Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: P. Kalnius. Dieveniškių apylinkės tautinė padėtis Nepriklausomybės pradžioje

Ištraukos iš: Petras Kalnius. Dabartinė etninė Dieveniškių apylinkės padėtis (etnosiociologinės apklausos duomenimis). Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 207–224.

Dieveniškių apylinkė gyventojų tautine sudėtimi – viena iš lietuviškiausių Šalčininkų rajone. Tai, kad Dieveniškės mažiau suslavėjusios negu kai kurios kitos į vakarus nutolusios Vilnijos krašto teritorijos, matyt, daugiausia lėmė tai, kad spartaus jų slavėjimo pradžioje šis procesas dėl daugelio priežasčių geografiškai nebuvo tolygus. Net XIX a. viduryje, kaip rodo tyrinėtojų duomenys bei to meto šaltiniai, kai kurios Vilniaus priemiesčio bei Trakų apylinkės buvo suslavėjusios labiau negu visas dabartinis Šalčininkų rajonas, kuriame lenkų tautybės gyventojų procentas buvo labai mažas.

Dabar, kaip ir seniau, apylinkės slavėjimo priežastys yra tos pačios: vietinių gyventojų lietuvių asimiliacija (ypač kalbinė) ir intensyvus gyventojų migravimas į šią teritoriją iš slaviškų žemių. Kaip parodė ir etnosociologinės apklausos duomenys, imigracija šiuo metu – svarbiausias teritorijos nutautėjimo veiksnys. Maždaug kas ketvirtas apylinkės gyventojas atsikėlęs iš kitur, o du trečdaliai atvykėlių yra iš už Lietuvos ribų, daugiausia (54%) – iš Baltarusijos. Iš jos buvo atvykę visi apklausti baltarusiai, 60% lenkų ir 50% rusų.Tarp apklaustų lietuvių atvykusių iš Baltarusijos nerasta.

Net vienatautėse lenkų šeimose lenkai, gimtąja kalba laikantys rusų arba „paprastąją“ kalbą, – gana dažnas reiškinys. Tik 63% lenkų gimtąja laikė lenkų kalbą.

Tik tokioje aplinkoje yra įmanomas reiškinys, kai žmogui pase įrašoma kita tautybė, negu yra iš tikrųjų (neatsižvelgiant nei kokios tautybės yra jo tėvai, nei kuo jis save laiko). Pažiūrėkime, kurios tautybės žmonių teisės šiuo požiūriu labiausiai buvo pažeidžiamos Dieveniškių apylinkėje. Iš visų apklaustų žmonių, laikančių save lietuviais, pase lietuvio tautybė įrašyta 72%, o kitiems 28% – lenko tautybė. Tuo tarpu nė vieno apklausto kitataučio, save laikančio rusu, lenku, baltarusiu ar kitos tautybės žmogumi, pase lietuvio tautybė įrašyta nebuvo. Akivaizdu, kad iš visų tautybių šiuo požiūriu labiausiai pažeidžiamos lietuvių teisės ir tautinės aspiracijos.

Prasidėjus lietuvių tautiniam atgimimui, spaudoje buvo paskelbta nemažai iš šio krašto kilusių žmonių laiškų, kuriuose jie atvirai pripažino, kad jų tautybė praeityje pakeista administravimo būdu. Daugiausia tokių veiksmų atlikta 1920–1939 m. Iš visų apklaustų lietuvių (pagal tautybę pase) tik 1 asmuo turėjo abu tėvus lenkus. Tuo tarpu iš visų apklaustų lenkų net 9 asmenys (13%) turėjo abu lietuvių tautybės tėvus arba abu tėvus ir visus keturis senelius lietuvius (iš tėvo ir motinos pusės). Kad minėti žmonės (lenkai pagal pasą, o pagal savimonę – lietuviai) iš tikrųjų puoselėja ne lenkiško patriotizmo jausmus, rodo ir faktas, jog per 70% jų yra sukūrę šeimas su lietuviais ir visi jų vaikai yra lietuviai. Tokia nuostata lietuviškumui nepalankioje aplinkoje yra labai atkreipianti dėmesį. Tai aiškus tų žmonių siekimas grįžti į lietuvybę, noras palikti po savęs palikuonis lietuvius, tuo, matyt, atitaisant kažkada jiems patiems padarytą skriaudą.

Nei tarp lietuvių, nei tarp rusų bei baltarusių (pagal tai, kuo save laiko) nebuvo apklaustų šių tautybių atstovų, kurie būtų nurodę, jog visiškai nemoka savo tautybės kalbos. Lenkų, visai nemokančių lenkiškai, buvo 3,7%. Bet ir tarp lietuvių bei lenkų ne itin reti atvejai, kai jie tik supranta savo tautybės kalbą, bet nekalba ja. Gerai mokančių savo tautybės kalbą tarp lietuvių taip pat kur kas didesnis procentas negu tarp lenkų. Tačiau lietuvių kalbos prestižas čia didelis tik tarp lietuvių. Lietuviškai kalbėti mokėjo tik 29% lenkų ir nė vieno ruso ar baltarusio. Tuo tarpu lietuvių, mokančių kalbėti lenkiškai, buvo 65%.

Rusų kalba, neskaitant rusų, mokėjo kalbėti 91% lietuvių, 94% lenkų ir visi baltarusiai. Baltarusiškai kalbėti mokėjo visi baltarusiai, 50% rusų ir 56% lenkų. Šiuo atveju ypač akivaizdu, kad lenkai rusų kalbą moka geriau negu lenkų. Taigi rusų kalba Dieveniškėse vyrauja. Netgi lenkai, kurie labai svarbiu laiko savo etnonimą, savo tautybės kalbos mokėjimo lygiu to prestižo nepatvirtina. Įdomu ir tai, kad tik 51% lenkų norėtų mokytis lenkiškoje mokykloje (jeigu reikėtų mokytis), 11% – rusiškoje, 19% – lietuviškoje, o kiti vėlgi mano, kad visai gerai mokytis mišriose mokyklose. 94% lietuvių norėtų mokytis lietuviškai.

Spaudą vien tik lenkų kalba prenumeravo viso labo 21% lenkų ir 9% lietuvių. Tiek pat (21%) lenkų prenumeravo tik rusiškus leidinius. Net 78% lietuvių nurodė, kad jie daugiausia žiūri Lietuvos ir tik 9% – daugiausia Rusijos TV laidas. Iš lenkų 49% pirmenybę teikė Maskvos televizijai, 17% – lietuviškai (tuo metu Dieveniškių gyventojai Lenkijos TV dar neturėjo galimybės žiūrėti), 7% – Baltarusijos TV, po 6% vienodai Maskvos ir Baltarusijos (kiti arba niekam neteikė pirmenybės, arba neturėjo televizorių). Čia vėlgi galime kalbėti apie lietuvių kultūrinę orientaciją į Vilnių, lenkų – į Maskvą.

Dieveniškių apylinkėje jau seniai yra nepalanki aplinka lietuviams gyventi ir lietuvių kultūrai reikštis. Spaudimas lietuviškumui ypač padidėjo prasidėjus lietuvių tautiniam atgimimui. Maskvos įkvėptas ir grubios fizinės jėgos dengiamas lietuviškumo naikinimo vajus įgavo vis agresyvesnes formas: Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose iš darbo atleidžiami lietuviai bei lietuvių išgyvendinimui nepritariantys kitataučiai. Antai vien iki 1989 m. vasario mėnesio Šalčininkų rajone dėl minėtos priežasties buvo atleista 1 lenkas ir 6 lietuviai, tarp jų ir Dieveniškių apylinkės pirmininkas J. Žižys, kurį pakeitė iš Baltarusijos atvykusi lenkė R. Dmuchovskaja. Rinkimų metu dedamos rimtos pastangos kontroliuoti rinkėjų valią, idant į renkamus postus daugiau nepatektų lietuviai ar šiaip Lietuvos nepriklausomybės šalininkai. Pilietis B. iš Maciučių kaimo per apklausą kalbėjo: „Kai buvo rinkimai, tai buvo žmonės, kurie atėjusiems iš kaimo ir nelabai išprususiems žmonėms liepdavo išbraukti lietuvius, palikti lenkų ir kitų tautybių žmonių pavardes. Be to, buvo atvejų, kai išsikviesdavo žmones ir klausdavo, už ką jie balsuos“ (anketa Nr. 225). Kaziulių kaimo gyventoja V. pasakojo: „Per balsavimus neįrengiama kabina, vietos pareigūnai nurodinėja, kokias pavardes išbraukti, arba užbraukia patys. Likusius tuščius biuletenius užpildo patys“ (anketa Nr. 243).

Pastebimos dvi vienu metu veikiančios prievartinės asimiliacijos kryptys: rusinimas ir lenkinimas. Pirmasis nukreiptas prieš lietuvius ir lenkus, antrasis – tik prieš lietuvius. Taigi lietuviai patiria dvigubą asimiliacinį spaudimą. Tarp rusintojų ir lenkintojų, nors jų tikslai ir skirtingi, priešiškumo nėra. Šios abi kryptys, matyt, taikiai sutaria todėl, kad mano esančios „lietuviškojo nacionalizmo“ atsvara. Maskva lietuvių lenkinimą laikė pirmuoju „čiabuvių“ rusinimo etapu (nuo lietuvio iki ruso – du žingsniai, nuo lenko iki ruso – vienas).

Dieveniškių lenkams būdinga daugiausia sovietiškai rusiška savimonė. Ženklus aiškus savanoriškas jų orientavimasis į rusišką kultūrą, kuri juos tenkina labiau negu lietuvybė. Tylų rusinimo procesą jie vertina daug ramiau negu bet kokį sąlyti su Lietuvos kultūra. Vis dėlto yra pagrindo manyti, kad tai – labiau lenkų valdininkijos politika, o lenkų varguomenė valstybiniams reikalams abejinga arba garsiai savo minčių nereiškia. Grėsme savo tautiškumui lenkai laiko ne rusinimą, o tariamą vertimą lietuviais.