Č. Iškauskas. Apie pofik, kalbos eroziją ir britų užsispyrimą… (pirmadienio mintys)

Pirmadienis – sunki diena. O dar oras slegiantis, dranga į depresiją varo, belieka tyliai kiūtoti namie, siūbčioti karštą arbatą ir šmirinėti internete. O čia imi ir susiduri su pofik. Kas tas pofik? Taip, žargonas, barbarizmas, daugiausiai jaunimo vartojamas. Verčiama taip: tas pats, bala nematė, nesvarbu, nusispjauti, velniop, vienodai rodo… Angliškai skamba kaip vulgarybė: I don’t give a shit!

Tai štai viename portale skaitau jaunos kalbininkės, sociolingvistės Loretos Vaicekauskienės interviu, kuriame mokslininkė piktinasi, kad mūsų šalyje taikomos baudos už netaisyklingą kalbos vartojimą, kad apskritai valstybiniu mastu ginamas lietuvių kalbos grynumas, kad visuomenė nuogąstauja, kad mirus kalbai mirs ir tauta. Kalbininkė bijo, kad „Kalbos komisija gali uždrausti naudoti prekės ženklą „Atsikeli ir varai“. Jos nuomone, „kalbos kultūros klaidos – tai išgalvotas dalykas“, kaip žmogus kalba ir rašo – tai jo reikalas, „lietuvių kalbos politika paralyžiuoja kalbėtojus ir jos vartotojus“, jų nereikia kontroliuoti, nes „šiandien kurdami tekstą raštingi žmonės tokius atvejus greitai susiranda žodyne“, ir t.t. ir pan.

Kitaip sakant, jeigu jaunuolis sakys panelei Tu man pofik, čia viskas gerai, leiskime jam kalbėti, kaip jis nori – žargonu, svetimybėmis, paskui – vulgarybėmis, keiksmažodžiais, kurių pilna kaimyninės didžiosios šalies kalba (sakoma, kad rusai tokius žodelius pasiskolinę į senųjų Azijos tautų). Gal aš ir sutirštinu spalvas, tačiau ar tai ne kelias į trijų svetimraidžių brukimą į lietuvių kalbą, ar tai ne būdas sukelti senos mūsų kalbos eroziją, toleruoti svetimus įstaigų, kavinių, biurų pavadinimus?

Beveik prieš trejus metus, komentuodami atliktą tyrimą „Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai“, kalbininkai taip pat ragino nekontroliuoti mūsų kalbos. „Viskas yra natūralus pačių žmonių bendravimo produktas, kurio nei paveiksi, nei pakeisi. Mėginimas keisti pagal savo įsivaizdavimą yra politika, ir nemanau, kad tai kam nors yra labai gerai“, – tuomet buvo įsitikinusi ta pati L. Vaicekauskienė. Savo ruožtu kalbininkas prof. Giedrius Subačius atkreipė dėmesį, jog įvairaus pobūdžio gąsdinimai, susiję su kalba ir jos vartojimu, tarsi atstumia, supriešina su pačia kalba. „Baimės akys didelės. Bet ar yra realus pagrindas? Aš sėdžiu užsidaręs ir man baisu. Bet jeigu nori atsverti pasauliui, matai, kad yra daug visokių padrąsinančių pavyzdžių… Be abejo, mes nežinome, kas bus po tūkstančio metų“, – sakė G. Subačius.

Kas bus po 1000 metų? O kas su mumis atsitiks po 50-ties? Pofik, visai nesvarbu, gyvename juk šiandiena…

***

Britai užsispyrė: išeis iš Europos Sąjungos (ES), jei čia nevyks esminės reformos. Priežastis rimta: imigrantai taip užplūdo Didžiąją Britaniją, kad ši jau braška per visas siūles. Tuo tarpu Briuselis neįstengia pabėgėlių sutramdyti, o ir apskritai ES atsidūrusi ant išlikimo ribos.

Po naktinių derybų britų premjerą Deividą Kameroną (David Cameron) pavyko įtikinti likti ES, bet šalis pasitikrinimui (dar nežinoma, ar plebiscitas ar referendumas bus patariamasis ar įpareigojantis) turės surengti visuotinę gyventojų apklausą. Ji vyks birželio 23 dieną. Premjeras tikėsis parlamento pritarimo, bet D. Kameronui jį reiks įtikinti, kad Didžioji Britanija be imigracinės politikos iškovoja daugiau tam tikrų nuolaidų: ji ir toliau nebus euro zonoje, nacionaliniai ES parlamentai galės peržiūrėti kai kuriuos bendrijos dokumentus, o Londonas nuo kitų metų penkeriems metams taikys diskriminacines socialines sąlygas naujai atvykstantiems imigrantams, bet nuo 2020 m. išmokos migrantų vaikams (jas gauna 34 tūkst. tokių atvykėlių) bus reguliuojamos pagal valstybės pragyvenimo lygį.

Taigi, britai iškovojo tam tikrą autonomiją Europos Sąjungoje ir priveria duris naujiems imigrantams. Kiek tai lems rengiamas referendumas, dar neaišku. Matyt, galutinį sprendimą priims D. Kamerono vyriausybė ir parlamentas. Briuselis kol kas gali džiaugtis: pagal naujausias gyventojų apklausas, ES šalininkų šiuo metu yra 15 proc. daugiau nei priešininkų. 48 proc. britų nurodė esą už tai, kad Jungtinė Karalystė liktų bendrijoje, 33 proc. pasisako prieš. Tiesa, 19 proc. teigė dar nėra apsisprendę.

Akivaizdu, kad britų užsispyrimas lemia ir kitų ES šalių likimą tiek priimant pabėgėlius, tiek siekiant savarankiškumo nuo Briuselio. Iš dalies Londono laimėjimai naudingi ir Lietuvai, kuri abejoja, ar gali priimti daugiau negu tuos numatytus 1105 pabėgėlius iš Artimųjų rytų šalių. Kita vertus, naujiems mūsų emigrantams į Jungtinę Karalystę durys taip pat pusiau atviros. Jie negalės čia susikurti tokių gyvenimo sąlygų, kaip jų tėvynainiai, atvykę anksčiau. Manoma, kad apie 200 tūkstančių migrantų iš Lietuvos yra atvykę XXI amžiuje. Bet dabar jų srautas į Angliją sumažės, o paskui šią šalį, ko gero, savo imigracinę politiką sugriežtins ir kitos ES šalys.

Taigi, Londonas tarsi ir kovoja už mus visus. Kita vertus, jis koreguoja ir Lietuvos emigracinę politiką, klibina ES pamatus, ant kurių stovi ir Lietuva. Ar ši suirutė mums bus naudinga, parodys netolima ateitis.