Iš tikrųjų puolamas ne Poetas

Praėjusį šeštadienį švęsdamas Europos dieną sostinės Gedimino prospektas sotinosi ir linksminosi – valgė, gėrė, pirko, kas yra rinkos alfa ir omega, – bet mažai galvojo arba visai negalvojo, kokią stotelę Europos Sąjungos bendrijoje yra priėjusi Lietuva.

Taip, deja ar beje, būna visais laikais. Pasaulio politinė istorija nepaliaujamai liudija, kad, anot profesoriaus Vytauto Radžvilo, visi svarbiausi visuomenės lūžiai ar pokyčiai įgyvendinami pripažintų, turinčių autoritetą, įtaką žmonių – tų, kurie vadinami aukštąja arba bent jau viduriniąja visuomenės klase.

Mokslų akademijoje šeštadienį vyko Vilniaus forumo konferencija „Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimas: kovos su „tarybine lietuvybe“ istorinis kontekstas ir politinė prasmė“.

Jo rezoliucijoje „Dėl tautos ir valstybės išsaugojimo“ šiandienė Lietuvos situacija apibūdinama taip: „Būdami nepriklausomi ir iš pažiūros saugūs, kaip valstybė ir tauta vėl atsidūrėme situacijoje, vedančioje visiško išnykimo link.“

Poeto Just.Marcinkevičiaus puolimas, jo vaidmens lietuvių tautai menkinimas ir juodinimas buvo svarstomas nūdienės europeizacijos ir sovietinės praeities vertinimo lauke. Lietuvos edukologijos universiteto daktaras filosofas Laisvūnas Šopauskas išskyrė tris principines sovietmečio koncepcijas. Tai – standartinis požiūris į sovietmetį, kurį jis vadina „pavergtos tautos pasakojimu“, ir du alternatyvūs požiūriai: „visi – patriotai“ ir „visi – kolaborantai“. Pastarojo autorystė priskirtina saujelei intelektualų, tarp kurių daugiausiai reiškėsi Nerija Putinaitė, kurios straipsniai pagal griežtus moksliniams tekstams keliamus kriterijus, anot L. Šopausko, priskirtini ne mokslo, bet šarlatanizmo sričiai. „Ji (N. Putinaitė – red. past.), – kalbėjo L. Šopauskas, – dekonstruoja Justino Marcinkevičiaus dramų turinį ir poveikį.

Anot jos, neatsitiktinai Marcinkevičiaus dramos buvo tokios populiarios sovietmečiu – jose atsispindįs ir meniškai įprasmintas tapatybės kompromisas… Išeina, kad ne meilės Tėvynei žinią skleidė Marcinkevičiaus dramos (taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio), bet mokė kompromiso ir vertybinio susidvejinimo, o sovietžmogiai tų dalykų iš Marcinkevičiaus ir mokėsi.“

Rašytojas, literatūros kritikas Valentinas Sventickas neišlaikė neironizuodamas kolaborantų etiketes dalijančiųjų atžvilgiu: „Argatjule, lietuvių ir ukrainiečių tremties kaimelyje, aš, į pabaigą jau aštuonerių, galėjau paimti tėvo kirvį ir sėkmingai nukirsti po išgertuvių įmigusį pasiolko načialnyką. Kaltas. To nepadariau. Atvirkščiai. Matydamas, kaip elgiasi tėvai, stengiausi niekam neužkliūti, kad nebūtų sutrukdyta iškeliauti į Lietuvą, kai jau buvo leista. Grįžęs galėjau nukirsti vietinį stribą, kuris nulėmė mūsų šeimos ekskursiją. Kaltas. To nepadariau. Gerai. Nuslopinkime ironizavimus.

Užsiminkime apie žmonijos istoriją. Ilgametę. Visokių šalių. Apie vergiją. Apie didžiųjų imperatorių užkariautas šalis ir tautas. Apie santvarkas, vadinamas feodalinėmis ir pan. Apie diktatūras. Eikime arčiau. Apie lietuvių gyvenimą „abiejų tautų respublikos“, carizmo, lenkų ir vokiečių ekspansijų gniaužtuose. Ir dabar pagalvokime apie žmones. Gebėjimą išgyventi, išlikti, tęsti tai, kas vadintina tolesniu žemės žmonių gyvenimu… Ar laikotarpis, dėl kurio dabar taip ėdamės, labai jau išskirtinis? Ar žmonės, perėję anksčiau minėtąsias istorines mėsmales, irgi taip ėdami? Tokio žvilgsnio trūksta labiausiai.“

Ir filosofijos profesorius V.Radžvilas pasigedo Lietuvoje nuovokos, koks sudėtingas ir subtilus besąs moralinės ir politinės pozicijų ryšys. „Tokiomis sąlygomis, kokiomis gyveno Lietuva, – tęsė filosofas, – radikaliai morali pozicija buvo nepaprastai garbinga, tačiau politiškai – minimaliai veiksminga. Kitaip tariant, politinis poveikis iš tiesų buvo įmanomas išgauti išeinant į viešąją erdvę moralinio kompromiso ir nuolaidų sąskaita. Diskusijos, ką padarė Just. Marcinkevičius ir jo karta, mano galva, galėtų būti išspręstos be primityvios alternatyvos „kolaborantas ar patriotas“. Šita karta padarė esminį dalyką okupuotoje Lietuvoje… Jie padarė viską, kad lietuvių tautos ir valstybės idėja netaptų tik virtuvinių pašnekesių tema. Kitaip tariant, tautos ir valstybės idėja nebūtų išstumta iš viešojo gyvenimo erdvės.“

„Iš tikrųjų puolamas ne Marcinkevičius, – pastebėjo V.Radžvilas. – Sovietmečiu lietuvių tautos ir valstybės naikinimo strategija rėmėsi atviru naikinimu, todėl kiekvienas žmogus, kuris turėjo šiek tiek istorinės atminties ir nuovokos, žinojo, kad reikia apsispręsti. Dabartinės strategijos principas visiškai kitas – tai nutylėjimų arba neutralizavimo strategija… ir todėl visuomenei kur kas kebliau suvokti, kas iš tikrųjų vyksta šių dienų Lietuvoje…“

V.Radžvilo nuomone, jos tikslas – ištrinti idealios tautos sampratą: „Ir todėl tą akimirką, kai išnyksta Tauta iš mūsų vaizduotės, mūsų moraliniai apsisprendimai irgi nebeturi atramos. Nebeturi sankcijos bendruomenės, kuri jiems pritaria arba smerkia, todėl atsiduriame padėtyje, kurią galimą apibūdinti taip: esame stumiami į situaciją ne tarp gėrio ir blogio, bet į situaciją anapus gėrio ir blogio. Į situaciją, kai nesivokiame, nei kas gėris, nei kas blogis yra, – galiausiai siekiama, kad net nebežinotume, kad tokia skirtis apskritai gali būti“.

Su dideliu susidomėjimu konferencijos dalyviai išklausė ir itin aktualius bei prasmingus Vilniaus universiteto profesorės Rasos Čepaitienės, filosofo dr.Vytauto Rubavičiaus pranešimus; skambėjo Just.Marcinkevičiaus kalba, pasakyta 1988 metų rugpjūčio 23 dieną Vingio parke vykusiame mitinge.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“