Teismas: Pasakų knygos apie homoseksualų meilę neplatinęs LEU nediskriminavo autorės

Vilniaus apygardos teismas atmetė pasakų knygos „Gintarinė širdis“ autorės Neringos Mikalauskienės apeliacinį skundą ir paliko galioti pirmos instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo atmestas rašytojos pateiktas ieškinys Lietuvos edukologijos universitetui dėl diskriminavimo, kai buvo atsisakyta platinti minėtą pasakų knygą apie homoseksualias poras, rašoma teismo pranešime.

N. Mikalauskienė apeliacinės instancijos teismo prašė pripažinti, kad Lietuvos edukologijos universitetas neteisėtai dėl diskriminacinių pagrindų sustabdė jos knygos „Gintarinė širdis“ platinimą. Prašė įpareigoti universitetą nutraukti šią neteisėtą diskriminacinę praktiką ir toliau platinti knygas pagal anksčiau universiteto vykdytą platinimo tvarką. Taip pat prašė įpareigoti universitetą savo interneto svetainėje viešai jos atsiprašyti dėl knygos „Gintarinė širdis“ platinimo sustabdymo diskriminaciniais pagrindais. Be to, teismo prašė iš universiteto priteisti 400 eurų dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliaciniame skunde N. Mikalauskienė nurodė, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jos ir universiteto nesieja sutartiniai teisiniai santykiai dėl knygos leidybos ir platinimo, o šią išvadą teismas padarė remdamasis, kad šalys nėra pasirašiusios tarpusavio sutarties. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad knygos autorė pirmos instancijos teisme neįrodė, kad universitetas turėjo prievolių, susijusių su knygos viešinimu ir platinimu. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, jog universitetas buvo įsipareigojęs išplatinti knygą. Taip pat nėra nurodyta, kiek egzempliorių įsipareigojo išplatinti universitetas. Teismas konstatavo, kad nebuvo pagrindo, įpareigojančio universitetą platinti minėtą pasakų knygą, todėl knygos autorė neturi pagrindo reikalauti iš universiteto šią knygą viešinti ir platinti.

Apeliaciniame skunde N. Mikalauskienė nurodo, kad universitetas rektoriaus įsakymu pažeidė pareigą platinti knygą, o šis pažeidimas, anot knygos autorės, padarytas dėl diskriminacinių pagrindų. Teismo nuomone, tokie teiginiai yra nepagrįsti ne tik dėl to, kad universitetas nebuvo įsipareigojęs platinti knygą, bet ir dėl to, kad atsakovas, kaip universitetas, turėdamas autonomiją, turėjo teisę savo nuožiūra platinti knygą arba sustabdyti jos platinimą. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą patvirtino pirmosios instancijos teismo nuomonę, kad universiteto veiksmuose nėra diskriminacinės terpės ar diskriminacijos apraiškų.

Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad universitetas niekada nebuvo atsisakęs platinti knygos, o knygos platinimas buvo sustabdytas dėl objektyvių aplinkybių, bet ne diskriminacinių pagrindų. Knygos platinimas buvo sustabdytas, atsižvelgiant į tai, kad paaiškėjo, jog joje esanti informacija gali daryti neigiamą poveikį nepilnamečiams. Teismas pažymi, kad universitetui nebuvo būtinas nei knygos autorės, nei Kultūros ministerijos ar Žurnalistų etikos inspektoriaus, kaip trečiųjų asmenų, nurodymas sustabdyti knygos platinimą, nes universitetas, priimdamas sprendimą sustabdyti knygos platinimą, vadovavosi teisės aktais, reglamentuojančiais, jo kaip viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo, pareigas.

Teismas taip pat konstatavo, kad knygos autorės argumentas, jog knygos platinimas, pažymėjus ją lipdukais, įspėjančiais apie joje esančios informacijos neigiamą poveikį nepilnamečiams, pažeidžia jos kaip autorės asmeninę neturtinę teisę į kūrinio neliečiamybę, taip pat yra nepagrįstas.

Teismo nuomone, minėtas knygos ženklinimas negali būti prilyginamas teisės į kūrinio neliečiamybę pažeidimui, kadangi jis atitiko LR Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 7 str. nustatytus privalomus tokios informacijos žymėjimo būdus. Be to, tokiu būdu kūrinys nėra iškraipomas, pakeičiamas, o N. Mikalauskienė nepagrindžia, kad jos kaip autorės garbė ar reputacija buvo pažeistos. Teismo nuomone, šie teiginiai yra deklaratyvūs, neturintys objektyvaus pagrindo, kadangi įstatyme nustatytu atveju ir būdu pažymėjus neigiamą poveikį nepilnamečiams darančią informaciją, tai nereiškia knygos autorės žeminimo ar visuomenės klaidinimo.

N. Mikalauskienė, teigdama, kad jos pasakose pavaizduoti vienos lyties asmenų santykiai neprieštarauja konstitucinei šeimos sampratai, klaidingai interpretuoja LR Konstitucinio Teismo 2011 rugsėjo 28 d. nutarimo išvadą dėl santuokos nesudariusių vyro ir moters bendro gyvenimo atitikimo LR Konstitucijoje įtvirtintai šeimos ir santuokos sampratai.

Pažymėtina, kad LR Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 16 punkte numatyta, kad neigiamą poveikį nepilnamečiams darančios informacijos kategorijai priskirtina informacija, kuria skatinama kitokia, negu LR Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata, kuriuose nekalbama apie kitokią santuoką nei tą, kuri sudaroma tarp skirtingų lyčių asmenų, t. y. vyro ir moters. Kitokios santuokos sampratos šie teisės aktai nepateikia.

Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsiaiškino bylos aplinkybes, tinkamai taikė ginčui taikytinas teisės normas bei teismų praktiką, todėl pagrįstai atmetė ieškinį. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

N. Mikalauskienė Lietuvos edukologijos universitetui turės atlyginti 400 eurų dydžio bylinėjimosi išlaidas.