R. Karbauskis. Švęsdami „Žemės dieną“ negalime apie ją pamiršti kitomis dienomis

Žmogus šioje Žemėje gyvena tam, kad paliktų ją gražesnę, nei rado atėjęs. Ir tam tikrai neužtenka vienos Žemės dienos, kurios minėjimai nuvilnija per visą Lietuvą likus savaitei iki kovo 20-osios. Kartais sunku klausytis šventinių kalbų, kai matai, kad kalbėtojo elgesys po Žemės dienos niekaip nesiderina su jo iš tribūnos ištartais žodžiais. Juk jei šie žodžiai nesiskirtų nuo realybės – seniai gyventume kaip rojuje.

Deja, nepasotinamas galią turinčių žmonių godumas išnaudoti visus gamtinius išteklius, dar jiems gyviems esant, perša išvadą, kad gyvename taip, tarsi būtume paskutinė karta Žemėje. Kiek vilčių buvo sudėta į Paryžiaus klimato susitarimą, bet tą pačią dieną, po šio susitarimo paskelbimo, Europos Parlamentas neišdrįso pasakyti griežto „ne“ skalūnų dujų gavybai. Apsiribota aptakiomis frazėmis, kuriomis lyg ir bandoma pabarti, bet tuo pačiu niekas neuždraudžiama.

Pabarimai veikia tik tada, kai baramas turi kažkokių moralinių vertybių. Sąžinės, galų gale. Tačiau įnirtingoje kovoje dėl Arkties naftos, į kurią gviešiasi tiek Rusija, tiek kitos didžiosios valstybės, moralė ir sąžinė neturi vietos. Tik neseniai Rusija paleido 2013 metais užgrobto Greenpeace laivo įgulą, kuri plaukiojo tarptautiniuose Arkties vandenyse. Ši seniausia aplinkosaugos organizacija ir pradėjo Žemės dienos minėjimą. Tada, 1970 metų balandžio 22 dieną, milijonai amerikiečių išėjo į gatves, reikalaudami taikos žmonijai ir planetai.

Būtent taikos, nes tai, kas šiandien vyksta pasaulyje, ypač vadinamojo trečiojo pasaulio šalyse, nepavadinsi niekaip kitaip, kaip karu prieš gamtą. Agresyvus, akiplėšiškas gamtinių išteklių grobimas akimirksniu virsta naujausio modelio išmaniaisiais telefonais, kurių gamintojai įkalbinėja keisti juos kiekvienais metais. „Kaip kojines“ keičiame ne tik telefonus, bet ir daugelį kitų daiktų. Maisto švaistymas taip pat pasiekė stulbinamą mastą. Mūsų protėviai, kurie maistą laikė šventu ir sukalbėdavo maldą prieš sėsdami prie pietų stalo, pašiurptų nuo šiandieninių vartojimo įpročių.

Taigi nebeužtenka baksnoti pirštais į politikus, institucijas ir netgi korporacijas. Kiekvienas savyje turime po nedidelę korporaciją, į kurią ir turėtume sutelkti pagrindinį dėmesį. XXI amžiuje atsakingais turi tapti ne tik gamintojai ir prekybininkai, bet ir vartotojai. Manęs dažnai klausia: O kodėl tu, būdamas politinės partijos, orientuotos į žaliąsias vertybes, vadovas, pats negamini ekologiškos produkcijos, naudoji pesticidus, mineralines trąšas? Tada aš paklausiu atgal: O kiek procentų nuo savo pirkinių krepšelio skiriate ekologiškiems produktams, būdamas taip susirūpinęs ekologija? Didelis rankų darbo poreikis, mažas derlingumas ekologinę produkciją padaro labai brangia. Lietuvoje ekologinė žemdirbystė nesiplėtoja pirmiausia dėl mažų, diskriminacinių Europos Sąjungos išmokų.

Ūkininkaudamas renkuosi tausojančios žemdirbystės kryptį, tą patį daro ir dauguma Lietuvos ūkininkų. Kad reikėtų mažiau trąšų ir pesticidų, po derliaus nuėmimo dirvoje paliekame susmulkintus šiaudus, naudojame pačias pažangiausias agrotechnines priemones, didžiulį dėmesį skiriame sėklininkystei, kad augalų veislės būtų atsparesnės ligoms, derlingesnės. Girdėdamas vienus ar kitus priekaištus savo atžvilgiu, stengiuosi remtis visiems suprantamais pavyzdžiais, pavyzdžiui – gandrų populiacijos dydis Lietuvoje ir Danijoje, kurios yra vienoje klimatinėje zonoje. Danijoje peri viena pora gandrų, Lietuvoje jų skaičius viršija 20 tūkstančių. Tai labai gerai atspindi žemės ūkio poveikį gamtai Lietuvoje ir Danijoje. Lietuvoje žemės ūkio chemizacija yra nepalyginamai mažesnė nei daugelyje Europos Sąjungos valstybių ir tai nesikeis, nes mes, dirbantys Lietuvos žemę, mylime savo kraštą, tausojame gamtą.

Netrukus susidursime su nauju iššūkiu, kaip pamaitinti vis didėjančią žmonijos populiaciją, todėl be galo svarbu išlaikyti švarią ir derlingą žemę. Ne visi galės dirbti IT specialistais, jiems dar reikės ir valgyti. Lietuva, būdama žemės ūkio šalimi, dar sulauks savo aukso amžiaus, jei turimų resursų neiššvaistysime, o paliksime savo vaikams ir anūkams. Jau šiandien tausojanti žemdirbystė leidžia Lietuvos grūdų eksportui sudaryti net 10 procentų viso Europos Sąjungos eksporto, o Lietuviški grūdai yra laikomi vieni kokybiškiausių pasaulyje.

Nebijokime vaikams ir anūkams rekomenduoti žemės ūkio mokslų, nes tai užtikrins mūsų ateities kartas darbu, kuris garantuos orų gyvenimą Lietuvos žemėje.

Taigi pagalvokime apie Žemės dieną ne tik ateinantį sekmadienį. Juk pagrindiniais visų Žemėje vykstančių laimių ir nelaimių užsakovais esame mes patys. Taip pat pagalvokime, ką kiekvienas savo pavyzdžiu galime padaryti bent jau savo gimtinėje, kad ji vis gražėtų, o kartu gražėtų ir visa šalis. Maloniai kviečiu apsilankyti mano gimtuose Naisiuose, Šiaulių rajone. Tikiu, kad šio vieno Lietuvos kaimo pasikeitimai, kuriuos įgyvendinau kartu su Naisių bendruomene, įkvėps ir jus teigiamiems pokyčiams. Su artėjančia Žemės diena visus! Telydi jus amžinas gražesnės Lietuvos ilgesys!

Autorius yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovas