Č. Iškauskas. Jei taip toliau – netrukus pamiršime ir Krymo aneksiją

Pasaulio lyderių neturime nei mėgti, nei jų neapkęsti. Jie tokie, kokie yra, kokius juos suformavo visuomenė – jos papročiai, tikslai, istorinis palikimas, tautos mentalitetas. Bet kai kalbame apie čečėnus, daugeliui užverda kraujas: esą tai teroristai, kerštingi galvažudžiai, pasirengę kiekvienam oponentui kinžalu gerklę perrėžti…

Ar nepagalvojome, kad tai mūsų ir jų pavergėjų per amžius suformuotas požiūris? Nei Koranas, nei Talmudas, nei Biblija ar kitas šventasis Raštas neduoda pagrindo tokioms baimėms. Juk kiekviena tauta, neišskiriant ir lietuvių, turi savus banditus, savus didvyrius bei šventuosius. Vienus gerbiame, kitus dieviname, o trečių gėdijamės ir prakeikiame.

Pirmasis Čečėnijos Ičkerijos prezidentas Džocharas Dudajevas žuvo prieš 20 metų – 1996-ųjų balandžio 21-ąją, kai vakare, apie 20 valandą, Rusijos specialiosios tarnybos įvykdė teroro aktą prieš Čečėnijos prezidentą. Pasikėsinimo metu buvo panaudotos palydovinioir nusitaikė į prezidentą.

Buvo keliama versija, kad išpuolis įvykdytas Boriso Jelcino ir Bilo Klintono (Bill Clinton) slaptu susitarimu ir sąveikaujant abiejų šalių spectarnyboms. Esą susekti Dž. Dudajevo buvimo vietą padėjo JAV žvalgybinis AWACS (Airborne Warning and Control System) tipo lėktuvas su galingu iki 400 km spinduliu veikiančiu radaru. Rusija tokių lėktuvų neturi, o dabar tokiais „nematomais“ lėktuvais apginkluota ir NATO. 2004 m. vasario pabaigoje vienas AWACS lėktuvas buvo nusileidęs ir Lietuvoje, Zoknių oro uoste. Tuomet Lietuva tryško džiaugsmu ir, netrukus, balandžio 2 d., tapo NATO nare.

Prezidento bendražygiai rašė, kad net ir mirtinai sužeistas į galvą, prieš mirtį atgavęs sąmonę, Dž. Dudajevas suspėjo įsakyti: „Pradėto reikalo nemesti, vykdyti iki pabaigos“. Kartu su prezidentu žuvo dar du aukšti Čečėnijos pareigūnai. Anot plačiau apie tai 2005 m. rašiusio savaitraščio „Veidas“, buvo ir trečioji versija: Dž. Dudajevas visiškai nesisaugodamas, sąmoningai leidęs Rusijos specialiosioms tarnyboms jį sunaikinti, nes tokia buvusi Kremliaus iškelta sąlyga deryboms dėl taikos Čečėnijoje pradėti (Chasavjurto susitarimais paliaubos buvo pasiektos tų metų rugpjūčio pabaigoje).

Tokia versija skamba gal šiek tiek patetiškai, rašė savaitraštis, tačiau akivaizdu, kad vien dėl savo idealistinių patriotinių nuostatų Ičkerijos lyderiai į tokį sandėrį nebūtų ėję: ir Dž. Dudajevas, ir užsienyje vėliau susprogdintas Z. Jandarbijevas, ir A. Maschadovas, ir A. Sadulajevas buvo garbingi žmonės ir kariai, pasirengę dėl savo tautos tikrame mūšyje nedvejodami paaukoti gyvybę.

Visa ši tragedija atsitiko paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai pati Lietuva per aukas ir kraują tik ką buvo atkūrusi nepriklausomybę. Tad ji turėjo žinoti laisvės skonį ir vertinti tų kovų vedlius, jų neidealizuodami ir jiems nesimelsdami. 1991-ųjų rugsėjį vienašališkai nepriklausomybę paskelbusi Čečėnija ją gynė ryžtingai, su ginklu, tačiau Rusijos karinė mašina, padedant susitaikėliškiems vietiniams veikėjams ir tylint muloms, sumindė pasipriešinimą. Politologai jau tuomet sakė, kad Ičkerijos likimas nulemtas: geopolitiniu požiūriu ji atskirta nuo demokratinio pasaulio, o ir jai prijaučiančios šalys tik pro sukąstus dantis pripažįsta jos lyderius.

Ar ne taip juos sutiko Lietuva?

Pernai gruodį apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas DELFI rašė, kaip vieną vėlyvą 1992 m. vakarą virš Vilniaus ratus ėmė sukti nežinomas orlaivis, o jo pilotas rusiškai reikalavo skirti nusileidimo taką. Laikai buvo neramūs, galima buvo tikėtis įvairių provokacijų, ir Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius pašaukė prie ginklo Vilniuje dislokuotą Geležinio Vilko brigadą. Kariai apsupo oro uostą. Visi su nerimu laukė, kas bus. Nusileidus lėktuvui, padavė trapą. Durų kiaurymėje pasirodė lieknas vyriškis ir šypsodamasis guviai nulipo žemyn. Taip į Lietuvą su vizitu atvyko Ičkerijos respublikos prezidentas Džocharas Dudajevas.

Vilnius sutriko, nors kai kas žinojo apie netikėto svečio viešnagę. Žaibu organizuota programa, pastumdytos šalies vadovų dienotvarkės, kad rastųsi vietos nenumatytiems susitikimams su čečėnų lyderiu. Dž. Dudajevas buvo nuvežtas į Palangą, jam parodė uragano sugriautą tiltą. Svečias tuoj pat kilniaširdiškai pažadėjo skirti lėšų jo atstatymui. Bet dėl Rusijos agresijos Čečėnijoje pažadai nugrimzdo į užmarštį…

Tiesa, Aukščiausios Tarybos gynėjai stokojo gerų ginklų, tad Dž. Dudajevo apsauga pažadėjo už vieną Izraelio gamybos UZI duoti du „kalašnikovus“. Atrodo, pažadas buvo ištesėtas, ir, kaip pasakojo prezidento bendražygis, 2001 m. išleistos knygos „Vienišos vilkės vaikai: kario dienoraštis“ autorius Vytautas Eidukaitis, atgabenti rusiškų automatų Lietuvon pavyko.

Rašytoja Astrida Petraitytė pasakojime „Čečėniškos impresijos“ rašė, kad paskubom sudaryta Dž. Dudajevo vizito programa nebuvo vieša. Lietuvoje dar kiurksojo Rusijos kariuomenė, tad bijota pasikėsinimo. Apsilankęs Palangoje, pavažinėjęs po Lietuvą, apdovanojęs vieną ūkininką motociklu su priekaba, Čečėnijos lyderis oficialių pagarbos ženklų nesulaukė. Jis susitiko su Vytauto Landsbergiu, tačiau tai buvo neformalus ir trumpas susitikimas. Apie jį plačiau nerašyta.

Antrąkart Dž. Dudajevas į Vilnių atvyko 1993-ųjų sausio 29 d., tačiau ir apie šį vizitą mažai žinoma. Tik vėliau, kaip 2006 m. rašė „Kauno diena“, paaiškėjo, kad jį telegrama buvo kvietęs pats V. Landsbergis, kuris po LDDP pergalės rinkimuose jau buvo tapęs opozicijos lyderiu. Teigiama, kad vėliau buvo parengta kita telegrama, atšaukianti kvietimą dėl svečio saugumo, tačiau nežinia, ar ji buvo perduota Dž. Dudajevui. Matyt, dešiniesiems pralaimėjus rinkimus, susidarė svečiui nepalanki atmosfera, vėl bijota sovietinės rūstybės.

Taigi, vis dėl to apie 12.30 val. į Vilniaus oro uostą atskrido Dž. Dudajevo lėktuvas, rašė „Kauno diena“. Vilniečiai vėl sutriko. Kaip Seimo posėdžio metu informavo Kazys Bobelis, atvykusieji buvo sulaikyti lėktuve, o vėliau apie dvi valandas laikyti oro uosto svečių salėje. Čečėnai pagal seną pripratimą buvo ginkluoti. Paskui svečiai buvo nuvežti į „Lietuvos” viešbutį. Vėliau įvyko pasitarimas pas Seimo Pirmininką Česlovą Juršėną, tik tuomet nutarta vizitą laikyti privačiu. Kitą dieną su Dž. Dudajevu susitiko ir prof. V.Landsbergis, o vakare čečėnai išvyko namo.

Kaip vėliau Lietuvos žiniasklaidai aiškino jo žmona, o netrukus našlė Ala Dudajeva, vyro siekis buvo suprantamas – užmegzti kuo daugiau ryšių su užsienio valstybėmis, kad lengviau vyktų pripažinimo procesas. Lietuva buvo viena pirmųjų Dž. Dudajevo kelionėje. Atrodytų, lietuviams tada prieš dvejus metus drąsos netrūko, o štai žengti formalų žingsnį, kaip Lietuvos atžvilgiu pasielgė Islandija ar dar anksčiau sovietine buvusi Moldova, pasiryžimo pristigo. Tuomet ir dabar Čečėniją Vilnius laiko Rusijos Federacijos sudėtine dalimi. Kai kurie bendri simboliai – panašūs istoriniai etapai, ilga išsivadavimo iš okupacijų kova, netgi tas pats staugiantis vilkas – liko tik saujelės veikėjų emociniu motyvu, dėl ko čečėnus reikia remti jų ilgoje ir beviltiškoje laisvės kovoje.

Pragmatiškoje politikoje tai suprantama. Bet argi valstybių santykius lemia vien tik pragmatizmas? Jeigu taip, tai – ar iš baimės, ar iš diplomatinio santūrumo, ar iš kitas tautas žeminančio požiūrio – netrukus pamiršime ir Krymo aneksiją, ir Rusijos agresiją Ukrainoje, ir įšaldytus ir iš naujo surusenusius konfliktus, kol patys kitų paramą prisiminsime, patekę į realaus pavojaus zoną.