Taip bičiuliai, kol tauta keiksnojo valdžią, arogantiškai neigiančią kainų didėjimą – nuolat kaip poterius kalbančią , kad „…su euro atėjimu kainos tikrai nedidėjo“ , kol piliečiai važiavo į Lenkiją pigesnių maisto gaminių, o į visas šalis, gal tik išskyrus Šveicariją, pigesnių drabužių ir kitų pramonės gaminių – tol prekybos centrai ir premjeras su prezidente galėjo jaustis pakankami saugūs. Tiesa, šie du pastarieji ko gero paskutiniai mūsų šalyje kurie tiki, ar tiesiog ex -officio priversti tikėti užkalbėjimu, kad „euro įvedimas kainoms įtakos neturi“. Tą patį dar tvirtina ir Statistikos departamentas. Nežinau, bet po tokių departamento tvirtinimų norisi prisiminti sparnuotą frazę, kad „yra nekaltas melas, didelis melas ir statistika“. Tačiau tiek to jau tą statistiką, juk jų sudaromo lyginamų prekių krepšelio kainos oficialiai nedidėjo, tad nepasiginčysi – gal jie tas kainas fiksavo seimo bufete ar parduotuvėse per išpardavimus, manau, kad pasikeitus valdžiai ir atlikus statistikos imčių ir skaičiavimų patikrą visai įdomūs dalykai paaiškėtų.
Bet grįžkime prie tautos nuomonės. Ir čia pirmą kartą tauta buvo išgirsta. Dar daugiau – premjeras jau kviečiasi kainų prievaizdus, prekybininkų atstovus, atrado, kad ir Ūkio ministerija kažką panašaus veikia su tuo kainų reguliavimu ir prekybinės aplinkos šalyje poveikiui įtaką daro, atsiprašau – turi daryti. Sunku buvo šį kartą tautos neišgirsti, kai internete jau ištisos bendruomenės „Neiti tris dienas į prekybcentrius“ ir „Valgysim kol viską suvalgysim“ kuriasi (puiki proga „Neapmokestinamą pajamų dydį“ pakeisti į „Kalafioras už vieną eurą“).
Išgirdo ir tie, kurie apie viską galvodavo, ir tie kurie myli maistą ir tie, kurie yra praktiški, nors gal pastarieji ir neišgirdo, nes krevečių mėgėjai čia retai užsuka, tačiau jau šį savaitgalį Maxima pasiūlė nuolaidas krevetėms! (čia ne reklama). Įdomus sutapimas – Maxima daro nuolaidą krevetėms, o Marijonas savo antrajame laiške prisiekinėja, kad jis už eurą, prieš kolektyvinius protestus, kad jis už laisvą rinką, kad ne taip suprato kai kurią komunikaciją. Kas gali paneigti, kad Marijonas išrėkęs „Aūūūū, krevetės brangsta!“ ir išvažiavęs žuvų gaudyti, nesulaukė isteriško prodiuserio skambučio, kad jei daugiau taip ūbaus, tai jokiuose valstybiniuose koncertuose, ypač kuriuos globoja ekscelencijos ar premjerai jam net kaip žiūrovui nebus galimybių pakliūti, … o krevetes atpigins, tuoj pat po viešos atgailos ir meilės laisvai rinkai išreiškimo.
Taigi, kol vieni ieško pigių krevečių gal vertėtų paieškoti laisvos rinkos Lietuvoje. Jei ar koks bankų analitikas, ar šou žvaigždė ar Laisvosios rinkos instituto atstovas imtų aiškinti, kad Lietuvoje mažmeninės prekybos srityje yra laisva rinka, o ne oligopolija (oligopolija –kelių pardavėjų dominavimas rinkoje), tektų labai stipriai sau įteigti, kad ant kiekvieno kampo šmėžuojantys tie patys keturi prekiniai ženklai yra tik deja vu, o ne oligopolija. Net keista, kad ir savivaldose taip ir negimė iniciatyvos, kurios skatintų smulkųjį verslą – juk daugelio Vakarų Europos miestų centruose nepamatysi didžiulių prekybos centrų, tačiau ten gyvuoja smulkios dažniausia šeimyninės parduotuvėlės, kurios ne tik kuria darbo vietas, tačiau sudaro ir tam tikrą konkurenciją vyraujantiems prekybos tinklams. O Lietuvoje nebent galėtume pasidžiaugti „gerąją naujiena“ iš vieno prekybos centro vidinio tinklalapio : „Jeigu prie jūsų namų dar nėra „Rimi“ prekybos centro, jis būtinai ten dar atsiras!“ (žiūrėta 2016 m. gegužės 1 d. ).
Visiškai neįtikino Konkurencijos tarnyba – kai ima aiškinti, kad „kainos pas mus didelės nes mūsų mažiau, mūsų rinka mažesnė, pirkėjų mažiau ir pardavėjų mažiau“ – norisi paklausti – ar Balstogėje ar Seinuose regioninių parduotuvėlių tinklų apyvartos yra didesnės nei mūsų pvz. Maximos (veikianti Baltijos šalyse, Lenkijoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje) ar Rimi (veikianti Šiaurės šalyse, Baltijos šalių rinkoje) apyvartos? Ko gero tikrai ne. Ir tariantis dėl kainų su tų pačių kalafiorų, bananų ar pomidorų pardavėjais kas turi didesnes derybines galias – regioninės Lenkijos parduotuvėlės ar milijardines apyvartas generuojantys „mūsiškiai“ (na dėl šio žodžio galima atskirą diskusiją pradėti) prekybiniai tinklai? Ir kodėl, kaip kai kurie analitikai teisina kalafiorą, – jei kalafiorų derlius sušalo, tai kainų padidėjimas lietuviams yra žymiai didesnis nei vokiečiams ar lenkams? Viską galima nurašyti ant blogo oro, mažo gyventojų skaičiaus, tačiau niekada nedrįstama pasakyti, kad Konkurencijos tarnyba ne demagogija turi užsiimti, o nors elementariai suprasti verslo logiką, derybines galias ir nenuolaidžiauti net ir galingiems prekiniams ženklams. Nedrįstama pasakyti, kad oligopolijų de-facto egzistavimas kerta laisvąją rinką, apie kurios egzistavimą Lietuvoje svaigsta kai kurie, o įstatymai, galintys šią oligopoliją suardyti nėra nei vienos valdžios garbės reikalas.
Socialiniuose tinkluose sukelti „matricinę revoliuciją“ pasirodo galima gana greitai, žmonės pilietiški, labai norėtųsi, kad to pilietiškumo nepamirštų iki spalio mėnesio – jei aišku, atpigusios krevetės vėl ilgam neužčiaups norą protestuoti. Net ir virtualiai. O prekybininkai įsisąmonins, kad pavojinga erzinti krevečių, triufelių, lašišinių ikrų (sąrašas negalutinis)… mėgėjus.
Autorius yra Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakulteto dėstytojas, socialinių mokslų daktaras
