Artėjant Vasario 16-ajai, ne kartą susimąstau apie tai, kodėl didžiajai daliai lietuvių Valstybės atkūrimo diena netapo tikra švente. Mes ir toliau tęsiame oficiozinių minėjimų tradiciją, tik pakeitę spalvas bei šūkius, o nuoširdumas ir šiluma, tokie būtini kiekvienai tikrai šventei, taip ir nerado vietos daugelio širdyse.
Neturiu nieko prieš „valdišką“ šventės variantą, kai prie Nepriklausomybės paminklų rengiami mitingai, apdovanojami nusipelnę žmonės, o bažnyčiose aukojamos šventos mišios; bet kažkodėl man atrodo, kad tikroji šventė bus tada, kai žmonės tą dieną ir būtent šventės proga norės susitikti ir bendrauti, neliepiami kels vėliavą prie namų, galų gale pakels tostą už savo valstybę. Ir už mus visus, Lietuvoje gimusius ir gyvenančius.
Nežinau, kaip ši šventė praeina mokyklose – turbūt tai palikta kiekvienos mokyklos nuožiūrai, nes mokykloje, kurioje mokėsi mano duktė, nieko ta proga nevykdavo, nors ten dirbo mokytojai, kurie studijų metais buvo aktyvūs romuviečiai, folklorinių švenčių dalyviai. Keista, kad mokyklos taip ir nesugebėjo išugdyti poreikio švęsti svarbiausias valstybės šventes, nors tokios ne pirmos būtinybės šventės kaip šimtadienis pakeliamos vos ne į privalomųjų rangą, triukšmingai ir spalvingai švenčiama Valentino diena. Manau, kad dauguma pedagogų tiesiog nežino, kaip reiktų švęsti. Jauniems žmonėms švęsti norisi trankiai, laisvai, o tradicija, deja, kol kas yra tokia: žvakės, mitingas ir giesmės. Sutikite, ne ta atributika, kuri sudomintų jaunimą, o juolab – paauglius. Tad ar ne laikas būtų pažvelgti į šią šventę kitaip – šviesiau, linksmiau, šiuolaikiškiau, galų gale?
Darbe dažnai tenka bendrauti su įvairių šalių kolegomis. Esame ne kartą kalbėję apie svarbiausias šventes, ir valstybinės šventės daugumai iš jų tiek pat mielos kaip ir gimtadienis. Prancūzai, amerikiečiai, lenkai susitinka su draugais, rengia vakarėlius, vaikštinėja neskubėdami miestų ir miestelių gatvėmis ir sveikina vieni kitus su šventėmis. O vakare vyksta linksmybės: koncertai, fejerverkai.
Bepigu, sakysite, tiems prancūzams ar amerikonams, kai jų šventės kaip tyčia per patį vidurvasarį. Taip, su metų laiku mums ,,nenuskilo“, bet ir vasario mėnesį galima puikiai linksmintis – juk švenčiame Užgavėnes ir dar kaip linksmai! O kodėl gi bent dalį naujametinių fejerverkų nepataupyti Vasario 16-ajai? Manau, daugumai patiktų.
Na, o vėliavą prie namų išsikelti neturėtų trukdyti jokia dargana. Koks šveicaras turbūt net neįsivaizduoja, kad vėliavai iškelti reikia atskiro nurodymo. Netgi daugiabučiame name gyvendamas jis randa vietos gėlių lovelyje mažai vėliavėlei, kuri tačiau parodo, kad meilė Tėvynei šveicarui yra tiesiog natūralus jausmas, kuriam išreikšti nebūtini administraciniai valdžios aktai.
Beje, nei Šveicarijoje, nei kitose save gerbiančiose šalyse per Nepriklausomybės dieną nedirba parduotuvės ir nė viena šventė ten tikrai neprasideda prekybos centruose, nes parduotuvė ten ir yra tik parduotuvė, o ne ,,valstybė valstybėje“.
Liūdna, kad per dvidešimtį naujausios Lietuvos istorijos metų Vasario 16-oji daugumai taip ir netapo tikra, sava šventė. Taip ir gyvename: arba pompastiški, bet oficialūs ir valdiški mitingai, arba tiesiog dar viena eilinė išeiginė diena, paįvairinama irgi ganėtinai nuobodžių, nors ir patetiškų televizijos laidų.
Ir vis dėlto širdies gilumoje mažytė šilta vilties kibirkštėlė kužda, kad Nepriklausomybės diena – tai ta mūsų visų gyvenimo dalis, kurios neįstengs privatizuoti nei prekybos centrai, nei visą gyvenimą Lietuvai dirbę kompartijos sekretoriai, nei laiku spėję įšokti į naujos politikos traukinį prisitaikėliai.
Nors idealizmas mūsų pragmatiškame pasaulyje nėra itin vertinama savybė, tačiau man norisi tikėti, kad tą šaltą 1918 metų vasarį uždegtos vilties liepsnelės, šildžiusios mūsų senelių ir tėvų širdis sunkiausiais Tėvynei laikais, neužpūs besaikio vartojimo sukeltos krizės, išmoningai kurstomas nepasitenkinimas ir tarpusavio kiršinimas. Mes pykstame, keikiame valdžią ir valstybę, kuri mums nesugeba užtikrinti nuolatinio nerūpestingo gyvenimo ir kaip užkeikimą kartojame – mums tokios Lietuvos nereikia. – tarsi kažkur būtų kita Lietuva.
Galbūt šiandien mes nesitikime, kad mūsų politikai, pasakytų mums, kaip prieš keletą metų pasakė Prancūzijos prezidentas prancūzams: mes esame su jumis – Vive La France! Tad nors mes patys sau ir aplinkiniams šiandien palinkėkime: mes esame lietuviai – tegyvuoja Lietuva!
