M. Kundrotas. Mylėjęs Tiesą ir savo artimą

Signataras Kazimieras Uoka 

Susipažinome apie 2001-uosius. Kazimieras tuo metu jau buvo žinomas, stambaus kalibro politikas, Nepriklausomybės akto signataras, dviejų Seimų narys, buvęs Valstybės kontrolierius. Aš – geltonsnapis, politikos pradinukas, dar tik žengiantis pirmuosius viešojo gyvenimo žingsnius.

Sujungė jo kuriamas Lietuvos piliečių judėjimas. Tikslas numeris 1 buvo užkirsti kelią žemės pardavimui užsieniečiams, bet po kiek laiko gimė kur kas fundamentalesnė ir platesnė programa, su užmoju pakeisti visą Lietuvos politinę sistemą. Kazimieras svajojo sutelkti visas sveikąsias tautines jėgas, įjungiant tiek politines partijas, tiek visuomenines organizacijas, grupes, pavienius patriotus. Deja, viena tautinė partija tapo siaura vieno lyderio komanda, kita ėjo link to, trečia sėmė pinigus iš lietuvių išeivijos, bijodama ką nors prileisti prie šios sočios lesyklėlės.

Piliečių judėjime susibūrė visiškai skirtingi žmonės – nuo tautininkų iki anarchistų, juos vienijo tiktai priešiškumas valdančiai sistemai, be teigiamo jungiančio prado, užtai skilimas buvo užprogramuotas. Surengęs keletą skambių mitingų šis judėjimas susitraukė iki kelių žmonių grupelės. Judėjimas žlugo, bet bendravimas su Kazimieru tiktai prasidėjo. Kai susipažinome, jis vadovavo Nacionaldemokratų partijai. Po kiek laiko ją perėmė Mindaugas Murza (dabar – Gervaldas), tuo metu laikęsis autoritarinių ir ksenofobinių pažiūrų. Šios pažiūros išskyrė Kazimierą su Mindaugu, tad po kiek laiko gana lengvai prikalbinau signatarą jungtis į atgimstančią Lietuvių tautininkų sąjungą (LTS).

Kazimieras buvo įsitikinęs tautininkas – pats save vadino kairiuoju tautininku, vengdamas įprastesnio žodžio „nacionalsocializmas“, kuris jam kvepėjo totalitariniais principais. Jam tautiškumas glaudžiai derėjo su visuomenės solidarumu, brolybe, teisingesniu viešojo gėrio skirstymu, kiekvieno piliečio atsakomybe už savo šalį ir savo artimą. Jis buvo demokratas – netgi savotiškas demokratijos pirmeivis, nes ligšiolinė politinė santvarka jo požiūriu stokojo demokratiškumo. Jis siekė tiesioginės demokratijos plėtros, kad kiekvienas pilietis galėtų pats spręsti svarbiausius savo ir valstybės gyvenimo klausimus. Tai jis perdavė man, o galiausiai šis principas tapo visos Tautininkų sąjungos programos koncepcija.

Signataras buvo be galo plataus ir gilaus mąstymo asmenybė. Jis gebėjo vienodai laisvai bendrauti tiek su akademikais, tiek su pačiu paprasčiausiu žmogumi nuo žagrės ar nuo staklių. Didžiausias jo autoritetas tarp filosofų buvo Georgas Hėgelis, bet gana gerai orientavosi filosofijoje iš esmės. Nevengdavo pripažinti savo trūkumų, iš kurių vienas buvo daugeliui mąstytojų būdingas išsiblaškymas. Kai kėlėme jį kandidatu į Lietuvos prezidentus, ištiko linksmas kuriozas. Susirinko rinkimų štabas, o kandidato – nėra. Skambinu jam telefonu, o kandidatas klausia: kaip – argi šiandien?

Nestokojo kritikos ir kitiems, bet ji būdavo rimta, draugiška, motyvuota. Man dažnokai kliūdavo už atotrūkį nuo paprastos liaudies, taip pat – už kategoriškumą, solidarumo stygių. Vienąsyk įsiutęs ant kolegų parašiau straipsnį į dienraštį, išdėdamas juos į šuns dienas. Kazimieras man tarė: „Žiūrėk žemyn, į taką – štai dvi skruzdėlės. Įsivaizduok – jos susipyksta. O tu imi ir parašai danguje, didžiulėmis raidėmis – „šiknius“. Apie vieną iš tų skruzdėlių. Kaip atrodytų? Kam taip sureikšminti?“ Tekdavo išgirsti ir gražių pavyzdžių, kaip mąsto paprastas žmogus. Kartą citavo tokį posakį: teisybė pabėgo į krūmus. Koks filosofas sugalvotų taip paprastai ir koncentruotai pasakyti? O sykį, man prabilus apie liaudies tamsumą, tik numojo ranka – kiek tu pažįsti tą savo tautą? Jis pažino. Bendravo su daugeliu.

Jis mylėjo žmones, bet taip pat ir gamtą. Dažnai pasidžiaugdavo kokiu pavyzdžiu, kaip pasiėmė ant delno varlę, o ji sėdi sau patenkinta, užuot bėgusi šalin. Jautė darną su visa kūrinija ir ją brangino.

Dažnai kalbėdavomės apie religiją. Kazimieras buvo romuvietis, aš – krikščionis, evangelikas. Vis dėlto buvo kažkas, kas veikiau jungė, nei skyrė. Abu siekėme objektyvios Tiesos, nors iš skirtingų prieigų. Sykį sukritikavau pagonybę, kad joje nėra absoliutaus Gėrio nei absoliutaus Blogio. Jis išsyk patvirtino – taip, pagonių dievai ne visada geri, kaip ir velniai – ne visada blogi. Ir išsyk perklausė: ar toks požiūris nėra objektyvesnis? Žinoma, aš likau su savo nuomone apie tai, kaip žmonės kuria dievus ir velnius pagal save, dėl ko jie tampa žmogiški, mišrūs Gėrio ir Blogio savybių rinkiniai. Bet kalbėtis būdavo įdomu, nes bet kokį teiginį jis gebėdavo argumentuoti.

Išpažindamas baltų tikėjimą – pats save vadindamas gamtmeldžiu – puikiai sutardavo tiek su katalikais, tiek su protestantais, tiek su laisvamaniais. Jam buvo svetimas dogmatizmas, jis mėgavosi pasaulio ir žmonių įvairove, o kai žmonės stokodavo meilės šiai įvairovei, jam būdavo skaudu. Mylėjo savo tautą, bet ir visas kitas tautas. Gal kiek aštriau žiūrėjo į žydus, bet tik dėl to, kad daugelis jų atstovų savo tautą per amžius keldavo aukščiau kitų. Kartais kokią tautą pavadindavo imperine – rusus, lenkus, vengrus, bet be juodos antipatijos, tiesiog konstatuodamas istorines tendencijas. O štai pavergtoms ar žeminamoms tautoms jautė gilią simpatiją – viena jo iniciatyvų buvo paremti Kazanės totorius, iš kurių Maskvos valdžia siekė atimti raštą. Kazimierui tai priminė Michailo Muravjovo politiką Lietuvoje.

Drauge su juo įsijungėme į Piliečių sąšauką už dorą ir tautą. Pirminis motyvas vėlgi buvo vienas – kova prieš homoseksualizmo propagandą, bet ir čia jis turėjo savo nuomonę, daug nuosaikesnę už jam priskirtą įvaizdį. Homoseksualizmą jis laikė iškrypimu, bet buvo linkęs palikti teisę homoseksualistams gyventi savo privatų gyvenimą. Jiems jis sakė: kol jūs sėdite savo namuose ar klubuose – nei jūs mums draugai, nei priešai. Bet kai išeisite į gatves, propaguodami tai kitiems – tapsite priešais.

Kazimierui trečiąsyk tapus Seimo nariu šiek tiek atitrūkome, veikiausiai – dėl abipusio užimtumo, bet atsikuriant Tautininkų sąjungai vėl susibendravome. Viena pastarųjų Kazimiero iniciatyvų buvo užmegzti glaudesnius santykius su baltarusių ir ukrainiečių tautininkais. Paskutinysis jo projektas buvo pradėti keliones per Lietuvą, organizuotai bendraujant su kiekvienu tautiškai mąstančiu žmogumi, kurį tik pažįsta vienas ar kitas tautininkas. Taip tikėtasi ne tik išplėsti LTS struktūrą. Kur kas svarbesnis tikslas jam buvo pradėti visiškai naują gyvenimo būdą, užmegzti ryšius su jo pamiltu paprastu žmogumi, galiausiai – sukurti naują bendruomenę, kad jos pagrindu būtų galima kurti naują Lietuvą. Nuolatinis kontaktas, artimas ryšys tarp žmonių buvo jo politikos ir jo gyvenimo pagrindas.

Mūsų atmintyje Kazimieras lieka vienu ryškiausių mokytojų – šalia Viliaus Bražėno ir Alfonso Svarinsko, šalia Algirdo Patacko ir Romualdo Ozolo. Skaudu, kai mokytojai išeina. Jie dar daug galėtų perduoti mums – jauniems ir karštiems geltonsnapiams. Be jų politinio gyvenimo našta atrodo ypač sunki. O vis dėlto – jie taip pat pradėjo savo kovos ir kūrybos kelią jauni. Jų pavyzdys mums šviečia ir švies. Pratęskime jų siekius ir darbus, kad po mūsų tai galėtų tęsti kiti.

Spausdinti