K. Starkevičius. Kremlius nekenčia savo tautos – formuoja alkanų zombių armiją

Naftos kaina dugne, rublis dugne, tačiau Vladimiro Putino politikai svarbiausia yra ne jo šalies žmonės, o mistinė „ant kelių klūpėjusios ir pakilusios Rusijos vizija“ ir asmeninė neribota valdžia. Tik taip galima paaiškinti įvykių šioje šalyje visumą.

Rusija dėl agresijos Ukrainoje, nuolatinio įžūlaus melavimo ir grasinimų kitiems yra atkirsta nuo finansinių rinkų. Jai gresia užsienyje esančio turto areštai dėl išdraskyto naftos koncerno „Jukos“. Šalies autoritetas smunka akyse dėl šių priežasčių ir dėl įrodyto fakto, kad Aleksandrą Litvinenką Londone nužudė būtent Maskvos siųsti agentai. Tačiau viso to Kremliui maža.

Toliau, nepaisant ekonominių nepriteklių, vyksta ne tik ginklavimasis ir kurstoma antivakarietiška isterija, bet ir sunkai suvokiamos „karinės žaidynės“, kuriose atsiranda vietų tokioms „sporto šakoms“ kaip tankų biatlonas ir pan.

Tuo pačiu vyksta karas prieš maistą. Tęsiasi jis jau nebe pirmi metai. Dar man dirbant žemės ūkio ministru Rusija uždarė sienas lietuviškiems pieno produktams: esą jose rasta per daug antibiotikų likučių (penicilino, tetraciklino). Mūsų mokslininkai atliko „ekspediciją“: patikrino netolimo Lietuvai krašto pieno produktus rusiškose lentynose. Ir ką? Antibiotikų piene rado tokius kiekius, kad įsisenėjusį plaučių uždegimą pagydytum be vaistų, vien „švariu“ pieneliu…

Šiandien Rusija Kremliaus įsakymu naikina sūrius, mėsą, pomidorus ir obuolius. Įsiklausykite – tai daro ne prieš kokias nors neteisingą politiką protestuojantys ūkininkai ar piliečiai. Tai daroma valdžios nurodymu. Vien todėl, kad prekės galimai yra iš Vakarų. Importuojamas maistas įsileidžiamas, perimamas ir naikinamas. Elgetos vėliau susirenka volų nebaigtų traiškyti pomidorų likučius. Taip Vladimiro Putino politika ne tik paverčia dar daugiau žmonių varguoliais, bet ir priverčia juos žemintis, prarasti orumo likučius. Tai suvokti protu būtų sudėtinga.

Tačiau ir tai dar ne viskas. Kremlius rengia oficialų planą, pagal kurį bus apribotas galvijų, kuriuos galima laikyti privačiai, skaičius. Visai kaip sovietmečiu.

Prisiminkim pokario Lietuvą: žmones į kolchozus varė dviem būdais – įrėmę į nugarą šautuvą ir grasindami tremtimi, o tuos, kurie vis tiek sugudraudavo likti pavienininkais, apkraudavo tokiomis pyliavomis ir paskolomis valstybei, taip suardavo žemę iki pat langų, kad belikdavo arba bėgti iš tėviškės, arba pasiduoti į sovietinę vergiją. Tada kolchozninkų ūkeliai galėjo turėti po vieną karvę ir veršelį, bet šiukštu ne daugiau. Nebent protingas kolūkio pirmininkas užmerkdavo akis. Tai buvo daroma idėjiniais sumetimais – kad žmonės neprasigyventų, netaptų savarankiškesni. Netaptų „buožėmis“. Jie turėjo būti priklausomi tik nuo sovietų valdžios ir bučiuoti jai padus.

Dabar Rusijoje daroma lygiai taip pat, tik sugalvojama dengtis higienos normomis ir tuo, kad papildoma kiaulė ar karvė trukdys kaimynams. Tik tikrasis tikslas ir rezultatas – visiškai toks pats, kaip ir prie sovietų. Reikia turėti paklusnų, apskurusį, valdžios malonės besišaukiantį varguolį.

Alkaną žmogų lengva valdyti meduolio ir bizūno principu. Atkiši duonos žiauberę, papasakoji, kad duotumei dvi, bet nėra – viskas frontui, viskas pergalei. Prieš amžinai „puolančius Vakarus“. Prieš amžinai „puolančius kaimynus“: lietuvius, ukrainiečius, gruzinus ir azerbaidžaniečius, kuriems vadovauja baisusis mistinis drakonas, vardu Amerika. Pastaroji Rusijoje kalta dėl visko – ir dėl nederliaus, ir dėl užpuolusių skėrių, ir dėl to, kad niekas netiki, jog Rusija visai nekariauja Ukrainoje. Na ir, žinoma, dėl to, kad nėra maisto, kurį sutraiškė, sudegino ar sušaudė tankais, kad būtų dar efektingiau.

Visa tai būtų galima būtų vertinti kaip absurdo komediją, tačiau istorija moko ir kitaip. Ne kartą ir ne du iš alkanų, piktų, sukurstytų žmonių būdavo suformuojamos raudonųjų arba rudųjų skėrių kariaunos, kurios padarydavo pasauliui žalos daugiau nei tikrieji skėriai, kiaulių marai, kempinligės ar paukščių gripai.

Pamenate – iš Ukrainos (daugiausia būtent iš derlingosios Ukrainos) ūkininkų Stalinas atiminėjo net sėklinius grūdus, raugintus agurkus ir viską, kas valgoma. Tai buvo genocidas, vardu Holodomoras. Nuo bado mirė mažiausiai 7 milijonai, kitais skaičiavimais –  iki 20 milijonų žmonių. Taip buvo išnaikinta „buožija“ –  bent kiek nepriklausomas nuo valdžios kaimo žmonių luomas. Jį pakeitė beveidžių, užzombintų vergų armija, vadinama kolchozninkais. Iš jų, kartu su atitinkamai apdorotu, nežmoniškomis sąlygomis dirbančiu proletariatu, buvo siekiama sulipdyti lengvai minkomą „tarybinę liaudį“, kurią į šviesią ateitį galėjo vesti vienintelė „partija“.

Šalyje, kurioje kiekvieno asmens pragyvenimo gijos yra valstybės rankose, negali būti opozicijos. Negali, nes ji mirs badu. O už davinį, apipylus jį propagandos padažu, galima suformuoti jei ne kariauti, tai bent plėšti pasiryžusių mankurtų armiją.

Tokia šiandien yra Rusijos „maisto programa“. Jos tikslas – alkani ir pikti kariai.