D. Paukštė. Dviguba pilietybė ir demografinių problemų sprendimai – nesuderinami

Mūsų visuomenės išsilaisvinimo pradžioje (1986–1990 m. m.) norinčių tapti Lietuvos piliečiais buvo daugiau nei dabar. Visiems buvo aišku: norint atkurti istorinę Lietuvos valstybę buvo reikalinga ne tik tam tikra teritorija, gebėjimas tvarkytis jos viduje bei mokėti kontroliuoti sienas, o svarbiausi buvo piliečiai, gyvenantys šioje teritorijoje. Tik esant šių dėmenų sumai pasaulis pripažino atkurtą Lietuvos valstybę.

Po valstybės nepriklausomybės atkūrimo praėjo tik ketvirtis amžiaus, o viešoje erdvėje šiandien girdime vis garsiau ir garsiau skambantį Lietuvos emigrantų reikalavimą: „Įteisinkite dvigubą pilietybę!“ Iškalbingas faktas – politikai, iki šiol nereagavę į šiuos žodžius, prieš rinkimus ima keisti savo nuomonę.

Buvę valdžioje socialdemokratai, konservatoriai ir liberalai po truputį tampa tokių žmonių ruporais, imdamiesi iniciatyvos vienokiu ar kitokiu būdų keisti esamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą dėl pilietybės.

Akivaizdu, kad susidarė padėtis, kurioje labai ryškiai pasireiškia, taip vadinamas Stokholmo sindromas perkeltine prasme: kuomet pradeda sutapti dviejų priešingybių interesai – aukos (išvarytojo iš Lietuvos emigranto) ir užpuoliko ar teroristo (politiko, sudariusio jam nepakeliamas sąlygas gyventi namuose).

Kažin kodėl turime tokią situaciją? Todėl, kad vieni, vedami merkantilinių interesų, nori gauti (savo valstybės sąskaita) teisę į antrą pilietybę, o antrieji, jausdami rinkimų alsavimą į nugarą, pasirengę bet kokiam abejotinam žingsniui, kad tik sumedžiotų papildomų balsų.

Tik politikams vertėtų prisiminti, kad emigrantai yra pati neaktyviausia rinkėjų grupė. Istoriškai emigrantai labai vangiai balsuoja Seimo rinkimuose. Didžiausias kiekis užsiregistravusių buvo 17 tūkst. 2004 metais, o balsavusių – 10 tūkst. 2008 metais. Panašiai tiek balsavo ir 2012 m. Seimo rinkimuose.

Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimo svarbiausia priežastis buvo ir tebėra emigracija. Apie tai diskutuoti galima tik su tais, kurie girdi ir supranta emigracijos iš Lietuvos mastą bei jos pasekmes šalies demografijai.

Pasaulinį vidutinį migracijos lygį viršijame šešis kartus, nors Lietuvoje per tą laiką nebuvo nei karo, nei bado, nei gamtos kataklizmų ar socialinių neramumų.   Lietuvą pjauna elementari ir banali nereguliuojama ekonominė migracija, savo mastu prilygstanti Sirijos katastrofai. Tik joje dėl karo veiksmų viskas vyksta žymiai greičiau.

Mūsų politikai teisinasi: esame Europos Sąjungos nariai, todėl žmonės, naudodamiesi laisvu asmenų judėjimu, kartu su kapitalo, prekių ir pinigų judėjimu, išvyksta savo noru.

Nesutinku su tokiais politikų teiginiais: žmonės ne išvyksta, o yra išvaromi  sudarant jiems nepakeliamas sąlygas gyventi namuose (darbdavių sauvalė, esantys ir vis didėjantys skirtumai pajamose, socialinių garantijų nebūvimas, politikų nusišalinimas nuo svarbiausių žmonių problemų sprendimo, elementaraus teisingumo nebūvimas bei dvigubų standartų taikymas ir pan.).

Politikų neveiklumas migracijos klausimais – tai jų sąmoningai vykdomos politikos pasekmė. Netuščiažodžiausiu: parodykit man bent vieną Seime priimtą teisės aktą, kuris bent pradėtų spręsti reemigracijos uždavinius! Jokių priemonių šiuo klausimu nėra imtasi, nes Seimo politikai dar „sugeba“ ir nesusitarti tarpusavyje, aiškindamiesi: ar emigracija yra Lietuvos problema, ar nėra.

Jau neabejoju, jog valdžioje esant dabartiniams politikams, tokio paties masto emigraciją turtėtume ir nebūdami Europos Sąjungos nariais, tik su kitokiu, trečiųjų šalių piliečio statusu. Tą paliudija ir buvusi emigracija iki 2005 metų, iki įstojimo į ES.

Emigracijos natūriniai skaičiai yra tokie dideli, kad asmeniškai man jie jau net nebetenka prasmės. Dabar kreipiu dėmesį tik migracijos tendencijas, nes daugiau aušinti burną, pokalbiuose su politikais, nematau prasmės. O valdžios politikai toliau išlieka optimistais: „Emigracija stabiliai mažėja… Gera po pasaulį pasižvalgyti… Juk iš visų šalių žmonės emigruoja… ir t. t.“

Nepalankus gimstamumo, mirtingumo, migracijos rodiklių ir pokyčių kompleksas lemia labai sparčius, vienus sparčiausių Europoje bei visame pasaulyje Lietuvos populiacijos nykimo tempus. Nuo 2012 m. Lietuvoje gyvena mažiau nei 3 mln. žmonių – Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2016 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2,89 mln. žmonių.

Praėjusiais metais Lietuvos gyventojų sumažėjo net 32,7 tūkst. arba 1,1 procento. Lietuvos gyventojų mažėjimas 2015 metais viršijo daugiau nei 20-ies metų Lietuvos populiacijos nykimo periodo (nuo 1992 m.) vidutinį metinį 1,05 proc. mažėjimo tempą. Intensyvaus demografinio nykimo situacija stumia Lietuvos tautą į sparčiausiai mažėjančių pasaulio populiacijų tarpą.

Emigracijos ir demografijos padėtį neabejotinai labai pablogino ir tikrosios partijų konkurencijos politinėje sistemoje sunaikinimas. Pakeitus politinių partijų finansavimo įstatymą, seiminėms partijoms buvo dirbtinai sudarytos sąlygos visam laikui įsitvirtinti valdžios olimpe, nes galimi politiniai konkurentai, esantys už Seimo sienų, buvo, švelniai tariant, „nusodinti ir užblokuoti“.

Bet valdantiesiems ir šito pasirodė per maža. Panaikinus konkurenciją tarp partijų, prasidėjo politinės sistemos erozija, ir kaip to pasekmė – suvešėjo politinė korupcija. Ši situacija reiškia, kad emigracijos problemos nebus pradėtos rimtai spręsti, kol politinė sistema degraduos. Tačiau grįžkime prie pilietybės klausimų.

Paskutinės Pilietybės įstatymo pataisos, įteisinusios dvigubą pilietybę užsienyje gimusiems Lietuvos Respublikos piliečiams yra tikrai logiška ir, manyčiau, kad jos turėtų užbaigti pilietybės instituto liberalizavimo procesą.

O dabar padarykim prielaidą, kad Referendumas dėl dvigubos pilietybės įvyko bei buvo surinkta pakankamai balsų ir pagal Referendumo rezultatus antrą pilietybę galės gauti visi LR piliečiai, atsidūrę už Lietuvos ribų po nepriklausomybės atstatymo.

Atsakykim kiekvienas sau į klausimą, tik nemeluodamas: ar bent vienu LR piliečiu po to padaugės Lietuvoje? Tai yra, kiek iš išvykusiųjų žmonių sugrįš atgal į tėvynę, kiek vaikų gims Lietuvoje, kiek tokių dvigubos pilietybės turėtojų, iškilus grėsmei, gins mūsų šalį nuo priešų, kurioje valstybėje jie kurs pridėtinę vertę bei stiprins ją ir panašiai?

Ir lieka labai rimtas neatsakytas klausimas: o gal tokia referendume priimta nuostata kaip tik paskatins naujos emigracijos bangos kilimą (kam gi bus reikalinga tokia valstybė – nevykėlė)?

Pasakysiu atvirai: man visiškai nesvarbu kiek tautiečių gyvena pasaulyje. Man aktualu, kad mūsų palikuonys gyventų savo protėvių žemėje – Lietuvos valstybėje, kad būtų tęstinumas iš kartos į kartą, kad lietuvių kalba skambėtų valstybės ir jos piliečių kasdieniniame  gyvenime.

Turime žinoti, kad populiacijos tyrimai atliekami konkrečios šalies, o ne pasaulio mastu. Tyrėjams visiškai nesvarbu kiek lietuvių gyvena ar gyvens už Lietuvos ribų. Svarbu kiek Lietuvos piliečių gyvena Lietuvos Respublikoje.

Todėl šia prasme dvigubos pilietybės klausimas visiškai nesprendžia esamų demografinių problemų, o tik sukuria naujas. Manyčiau, tampa aišku, kodėl esami ir buvę valdantieji politikai dabar dalyvauja šiame „monkės biznyje“? Jie tokiu veiksmu nori įteisinti savo 25-rių metų politinės impotencijos emigracijos srityje pasekmes.

Kyla klausimas: ar visos politinės partijos Lietuvoje yra tapusios chamelionais, keičiančiais savo spalvą priklausomai nuo sprendžiamo klausimo srities ir savo intereso svarbumo?

Pavyzdžiui, emigracjos ir demografijos klausimai pastarąjį ketvirtį amžiaus Lietuvoje buvo sprendžiami pagal pačių radikaliausių liberaliosios pakraipos ideologų nuostatas, nors tuo metu valdžioje buvo ir socialdemokratai, ir konservatoriai.

Tai daug ką pasako apie šias politines jėgas. Šiuo metu didesnės dalies visuomenės žvilgsniai krypsta į vienos politinės jėgos pusę – Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjungą. Tai vienintelė reali ir nesusikompromitavusi politinė jėga, kuri galėtų imtis reikalingų žingsnių, siekdama susigrąžinti bent dalį išvykusiųjų žmonių, kurie šiandieną dar net negalvoja sugrįžti į Tėvynę.

Istorija mena, kad kaimas ir valstiečiai vieną kartą jau išgelbėjo Lietuvos valstybę, kuomet išsaugojo jai lietuvių kalbą, o gyventojus išgelbėjo nuo nutautėjimo, kuomet Lietuvos elitas buvo pasirengęs atsisakyti savo tautinių šaknų ir savo valstybės ateities.

Kur būtume mes šiandieną, jeigu ne kaimas? Žmonės sieja savo viltis su šia ateinančia politine jėga, o politikos fortūna suteikia galimybę Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai išgelbėti Lietuvą antrą kartą ir įrašyti savo partijos vardą į istorijos metraštį amžiams. Ar tam LVŽS pasirengusi?

Noriu tikėti, kad mūsų politikams pakaks politinės išminties nepriimti tautai ir valstybei žalingų sprendimų. O tie, kam Lietuvos pilietybė taip apkarto, kad nebeišgali, atsisakys jos patys, be paraginimų iš Lietuvos ir šiltnamio sąlygų jiems sudarymo. Einant šiuo keliu, sveikesne taps ir pati valstybė.

Autorius yra migracijos ekspertas