Per praėjusius dvejus su puse metų man, kaip Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkui, neteko asmeniškai bendrauti su Lietuvos žemės ūkio ministrais. Su buvusiu žemės ūkio ministru Virgilijumi Jukna susitikti nebuvo prasmės, nes neatrodė, jog jam kaimo reikalai labai rūpi. Ministre tapus Darbo partijos atstovei Virginijai Baltraitienei atsirado viltis, jog kas nors keisis. Deja, viltis sudužo į akivaizdų viešųjų ryšių projektą.
Žemės ūkio ministrei niekaip nepavyksta pagerinti padėties jos valdomoje srityje, todėl jos patarėjai nedelsdami surado kaltininkus – vilkus. Taip bandoma nukreipti dėmesį nuo esminių problemų.
Suprantu, jog vilkai padaro žalą ūkininkams, papjaudami kelis šimtus smulkesnių galvijų. Tai irgi reikia spręsti padedant ūkininkams įsigyti tinkamus šunis, atitvarus, kompensuojant nuostolius, tačiau kaip tų dviejų šimtų miško sanitarų žalą galima sulyginti su dešimtimis tūkstančių galvijų, kuriuos myriop pasiuntė beviltiška Lietuvos žemės ūkio politika? Gal tinkamiau sakyti – visiškas žemės ūkio politikos nebuvimas.
Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto narys Bronis Ropė prieš keletą dienų susitiko su Europos Komisijos atstovais ir pristatė beviltišką Lietuvos pieno gamintojų padėtį. Briuselio biurokratai stebėjosi mūsų valdžios neveiklumu. Manęs tai jau seniai nestebina. Ko vertas įstatymas dėl pieno ūkio reguliavimo, kuriame neliko jokių svertų reguliuoti kainodarą, perdirbėjų ir prekybininkų pelnus? Kodėl ministerija sustojo pusiaukelėje? Juk, esmė ne ta, jog būtų superkamas visas pienas, esmė – teisinga kainodara pieno kelyje nuo gamintojo iki galutinio vartotojo.
Galima teigti, jog kainų reguliavimas prieštarautų ES direktyvoms. Tada leiskite paklausti, kodėl Žemės ūkio ministerijos ruoštame projekte Seimui tai buvo įrašyta? Pasirodo, ministrės atstovaujama partija gali garsiai kelti koalicijos stabilumo klausimą dėl vieno viceministro posto, o realiems sprendimams pristinga ryžto… Akivaizdu, kad mūsų problemos prasideda ne Europos Sąjungos biurokratų koridoriuose, jos prasideda čia, Lietuvoje, kada politikams stinga kompetencijos ir ryžto. Tikrai nemanau, kad Žemės ūkio ministerijoje trūksta geros valios ar nerodoma pastangų, tačiau vien gera valia gyvulininkystės sektoriaus jau neišgelbėsi. Lietuvos žemdirbiai diskriminuojami ES išmokomis, palikti be deramos pagalbos sprendžiant Rusijos embargo pasekmes. Kai nebeliko jokių paaiškinimų, kodėl pieno rinkos sutvarkymas sustojo pusiaukelėje ir kodėl taip lengvai atsisakyta minties tvarkyti kainodarą pieno ūkyje, tada kalti pasidarė vilkai. O kas bus apkaltintas, kai Lietuvos vilkai bus išnaikinti?
Palikime vilkus ramybėje, ne jie, o nepakankamai ryžtingi Lietuvos politikai šiandien yra didžiausia grėsmė gyvulininkystei bei visam žemės ūkiui.
Aš tai bijau ryžtingų politikų. Nes paprastai jų ryžtas įsikūnija papildomomis prievartos formomis- mokesčiais, tvarkomis, įstatymais ir kitais privalomais vykdymui nurodymais iš erdvių kabinetų. Be to, paprastai eiliniai žemdirbiai iš to naudos negauna. Gauna stambieji, didieji, galingieji ir nagliausieji, ane, Karbauski?
Tos partijos pavadinimas, manyčiau, nėra tikslus: kai labiau įsigilini, supranti, kad jie nėra nei valstiečiai (realiai atstovauja pasiturinčius ūkininkus), nei žalieji (didesne dalimi yra konservatyvūs, kai Vakarų Europos žalieji yra libertarai). Jei valstiečiai būtų valdžioje su 10 ir daugiau mandatų, būtų galima daugiau spręsti apie jų naudingumą / nenaudingumą.
Teisingai. Ne vilkai kalti. Karbauskis šaunuolis!
Kaip visada Ramūnas Karbauskis išdėsto reikalo esmę, kurią kiti politikai bando numuilinti. Daugiau tokių politikų mūsų šalelėje reikia.