R. Povilaitis. Kas laukia lietuvių etninės kultūros?  

Globalizacijos procesų poveikis mūsų visuomenei ne tik diena iš dienos įsibėgėja, bet palaipsniui pereina į kokybiškai naują tarpsnį. Vienas iš jo požymių – stiprėdama apskritai, globalizacija tampa vis mažiau pastebima. Žmonių, ypač jaunimo, jau nestebina svetimi prekių vardai lentynose ar iškabose, informacijos priemonėse ar, tuo labiau, interneto pasaulyje.  Įprantame ne tik prie keistai ištariamų kai kurių garsų gražiai lietuviškai kalbančių jaunų žmonių bei prie vis menkiau lietuviškai kalbančių, beveik nekalbančių arba visai nekalbančių lietuvių vaikučių, aplankančių savo senelius gimtojoje žemėje.

Auga karta, vis mažiau vartojanti ne tik lietuviškas raides, pilnus žodžius bei sakinius, bet ir apskritai nelabai besivarginanti juos tarti – kam vargintis, jeigu tai gali perduotižinutėmis telefonu, kompiuteriu arba dar kitaip? Apie tai neretai pakalbame, bet kažkaip lyg tarp kitko, neįsigilindami į šios problemos mąstą bei galimas pasekmes, dažniausiai abejingai, be jausmo. Dar rečiau matome rimtesnes pastangas keisti padėtį arba bent susimąstyti ar visa tai galima pakeisti. O pagalvoti yra apie ką. Tarkim, kaip neuždirbti „Europos pinigai“, kurie pagimdė pakankamai gausų, prakutusį, kibų socialinį sluoksnį, kuris gerai sugeba tik viena – „įsisavinti“ įvairiausių fondų lėšas (įdomu, o koks likimas šių žmonių laukia tų pinigų versmei išsekus?) paveikė tradicines lietuvių vertybes?  Kaip, tradicijų ir vertybių išsaugojimo prasme, jaunimą ir vaikus veikia informacinės technologijos ir, ypač, socialiniai tinklai? Ne tik patys instrumentai, bet ir jais manipuliuojančios grupės.

Retai girdime apie rimtesnius padėties etninėje kultūroje tyrimus, visai negirdėti  apie išsamų monitoringą, gebantį aiškiai atskleisti vaikų ir jaunimo santykį su savo tėvų ir senelių tradicijomis. Tiek lietuvių apskritai, tiek savo krašto – etnografinių regionų.

Būtų ne tik įdomu, bet ir naudinga, o gal ir būtina žinoti ar tebesaugo  savo etnokultūrinę sąvastį regionų žmonės, beje visi, ne tik jaunimas, ar jie jaučia pasididžiavimą būdami  dzūkais, sūduviais, žemaičiais, aukštaičiais? Apie tarmes kartais pakalbame, tačiau tarmiškai nekalbame. Ar jos iš pasididžiavimo objekto (prisiminkime kupiškėną Povilą Matulionį, kuris net ir tapęs aukštu valdininku tarpukario Lietuvoje, kalbėjo tik tarmiškai) nevirto neišprusimo ženklu? Visa tai būtų svarbu ir netgi privalu žinoti jeigu Lietuvoje būtų vykdoma tautinė politika. Deja, jos nematyti. Kas rūpinasi tautos ir jos kultūros ateitimi? Lyg ir visi, bet dažnai niekas. Yra atskiri veiksmai, projektai, planai, priemonės, viską suskaičiavus, gal būt jų netgi daug, tačiau sistemos nematyti. Galime turėti didelę plytų krūvą, tačiau ji netaps rūmu, net jeigu ją norėsime taip pavadinti. Panašiai kaip Kauno „Tautos namai“, kurie tėra tik skambus pavadinimas ant miesto kultūros centro sienos.  Deja, nuo kultūros namų iki Tautos namų dar labai toli.

Šiandien nepakanka kalbėti apie globalizaciją apskritai. Naujos realijos atskleidžia kitas, grėsmingas lietuvių etninei kultūrai šio proceso puses. Visų pirma tai neregėtai gausi emigracija, dramatiškai veikianti ir taip kasmet blogėjančią demografinę padėtį. Tarpukario Lietuva pagal emigravusių tautiečių nuošimtį užėmė antrą vietą Europoje (po Airijos, iš kurios emigravo pusė gyventojų). Kitas iššūkis-lyg ir netikėtas, masinis Azijos ir Afrikos žemynų gyventojų pajudėjimas Europos link. Pagaliau tai agresyvi mūsų Rytų kaimynės, gebėjusios patogiai įsitaisyti ir Lietuvos vakaruose, politika, kurios geopolitinėse vizijose vargu ar rasime ne tik lietuvių kultūrą, bet ir Lietuvą apskritai.

Visa tai neleidžia pamiršti lietuvių etninės kultūros ir verčia galvoti kaip išlaikyti ir  sustiprinti tų, nuo kurių priklauso jos likimas – vaikų ir jaunimo, prisirišimą prie savo šaknų. Lietuvių etninės kultūros draugijos Kauno teritorinio padalinio projektas „Akademinio jaunimo ir mokinių etnokultūrinės savimonės stiprinimas per Suvalkijos (Sūduvos) ir Dzūkijos (Dainavos) regionų etninės kultūros pažinimą“, skirtas Lietuvos regionų metams ir kartu su partneriu – Aleksandro Stulginskio universitetu vykdytas 2015–2016 metais, siekė šio tikslo.

Šių metų balandžio 8 d. projektas pasibaigė moksline–praktine konferencija, kurios medžiaga šiuo metu talpinama elektroniniame leidinyje. Konferencijos tikslas buvo ne tik pristatyti ir populiarinti naujausius moksleivių ir akademinio jaunimo etninės kultūros tradicijos mokslinių tyrimų rezultatus, bet ir aptarti svarbius nūdienos teorinius bei  praktinius etninės kultūros klausimus. Konferencijoje dalyvavo mokslininkai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, Suvalkijos (Sūduvos) ir Dzūkijos (Dainavos) regionų mokyklų direktoriai ir mokytojai. Koncertavo Kauno miesto „Šilo“  mokyklos vaikų etnografiniai ansambliai.

Viena iš esminių projekto veiklų buvo mokinių ir jaunimo santykio su savo tautos etnine kultūra atskleidimas tyrimo būdu. Naudojant originalią anketą, elektroniniu būdu buvo apklausti šeštų ir vienuoliktos–dvyliktos klasių mokiniai. Apklausa ir gautų duomenų apibendrinimas turėjo parodyti ne tik jų žinias bei gebėjimus, bet ir vertybines orientacijas bei gyvosios etninės kultūros tradicijos būvį. Tačiau šio tyrimo tikslas nebuvo tik mokslinis. Juo buvo siekta dar kartą atkreipti jaunimo ir vaikų dėmesį į lietuvių etninę kultūrą, sudominti jos tradicijomis, ugdyti meilę savo gimtinei, kraštui, įveikti nenorą, o gal ir baimę pasirodyti esančiu dzūku, sūduviu ar kito regiono atstovu. Tyrime dalyvavo 816 žmonių, didžiąją dalį apklaustųjų sudarė Suvalkijos ir Dzūkijos moksleiviai. ASU studentai sudarė apie 10 nuošimčių visų dalyvavusių apklausoje.

Tam, kad vaikų ir jaunimo ryšys su savo krašto papročiais sustiprėtų buvo skirta svarbi projekto veikla – „Protų mūšis“. Jame vaikai ir jaunimas turėjo parodyti bei pagilinti savo žinias etninės kultūros srityje. Šis renginys ASU vyko praeitų metų lapkričio mėnesį, sutraukdamas keliolikos mokyklų mokinių ir dvi ASU studentų komandas. Bemaž šimtas dalyvių karštai rungėsi tarpusavyje, mokiniai neketino nusileisti studentams. Buvo sumanyta surengti ir mokinių  etnokultūrinių darbelių parodą–varžytuves. Jos įvyko, tačiau savo vaikų darbelius pristatė tik kelios mokyklos. Šventinę nuotaiką sukūrė nuotaikingas Alytaus „Sakalėlio“ pradinės mokyklos vaikų folkloro koncertas.

Paaiškėjo, kad nors tokie projekto renginiai kaip „Proto mūšis“ sulaukė gana didelio mokinių susidomėjimo, sudominti etnine kultūra šiuolaikinį jaunimą yra nelengva. Ypač tai pasakytina apie studentus. Už juos aktyvesni ir imlesni buvo mokiniai, vėlgi dažnai ne patys vyriausi. Kita vertus, tapo akivaizdu, kiek daug reiškia suaugusių iniciatyva, kurios ne visada buvo pakankamai. Dalyvauti projekte buvo pakviestos visos Dzūkijos ir Suvalkijos savivaldybės, tačiau tai sudomino ne visas. Mielai įsijungė Alytus, Kauno, o ypač Lazdijų rajonas, visose šio rajono mokyklose buvo anketuojami mokiniai, nemaža jų pasirengė ir dalyvavo „Proto mūšyje“. Iš kelių kitų savivaldybių, deja, nebuvo beveik jokios reakcijos, nors vargu ar šių savivaldybių vadovai bijojo, kad jų mokiniai pasirodys menkesni etninės kultūros žinovai ir mylėtojai už kitus. Kita vertus, reakcija į kvietimą dalyvauti projekte galėjo reikšti vietos politikų ir jų vadovaujamos administracijos požiūrį į etninę kultūrą kaip vertybę. Nors tarp atsakiusių į anketos klausimus mokinių tarpe suvalkiečiai sudarė beveik pusę (45,5 proc.), tačiau, atmetus Kauno rajono Užnemunę, jų beliktų tik 15,7 proc. Įdomu, kad pasyviausios buvo tos savivaldybės, kurios ribojasi su Kauno rajonu ir kurioms kelias iki ASU gana artimas. Ko gero pasitvirtino liaudies išmintis, kad savame kaime pranašu nebūsi.

Vaikų ir jaunimo santykio su savo tautos etnine kultūra tyrimas mums nebuvo naujiena. Panašius tyrimus kai kurie šio projekto vykdytojai rengė jau prieš 15 metų, o vėliau juos pakartojo prieš 10 ir 7 metus. Jų metodai buvo tokie patys-kiekybinio tyrimo būdu išsiaiškinti subjektyvų apklausiamųjų požiūrį į savo žinias, mokėjimus, vertybes ir praktinę veiklą etninės kultūros srityje. Skirtumas buvo tas, kad šį kartą apklausa buvo vykdoma internetu. Pasitvirtino jau anksčiau atskleistos bendros tendencijos-pvz. iš esmės visi vaikai ir jaunimas tebešvenčia tradicines kalendorines šventes, jos visada švenčiamos šeimoje, nors griežčiau šių švenčių metu tradicijų laikosi tik kas antras apklaustasis. Svarbiausia švente tebelieka Kūčios-Kalėdos, nors beveik antra tiek apklaustųjų mėgstamiausia savo švente įvardijo Naujuosius metus arba gimtadienį.

Beje, tą patį patvirtino prieš keletą metų vykdyti mažiau reprezentatyvios,  tačiau pakankamai įdomios ASU studentų apklausos apie Velykų, Kūčių–Kalėdų, Rasų–Joninių šventimo tradicijas. Jos aktyvia švenčiamos, tačiau neapima viso joms skirto laiko. Beveik visi apklaustieji ASU studentai nurodė, kad pirmoji diena švenčiama tradiciškai, o antroji retai (išimtis yra Kūčios–Kalėdos), trečioji, jeigu jos metu apskritai švenčiama, švenčiama kaip visos kitos šventės. Be to, jaunimas kiek kitaip negu vyresnieji švenčia tradicines šventes–rečiau lankosi bažnyčioje, o daugiau bendrauja su bendraamžiais. Pasitvirtino žinomas dalykas, kad prieraišumą prie papročių iš esmės lemia vaikų ir jaunimo tėvų ir senelių nuostatos. Kai kurie apklausos rezultatai skyrėsi nuo ankstesniųjų tyrimų rezultatų. Kažkodėl daug daugiau apklaustųjų, lyginant su anksčiau vykdytais tyrimais, nurodė mokantys liaudies žaidimus (gal būt mokyklose tam imta skirti daugiau dėmesio?). Nauja buvo ir tai, kad gana populiari yra liaudies muzika (reikėtų išsiaiškinti, kaip ji suprantama). Deja, tautodailė ar folkloras, kaip seniau taip ir dabar, tebėra mažai populiarūs.

Gal būt mokyklose ar kultūros centruose šis savitas ir arčiausiai etninės kultūros tradicijų esantis žanras nėra plačiai propaguojamas. Kita vertus, stebėtis nereikėtų, net ir ASU folkloro ansamblis veikė tik keletą metų po nepriklausomybės atkūrimo. Vaikai ir jaunimas kaip seniau taip ir dabar labai mėgsta keliauti po Lietuvą, o tai sudaro geras prielaidas vystyti kraštotyrą jungiant ją su žygeivių tradicijomis.

Gautus tyrimo rezultatus reikėtų taisyti atsižvelgiant į vieną gana svarbų dalyką. Jeigu į anketos klausimus, manytina, atsakė visi apklausoje dalyvavusių mokyklų minėto amžiaus mokiniai, tai atsakiusių studentų buvo tik dalis. Galima daryti prielaidą, kad tie, kurie yra labiausiai abejingi etninei kultūrai apklausoje nedalyvavo, o atsakė tie, kuriems ji artimesnė arba kurių studijos yra labiau su ja susijusios. Tokiu būdu nėra aišku ar ASU studentų atsakymai atstovauja visų šio universiteto studentų nomonę. Būsimų inteligentų, ypatingai rengiamų daugiau kaimo vietovėms (ASU) požiūris į etninę kultūrą yra labai svarbus, todėl būtų tikslinga atlikti išsamius šio kontingento tyrimus.

Apibendrinant projekto patirtį, matyti, kad galimybė sudominti mokinius panašaus pobūdžio veiklomis yra. Tas pats pasakytina ir apie ASU studentus, tačiau šiuo atveju reikia įdėti daugiau darbo, rasti originalesnius sprendimo būdus ir tikėtis daugiau aistros iš rengėjų pusės. Prasminga būtų tęsti panašaus pobūdžio projektus, orientuojantis ir į kitus etnografinius regionus – Žemaitiją, Aukštaitiją, Mažąją Lietuvą. Lieka aktualiu ir perspektyviu mokyklų ir ASU ryšio (panaudojant abiejų pusių galimybes) stiprinimas siekiant saugoti lietuvių etninę kultūrą. Tai galėtų  teigiamai paveikti mokinių ir studentų etnokultūrinę savimonę.

Konferencijos dalyviai vienbalsiai priėmė rezoliuciją, skirtą Seimui, Vyriausybei, Švietimo ir mokslo bei kultūros ministerijoms. Joje pateikti keli svarbūs pasiūlymai, kurių įgyvendinimas turėtų teigiamai paveikti etninės kultūros būvį. Laukiame atsako į šią visuomenės iniciatyvą.