J. Putinas. Žodžio (ne)laisvė

Jau daug metų Lietuvoje žodžio laisvė.  Galime nebijodami reikšti savo nuomonę, galime kritikuoti valdžią, ar šiaip tauzyt kas ant seilės užėjo. Niekas už pažiūrų reiškimą į durnyną nekiša, į kalėjimą nesodina.

Bet kad su ta laisve mūsuose ne viskas tvarkoje pastebėjau jau senokai. Net tarybiniais laikais bendraujant su tautiečiais galėdavai išgirsti įvairesnių nuomonių negu dabar. Nūnai pasitaiko, kad liaudis, lyg burtininko lazdele mostelėjus pradeda kartot tą patį absurdą ir karščiausiai įrodinėt, jog tai jų asmeninė nuomonė ir fanatiškai gint „savo“ poziciją.

Kelių mėnesių laikotarpyje, aštuonių klasių išsilavinimą turintis kaimynas, tampa atominės energetikos ekspertu išmanančiu apie reaktorių savybes, statybos kainas, netgi galintis pasakyt kiek elektra kainuos po dvidešimties metų. Per keletą savaičių, aršus brakonierius, kilpomis galabijantis miško žvėris, tampa žaliuoju kovojančiu su dujų ieškotojais. Šviesi moteris, buvusi mokytoja, sąjūdžio aktyvistė visą gyvenimą svajojusi apie Lietuvos nepriklausomybę, pradeda vaitot, kad prie rusų buvo geriau ir laukia jų sugrįžtant.

Kodėl įvyksta tokie staigūs persivertimai, kaip įmanoma paveikti masinę sąmonę, atsakymus radau apsilankęs žinomo  eksperto paskaitoje apie informacinį karą. Susitikimas buvo gan ilgas ir labai įdomus. Kalbama buvo daugiausia apie Rusiją, jos pasiekimus smegenų plovimo fronte ir to plovimo metodus.

Norėčiau trumpai paminėti, kas labiausiai įstrigo. Rusijoje gimsta Putino kultas. Tam pasitelkta televizija, internetas, spauda. Nieko nauja neišrasta, metodai seni, šimtmečių išbandyti. Visos sektos, fanatiškos religinės pakraipos naudojo ir tebenaudoja tą patį ką ir kaimynų propagandistai.

Jie be perstojo pumpuodami, kad aplink mus keroja vien blogis, daro žmones nepatenkintais gyvenimu. Bet tuo pačiu užsimena, kad yra mesijas kuris su blogiu kovoja, neša gerąją žinią ir gali visus padaryti laimingais. Apie Putiną neigiamos informacijos nėra. Ir jis skleidžia tik džiugias naujienas. Apie krentančius palydovus, kylančias kainas, avarijas, gamtos negandas, apie visa kas negatyvu kalba kiti. Arba kaip tarybiniais laikais, visai nieko nekalba. Gerasis prezidentas ne tik skleidžias džiugias naujienas, bet bara, baudžia nedorėlius per kuriuos jo šalis kenčia negandas.

Tai vyksta visose informacijos priemonėse. Jau daugelį metų kiekvienas Rusijos pilietis kas diena, dešimtis kartų klauso pasakos apie gerą carą. Rezultatai akivaizdūs. Virš aštuoniasdešimties nuošimčių kaimynų garbina savo mesiją.

Kiekviename susitikime su įdomiu žmogumi gali išgirsti daugiau įdomesnių dalykų negu gali rasti internete ar pamatyti televizijoje. Bet kas svarbiausia, gali užduoti rūpimą klausimą paskaitos vedėjui. Tik kartu su mano klausimu, netikėtai pasibaigia žodžio laisvė. Pasidomėjus, ar ekspertas nepastebi, kad ši pasaka apie gerą carą labai girdėta ir pas mus, kad pagrindinėse Lietuvos informacinėse priemonėse vyksta lygiai tas pats ką pasakojo apie Rusiją, atsakymas labai nuvylė. Pasirodo, jis pilnai pasitiki lietuviška žiniasklaida, čia jokio smegenų plovimo nevyksta. Pas mus viskas idealu, pliuralizmas ir nuomonių laisvė. Visi turi lygias teises reikšti savo poziciją.

Tai netiesa. Net pats nepastabiausias žmogėnas mato, kad Lietuvoje Putinas liaupsinamas. Nė viename, kad ir dviprasmiškame straipsnio pavadinime nėra blogų, neigiamas emocijas keliančių žodžių. Jis randa išeitį, išsprendžia problemas, nugali, priima teisingą sprendimą, duoda atkirtį Amerikai, vakarai neranda būdų kaip jį įveikt, t.t. ir t.t. O jo nuotraukos pasidarė nebeatsiejama portalų dalis.

Taip pat masiškai publikuojama kita informacinio karo pusė. Tai blogiečiai. Kiek per pastaruosius aštuonerius metus sukurpta paistalų apie blogus lietuvius ir mūsų „nelaimių“ šalį, jokie ekspertai nesuskaičiuos. Straipsnių pavadinimuose apie Lietuvą ir lietuvius visada dominuoja negatyvus žodis. O anot komentaruose siaučiančių trolių, blogesnio krašto nerasi visame Pasaulyje. Mes visi turėtume gėdintis būdami lietuviais, nes tai vagių, tinginių, narkomanų ir apsileidusių paleistuvių ir prostitučių tauta.

Negatyvi informacija užkliudo ne tik Lietuvą. Visi kas gyvena į vakarus nuo Rusijos yra blogi ir ten viskas blogai. Europos Sąjunga apsėsta finansinėmis ir visomis kitomis įmanomomis problemomis. O Amerikoje dar baisiau. Ten vien uraganai žudynės, nelaimės, avarijos, katastrofos.

Trumpai tariant, didžioji dalis pagrindinių Lietuvos žiniasklaidos priemonių, įskaitant ir televiziją, kartais rafinuotai, o kartais visiškai bukai, darbuojasi smegenų plovimo fronte pagal paprastą schemą. Priešpastatyta gėris prieš blogį. Šviesa prieš tamsą. Prabanga prieš skurdą. Teigiamos naujienos prieš neigiamas. Negatyvas prieš pozityvą. Tik apmaudžiausia, kad beveik visada, blogis, tamsa, skurdas ir visa kas negatyvu, būna susiję su Lietuva.

Toks vienkryptis informacijos teikimas yra žodžio nelaisvė. Žodis pavergtas menkint tautai, žemint savigarbai ir liaupsint svetimam carui.

Gaut kumščiu į nosį nemalonu. Skauda. Užsidirbt lazdų per strėnas, taip pat menka laimė. Tik yra paguoda, kad sopuliai užgis, o sukėlęs fizinį skausmą pilietis bus nubaustas. Be baisiau yra tai, kad blogas žodis gali sukelti daug didesnes kančias negu fizinis skausmas. Mėlynė po akimi per savaitę užgyja, o žodžiais sukeltą pažeminimą gali kęst ilgus metus.

Žiniasklaidoje lietuviai ujami kaip benamiai šunys. O mūsų skriaudikų niekas nebaudžia. Žodis pavergtas skleist melui. Apie lietuvių kriminalinius nusikaltimus užsienyje galima rašyt bet ką. Šmeižikai užsienio spaudoje perskaitę apie kokį nors nusikaltimą, mūsuose paskleidžia žinią, kad tai buvo lietuvių darbas. Vėliau paaiškėjus, kad tai rumunų, bulgarų, lenkų ar vietinių gyventojų išdaigos, nieks šmeižto nepaneigia, niekas nebaudžiamas ir niekas neatsiprašo. O nesugalvoję skambaus nusikaltimo sukuria ką nors patys. „Paryžiuje benamiui iščiulptas kraujas. Įtariama, kad tai lietuvių darbas“ (Viešai publikuojamas žodis „lietuviai“ liečia kiekvieną iš mūsų. Mūsų tėvai ir protėviai lietuviai, aš lietuvis, tu lietuvis, mūsų vaikai lietuviai, o pasirodo Paryžiuje geriame kraują) Kas gali įrodyt, kad tai melas? Niekas. Spjauna į veidą, o mums belieka valytis skreplius. Žodžio „laisvė“ Norėjot– turėkit. Asmeniškai aš, informacijos apie užsienyje nusikaltusius tautiečius nebepriimu už gryną pinigą. Didžiąja dalimi tai melas. Jeigu nusižengia tautietis, visada paviešinama pavardė. (Svetimtaučių pavardes, kol vyksta tyrimas ir nusiklatimas neįrodytas, skelbti draudžia įstatymai.)

Kriminalinius nusikaltimus paminėjau kaip bukiausios propagandos pavyzdį. Mėšladrėbio temos įvairesnės. Vasarą – Palanga. Kitais metų laikais Kalėdos, Velykos, Joninės, ar šiaip didesni tautiečių susibūrimai. Valstybinės šventės, istoriniai įvykiai ir didžiosios mūsų tautos asmenybės, viskas kasdiena niekinama ir verčiama šiukšlynu. O girtuokliai su mėlyne po akimi, nevėkšos tingintys dirbti, „benamiai“ už pijokystes žmonų išprašyti iš namų, tai šių dienų šviesuliai. Nors tokie nesudaro nė vieno procento visuomenės, žiniasklaidos dėmesio sulaukia lyg Holivudo žvaigždės. Jie pristatomi kaip visa Lietuva.

Komentarų skiltis po straipsniais, atskiras informacinio karo mūšio laukas. Karo eksperto paskaitoje paminėti troliai, ypatinga žodžio nelaisvės rūšis. Šiems leista absoliučiai viskas. Tik jie nerašo, štai kokie baisūs jūs galvažudžiai  lietuviai. Komentaruose rašoma „MES“ „Koke baisi MES tauta“ „MES liatuvei durnialei“  „ MAN gieda but letuviu“ ir tūkstančiai žeminančių su klaidomis parašytų „MES“.

Komentaruose galima kurstyt karą, žudynes, tautinę nesantaiką, necenzūriškai plūstis. Internetiniai portalai, lyg įžūlūs chamai nutaisę kiaulės akis, mus visus dergiantį brudą publikuoja apsimesdami, kad tai ką skelbia komentaruose, ne jų kompetencijos ribose.

Nei teisėsauga nei kitos valdiškos institucijos to „nemato“ Retkarčiais užsimena, kad vyksta informacinis karas, bet tai  nieko nejaudina. Krašto apsauga turi informacinio karo specialistų etatus, bet jų pareiškimai juokingi. Jau daug metų Kremlius per mūsų smegenis važinėjasi plentvoliu, siunčia į Lietuvą neurolingvistinio programavimo specialistus, kurie viešai rengia paskaitas ir ruošia profesionalius visuomenės poveikio specialistus, o mūsų kariškiai ieško kur galėjo būti įvykdyta informacinė ataka. Liaudžiai paisto kažką neaiškaus, bet jokio atsakomojo šūvio nešauna, prieš smegenų plovėjus nekovoja. Jeigu ir kitose kariūnų ministerijos srityse tokia tvarka, tai prasidėjus tikram karui, galim sulaukt pareiškimo: „Priešų tankai važinėjasi po Lietuvą, aviacija bombarduoja didžiuosius miestus, sunaikinti visi kariniai daliniai– gali būti, tariamai, galimai, tikriausiai vyksta priešiškos šalies ataka, požymiai panašūs į karo, nesinervinkit, mūsų ministerijos specialistai greit viską išsiaiškins“

Kad vyksta karas prieš mūsų smegenis, to paneigt neįmanoma. Bet žmonės nežino kaip tai atrodo. Paskaita kurioje dalyvavau tą paaiškina. Bet ir čia kyšo žodžio suvaržymo požymiai. Teisinga, šiandieninę realybę atspindinti informacija buvo skleidžiama mažoje salėje, keliolikai žmonių. Viskas buvo labai panašu į slaptą revoliucionierių kuopelės susirinkimą, nors tokią informaciją privalo žinoti kiekvienas šalies pilietis. Karo metu prasidėjus bombardavimui skelbiamas oro pavojus, žmonės perspėjami, kad reikia slėptis ir gelbėti savo gyvybes. Dabartinio, informacinio karo metu mes atvirai bombarduojami. Niekas  nesaugo, niekas nepaaiškina kaip elgtis, kaip apsigint. Niekam nerūpi lengvai mulkinami kvailiukai, kurie galiausiai paverčiami savęs nemylinčiais nelaimėliais ir verksniais.

Kiekvienas kasdiena sutinkame gyvenimu nusivylusių, nieko nesiekiančių bambeklių. Masiškai daugėja netekusių tautinės, ir aplamai savigarbos lietuvių. Nebeįmanoma pasislėpt nuo dabarties nevertinančių, sapaliojančių apie stebuklingą tarybinę praeitį ir laukiančių gero caro vargšų. Jų negalima smerkt. Tai informacinio karo aukos. Jie nežuvę, bet sunkiai sužeisti. Visas televizijos, spaudos ir interneto skleidžiamas negatyvas, atviras žeminimas tautiniu pagrindu nusėda smegenyse, ir net išsilavinusius žmones paverčia save ir savo šalį niekinančiais zombiais.

Ar tai žodžio laisvės nuopelnas. Ne. Tam pasitarnavo žodžio nelaisvė. Kryptinga, nuosekli ir dažnai kartojama informacija veikia kaip hipnozė. Lietuvos informacinė erdvė tikrai nėra laisva. Daromas įvaizdis, kad egzistuoja nuomonių įvairovė, publikuojami įvairiausių politinių pažiūrų autoriai, bet nors kiek pasigilinus, parūšiavus ir paskaičiavus negatyvią ir pozityvią  informaciją, susidaro kraupus vaizdas. Spardoma į vienus vartus.

Kuo įžūlesnis melas, tuo jis geriau suveikia. Propagandinio karo specialistai tai gerai išmano, kartais pamanai, kad publicistines laidas kuria ir straipsnius rašinėja puspročiai. Arba mus visus laiko puspročiais.

Žodžio nelaisvė ypatingai ryškiai pasireiškia užkliudžius Rusijos piniguočių interesus. Buvo keista stebėt, bala žino iš  kur privisusių atominės energetikos „specialistų“ diskusijas, kuriose susitikdavo keli „oponentai“ belenktyniaujantys kuris labiau apvems energetinę nepriklausomybę, blogą japonišką elektrą ir japonus aplamai.

Ir nesunku įspėti iš kur atsiranda tiek daug prieš Lietuvos interesus  kovojančių „specialistų“. Jų kiekį ir amsėjimo garsumą lemia pinigai. Kuo daugiau išmetama rublių, tuo daugiau susiburia beasmenių marginalų, galinčių aplot bet ką, net pačius save.

Tas pats ir su žiniasklaida. Ji komercinė, galvojanti tik apie pinigus ir naudą. O ten kur svarbiausią žodį taria pinigai, apie patriotiškumą, net apie paprasčiausią moralę reikia pamiršt. Publikuojama tai, už ką gerai mokama. Paskaičius informacinius portalus ir pažiūrėjus televiziją, peršasi nuomonė, kad už Lietuvos ir lietuvių dergimą mokama daugiausiai.

Disponuojanti didelėmis pinigų sumomis gauja įtakoja žiniasklaidą. Laisvas žodis pavergtas, melas tarnauja niekingiems tikslams. Iš informacijos daroma politika. Nesiliaujantis pamazgų pylimas ant verslo ir politinių priešininkų, aršių komunistų, virtusių laukiniais kapitalistais ir jų padlaižių reklamavimas tampa nuobodžia kasdienybe. Iki naujų parlamento rinkimų dar toli, bet jau darosi aišku kas bus geras, o kas blogas. Kas puls o kas teisinsis. Metams bėgant balsavimai vis labiau panašėja į tarybinius spektaklius. Rinkimus pagal iš anksto paruoštą scenarijų ir partines instrukcijas.

Šiuometu Lietuvos viešojoje erdvėje akmens amžius. Kieno kuoka didesne(kas turi daugiau pinigų) tas yra teisus ir gali nekontroliuojamas išdarinėt ką tik nori.  Jokie įstatymai to nereglamentuoja, išskyrus atvejus kai užkliudomi žydai arba žydrieji. Jų liest negalima. Juos yra kam užstoja, už tokių įžeidimą baudžiama.

O už lietuvio žeminimą, Lietuvos dergimą – gerai mokama. Rezultatą matome. Televizija negatyvu užkišusi žiūrimiausią laiką. Vakarietiškos tiriamosios žurnalistikos, išaiškinančios korupcijos, pedofilijos, pinigų plovimo atvejus nėra. Klesti turgaus lygio pletkai, pasišaipymai, pasivaipymai arba iš viso atviras purvo lylimas ant mūsų Tėvynės.

Internete ne ką geriau. Atsivertęs bet kurį didesnį portalą, visada rasi žodžius „Lietuva“ ir „lietuviai“ su negatyviu atspalviu.Tokia mūsų kasdienybė.

Kažkam turinčiam daug pinigų, išdidūs, mylintys savo šalį, gerbiantys savo tėvus ir vaikus, tvarkingi, ginantys savo kiemą, žinantys istoriją, siekiantys tikslo – yra naikintini priešai. Šmeižto užsakovams reikia – jaučiančių kaltę, visko bijančių, nusižeminusių, nieko nesiekiančių menkystų, kuriais lengva manipuliuot.

Ir jokia prezidentė, joks seimas, jokia vyriausybė, joks teismas mums nepadės ir šmeižikų neužčiaups, todėl kad šitą nesiliaujamą, kryptingą ir gerai organizuotą srutų krioklį jie vadina žodžio laisve.

Ir tėra tik viena išeitis – nuo tokios „žodžio laisvės“ saugotis patiems.

Kiekvienas mūsų prieš ką nors dėdamas į burną pasidomi produkto sudėtimi, galiojimo laiku, pagaminimo vieta. Nė vienas nenori valgyt neskaniai ar apsinuodyt. Parduotuvės pardavinėjančios maistą, saugo savo reputaciją ir stebi, kad lentynose nebūtų pasenusių produktų.  Pardavę kažką sugedusio, ne tik užsidirbtų baudą, bet ir atbaidytų klijentus. Gendantis maistas ir šiaip greit prasmirsta. Pradvokusio daikto jokiu būdu nepirktume ir tikrai nevalgytume.

Negatyviai informacijai, melui, šmeižtui, tinkamumas ir galiojimo laikas nenustatinėjamas. Prikišus nosį nesmirda, bet poveikis nuodyja  labiau už pašvinkusį maistą. Apsivalgęs sugedusia žuvimi išsivemsi, na blogiausiu atveju pagulėsi keletą dienų ligoninėje ir praeis. O negatyvi informacija pasamonėje lieka ilgam. Kas diena po dozę, po gerai paruoštą porciją, po gražiai pateiktą patiekalą nuodų, priveikia net stipriausius žmones. Gali sveikai maitintis, sportuot, turėt tvirtą kūną, bet jeigu vartosi pašvinkusius informacinius nuodus, gyvenimas vis tiek bus sušiktas. Tokių žmonių daug ir jų gausėja. Liūdna matyt jaunus vyrus tvirtais raumenimis, bet šiaudine siela. Apmaudu žinot,kai puikios figūros graži moteris užkalbinta užvaitos kaip suluošinta vargšė. Tragiška girdėt dvasingą, apsiskaičiusią asmenybę, kas diena kalbančią girtuoklėlių lygio temomis.

Čia skaitovui gali šauti mintis, kad ir aš lyg koks senas komunistinis perdyla rašinėju neviltį keliančius paistalus, bandau prastumt mintį, kad nieko pakeisti negalima, kad viskas blogai ir bus dar blogiau, siūlau nuleidus rankas laukti eilinių rinkimų, tikintis kad po jų kažkas pasikeis.

Ne. Išeitis yra. Žodžio nelaisvę galima įveikti vienu veiksmu. Informacinį karą galima laimėti vienu mūšiu.

Viskas labai paprasta. Tereikia atsisakyt kasdiena mums brukamo kažkieno interesus ginančio smegenų ploviklio. Išmesti iš savo gyvenimo visus nuodus be išimčių. Nežiūrėt televizinio šlamšto ir absoliučiai atsisakyt informacinių portalų. Negirdėt negatyvias naujienas nešiojančių gandų skleidikų.

Laikytis dietos ir mest svorį reikia nemažai valios. Bet įveikus save, rezultatas būna džiuginantis. Atsisakyt informacinio purvo  lengviau negu cepelinų, o rezultatas tikrai neblogesnis. Po kokių poros savaičių gyvenimas pradeda šviest gražesnėmis spalvomis ir tampa prasmingesnis. Mintys sukasi ne apie svetimas bėdas, bet apie savus reikalus. O kuo daugiau galvoji apie save, tuo daugiau pasieki. O vėliau matydamas bėdavojančius ir nelaimėmis gyvenančius bendradarbius ir draugus, supranti, kokiomis niekingomis problemėlėmis jie gyvena, kokie yra apnuodyti ir kokiame purve taškosi.

Bet kokio veiksmo pradžių pradžia yra mintis. Galvosi gražiai, pozityviai – gyvenimas bus gražus ir viskas seksis. Galvosi bjauriai, negatyviai – gyvenimas bus netikęs, ko besiimsi nesiseks. Tai sena kaip pasaulis taisyklė. Žodžio nelaisvė pasitelkta tam, kad mūsų mintys būtų blogos, nuotaika netikus, jaustumės nevykėliais prastesniais už kitus. Tad ar verta save nuodyt skaniai paruoštais, bet žiauriai veikiančiais informaciniais nuodais?