės mūšis yra įkvėpęs ir mūsų brolius latvius, estus: jie pasipriešino, nekovojo, nepakėlė ginklo prieš mus, nors buvo pavergti, prievarta mūšin suvaryti.
Saulės mūšis – tai prisiminimas apie Baltijos tautų draugystę ir bendrą likimą, tad čia susirinkome švęsti mūsų bendrą istoriją.
Po to kalbėjo humanitarinių mokslų magistras Algis Bitautas. Jis siūlė prisiminti, kada pirmą kartą sužinojome apie Saulės mūšį. Gali būti, kad vyresnieji Saulės mūšio vadovėliuose išvis nerado, kiti gal kažkiek rado, bet mažai.
Šiandien vienas svarbiausių klausimų mokykloje yra istorijos vadovėliai, būna taip, kad juose Saulės mūšis dingsta. A. Bitautas išsakė savo didelį nerimą dėl to, kad baigęs mokyklą mūsų jaunimas gali nieko nežinoti apie Saulės mūšį. Jis siūlė apie tai mąstyti, atlikti savyje gilią ir tylią analizę, ją baigti savirefleksija.
Profesorius daktaras Eugenijus Jovaiša priminė, kad čia susirinkome ne vien dėl Saulės mūšio, bet ir dėl Baltų vienybės dienos.
„Kiekvienas iš mūsų Baltų vienybės diena supranta savaip, savaip aiškina, savaip priima, – sakė profesorius, – Vienam tai yra netolima istorija – didysis Baltijos kelias, o man tai yra dviejų tūkstančių ir daugiau metų istorija, kai mes, kaip baltai, stojomės, kai mes gimdėme savo šaknis, kurios šiandien išvirto į lietuvių gentį, į Lietuvos valstybę.
Laikas, kai mes, vedini bendros idėjos, iš tų likučių, kurie liko po kryžiuočių ir kalavijuočių ordinų antpuolių, sukūrėme pirmą baltišką valstybę, Lietuvos karalystę, Didžiąją Lietuvos kunigaikštystę, ir, pagaliau, sukūrėme naujų laikų Lietuvos valstybę, o latviai pirmąją savo valstybę – Latvijos respubliką.
Taigi Baltų vienybės dienos pradžia skendi didelėje tolumoje, bet kartu yra labai arti, nes mes esame tiesioginiai paveldėtojai, turintys nunešti toliau savo širdį – Lietuvos valstybę, jos vardą, ją perduoti tolyn, kad ji gyvuotų ištisus tūkstančius metų!“
Aplinkui priešistorinius laikus bylojantį varinį aukurą sustojus karių garbės sargybai, Krivė Inija Trinkūnienė atliko apeigą, skirtą Saulės mūšio didvyriams pagerbti. Buvo giedamos dievaičiams Perkūnui, Žemynai ir Gabijai skirtos giesmės, aukojama protėvių vėlėms.
Trenkus pabūklo salvei, ugnimi sužibo skulptoriaus Stasio Juraškos darbas „Mūšio laukas“. Ietis – svarbus ano meto ginklas, tad meistriškai sukomponuota 8 metrų ilgio krentančių, susikryžiuojančių iečių kompozicija įtikinamai sukūrė mūšio nuotaiką.
Kita ugnies skulptūra – Kazio Venclovo „Rikiuotė“. Skydo simbolį panaudojęs kario įvaizdžiui sukurti, skulptorius Tauro kalno terasoje išdėstė galingą karių, ginkluotų ietimis rikiuotę. Užkūrus medžio ir šiaudų skulptūras, ugniniai karių pavidalai sudarė itin ryškų kovotojų įspūdį.
Skulptorius Rytas Jonas Belevičius ir menininkė Rūta Ona Čigriejūtė sukūrė 9 metrų aukščio ir 10 metrų ilgio kompoziciją lTrys gentys“. Šis kūrinys buvo skirtas lietuviams, latviams ir prūsams pagerbti, raiški kūrinio stilistika nepaliko abejingo nė vieno žiūrovo. Plaikstantis ugnies liežuviams, rodės, kad trys figūros juda, mosuoja kardais.
Ugnies misterijos metu skambėjo, karo dainos ir sutartinės, dūdmaišio gaidos.
Rengėjai dėkojo Lietuvos kultūros tarybai, Vilniaus miesto savivaldybei, Lietuvos kariuomenei, Lietuvos dailininkų sąjungos skulptūros ir vitražo centrui, direktoriui Česlavui Kovaliūnui, Uždaros akcinėms bendrovėms GRINDA, direktoriui Kęstučiui Valcekiūčiui ir FUDO, direktoriui Gintarui Jonui Aleknavičiui, fejerverkų profesionalams BLIKAS ir informaciniam rėmėjui Lietuvos televizijai.
Giedrės Aleksandravičiūtės, Milvydo Juškausko ir Eglės Valentės nuotraukos:
