T. Bakučionis. Apie profesionalias intrigas „aukšto lygio“ politikoje

Tragikomiškos Igorio Molotkovo gaudynės (ačiū Dievui – be aukų!), graudulingi ir situacijai neadekvatūs Seimo Pirmininkės vieši komentarai, tradiciškai griežti Prezidentės treptelėjimai ir pagaliau Vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio pareiškimas dėl atsistatydinimo išjudino Tautą. Socialiniai tinklai tiesiog užvirė nuo pasipiktinimų, palaikymų policijai bei peticijų, raginančių atstatydinti Seimo Pirmininkę ir prieš Sauliaus Skvernelio atsistatydinimą. Gerai, kad visuomenė dar turi pilietinio aktyvumo ir jį parodo. Blogai, kad visuomenė tampa politikų priešrinkiminių manipuliacijų ir kvailų, asmeninėmis ambicijomis grįstų intrigų auka. Galima manyti, kad tokių intrigų trikampyje (Graužinienė – Grybauskaitė – Butkevičius) atsidūrė ir Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis. Žinia, FaceBook ir kituose socialiniuose tinkluose aktyviai darbavosi ir Vidaus reikalų ministerijos arba Policijos departamento viešųjų ryšių specialistai, kurie savo darbą atliko kur kas geriau nei jų ginkluoti kolegos.

Tačiau būtų kvaila reikalauti besąlygiškos Ministro atsakomybės dėl vieno bukagalvio (kad ir su 20 metų stažu) neatsakingo poelgio – palikti ginklą be priežiūros. Klausimas, kodėl Prezidentė Dalia Grybauskaitė nė puse lūpų neužsiminė apie dabartinio Generalinio komisaro Lino Pernavo atsakomybę? Pagal struktūros subordinaciją artimiausias aukščiau stovintis atsakingas pareigūnas turėtų būti tiesioginis to žioplo pareigūno viršininkas. Kita vertus, jei pareikalausime atsakomybės iš pastarojo – kodėl tinkamai neinstruktuojami pareigūnai, kodėl jie nemoka elgtis su ginklu arba pamiršta, kaip reikia su ginklu elgtis (jei ginklas net savaime iššauna ir sužaloja niekuo dėta žmogų) ir panašiai, garantuotai sulauksime standartinio atsakymo, jog pareigūnų apmokymams trūksta lėšų.

Žiniasklaidoje jau nuskambėjo informacija, kad vieno pareigūno apmokymui šaudyti per metus skiriama 30 šovinių. Išties apgailėtinas ir sveiku protu nesuvokiamas mizeris! Sveiku protu nesuvokiama ir tai, kad policijos antiteroristinės rinktinės „Aras“ vadas gauna tris kartu mažesnį atlyginimą nei Vyriausybės kancleris. Sauliaus Skvernelio atsakomybės klausimas būnant vidaus reikalų ministru galėtų būti nagrinėjamas nebent tuo aspektu, kad jis prieš tai 3 metus (2011-2014) dirbo Lietuvos policijos Generaliniu komisaru, o jo karjera policijos struktūrose buvo sklandi ir nuosekli  – nuo Trakų rajono policijos komisariato kelių policijos komisaro inspektoriaus pareigų (1998-1999).

Paradoksalus sutapimas, tačiau Generaliniu komisaru S.S kvernelis tapo po to, kai iš šių pareigų atsistatydino Vizgirdas Telyčėnas 2011-ų vasario mėnesį dėl Trakų rajono policijos komisariato (to paties, kur savo karjerą pradėjo Saulius Skvernelis) girto patrulio sukeltos avarijos, kurioje žuvo trys žmonės. Taigi, Saulių Skvernelį galima laikyti tikru ir nuosekliu policijos profesionalu, kuriam tikroji padėtis policijos įstaigose ir sistemos struktūrose kaip nė vienam iš jo pirmtakų (pavyzdžiui – D.A. Barakauskui, R. Šukiui ar R. Palaičiui), turėjo būti gerai žinoma ir suprantama, juolab  – tie paminėtų skaičių mizeriai. Sunku dabar būtų vertinti iš viešosios informacijos, ar būdamas policijos vadovu S. Skvernelis dėjo pakankamas pastangas, kad pagerintas iš esmės apgailėtinas policijos finansavimas, ar pakankamai aiškiai ir principingai gynė policijos įstaigų pozicijas prieš tuometinius politikus, nuo kurių sprendimų priklausė policijos aprūpinimas ir pareigūnų darbo sąlygos, pagaliau – jų darbo apmokėjimas, tačiau viena permanentinė problema yra visiškai akivaizdi – mūsų valstybės tarnyboje vyrauja baimė, padlaižystė ir konformizmas, nes aukštesnėse tarnybinėse pareigose stovinčiajam visuomet patogesnis yra vidutinių gabumų ir neišsišokantis (tuo pačiu – ir nekūrybingas) žemiau stovintis. Priešingu atveju, ar turėtumėme šiandien visose valstybės valdymo srityse tokias krūvas metais iš metų neišsprendžiamų klausimų?

Pagaliau, ne kieno nors, o būtent generalinio komisaro (bet kurio buvusio, įskaitant ir S. Skvernelį) reikėtų tiesiai šviesiai ir viešai paklausti – kaip nutiko, kad policijai stingant finansavimo, buvo vykdomi dideli ir labai brangūs viešieji pirkimai policijos pastatų renovacijai ir transporto priemonių įsigijimui, ir dėl tų viešųjų pirkimų buvo net pradėtos baudžiamosios bylos ir teisiami pareigūnai? Nors nė vienas iš buvusių generalinių komisarų nuteistas nebuvo, ar nė vienas iš jų dėl to nesijaučia esąs taip pat kaltas?

Grįžtant prie gaudynių vakaro vis dėl to esu įsitikinęs, kad S. Skvernelis elgėsi kaip profesionalas, ko negalėčiau pasakyti apie mūsų pirmąsias valstybės damas. Loreta Graužinienės viešus „priekaištus“ S. Skverneliui net sunku komentuoti, nes tų „priekaištų“ turinys yra toks neadekvatus situacijai, kad man dvelkia kažkokiu marazmu. Gi Prezidentės vieši grūmojimai kumšteliu ko gero jau seniai niekam neturi nei teigiamo, nei neigiamo poveikio, tačiau viešąją opiniją tai vis dėl to įtakoja. Urbi et orbi Jos Ekscelencija paskelbė, kad „Jau ne pirmą kartą ministras demonstruoja žemą politinį lygį, kai mėgina komentuoti arba neprisiima, arba nesupranta savo asmeninės atsakomybės. Vidaus reikalų ministras privalo laiku ir pilnai informuoti apie įvykius visus valstybės vadovus“.

Ar tikrai taip? O kokį politinio lygio pavyzdį ministrams ir visai Tautai rodo pati Prezidentė? Kokiu politiniu lygiu reikėtų įvardyti Prezidentės neseniai viešai mestus kaltinimus grupei Seimo narių apie jų tariamas sąsajas su kriminaliniu pasauliu, net nesivarginant pateikti kokių nors įrodymų ar bent konkretesnių duomenų? Kokiu politiniu lygiu reikėtų įvardyti Prezidentės viešai išsakytus komentarus Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo adresu po to, kai šis teismas padėjo tašką neteisėto Vitalijaus Gailiaus ir Vytauto Giržado atleidimo istorijoje? Apie kokį Prezidentės politinį lygį galima kalbėti, kai ji nesugeba prisiimti politinės atsakomybės dėl jos paskirto generalinio prokuroro, kuris 5 metus daugiau nieko nedarė, o tik iš esmės griovė prokuratūros sistemą?  To pasekmes turime šiandien, kai valstybė jau pusę metų gyvena be Generalinio prokuroro! Pagaliau, kaip reikėtų vertinti Prezidentės poziciją po aikštėn iškilusių Druskinininkų maudynių (kur pasižymėjo ir Seimo pirmininkės patarėjas Ž. Pacevičius), Premjero sekretoriato vadovės Dž. Žiugždienės namelio remonto skandalų? Bent tokio Prezidentės entuziazmo kaip S. Skvernelio puolimo atveju tikrai nepajutau.

Ar dvigubi standartai politiniuose Prezidentės vertinimuose ir yra tas aukštasis politinis lygis? Netrukus po to Prezidentė atsakydama į priekaištus dėl menko policijos finansavimo, pakilo į dar „aukštesnį“ politinį lygmenį, pareikšdama, kad geram darbui reikia ne lėšų, o visų pirma „proto ir kompetencijos“. Dėl to niekas ir nesiginčytų, tačiau Prezidentė matyt pamiršo, kad kompetencijos įgijimui šiais aukštų technologijų laikais taip pat būtinas tinkamas finansavimas, ypač jei kalbame apie mūsų specialiųjų tarnybų pareigūnų kompetencijas apginti valstybę ir visuomenę ekstremalių situacijų atvejais, tarkim tokių – kokios susidarė Paryžiuje ir Briuselyje. Sakyčiau – Prezidentės Dalios Grybauskaitės politinio lygio „meniu“ yra toks pripildytas, kad Rolandui Paksui už tokį meniu turbūt jau būtų surengtos mažiausiai trys apkaltos iš karto. Deja, dabartiniam Seimui žengti tokį žingsnį elementariai trūkstą kietų kiaušų! O gal ir intereso…?

Tad galime pasidžiaugti, kad turime aukšto politinio lygio politinę šalies vadovybę, nes jos reitingai visuomet aukštumoje. Įdomu tai, kad tokios politinės kliurkos beveik tik nežymiai pajudina Prezidentės reitingus, kurie mažai kinta pastaruosius 5 metus, todėl rašinio pradžioje ne šiaip sau užsiminiau apie visuomenės mulkinimą ir įtraukimą per socialinius tinklus į šias intrigas. O gal, kaip pasakytų gyvasis satyros klasikas Michailas Žvaneckis, su tais jūsų reitingais, ponai, kažkas ne taip…, kažkas čia ne taip… ?