M. Luknietis. Paskutinis Žalgirio karys

Ėjo puikūs 1480–ieji Naujojo Dievo metai. Vasara ėjo į pabaigą, visoje Lietuvoje tvyrojo ramybė ir taika. Derlius šiemet buvo puikus, pavasaris ne per vėlyvas, vasara ne per lietinga – žodžiu, gyvenimas buvo gražus, visi žmonės jautė laimę ir priteklių. Tiesa, pietinėse Didžiosios Kunigaikštystės žemėse ten tenykščiams pulkams kartais tekdavo susigrumti su netikėliais totoriais, už rytų girių savo šaltose pelkėse bruzdėjo maskoliai, bet Žemaičių seniūnijoje ir visoje Senojoje Lietuvoje viskas buvo tylu ir ramu, kryžiuočių galybė senai palaužta, be karų augo jau trečia karta.

Po ilgos kelionės į senelio Šimkų sodžių, suaugę ir vaikai išsirito iš vežimo. Juos pasitiko senelis, senasis Žymantas, jau su lazda pasiremdamas, bet vis dar tiesus ir orus, kaip tikras senas karys. Greit pasklidusi žinia apie giminių vos ne iš kito Žemaitijos krašto atvykimą sukvietė Žymanto sodybon daug kaimynų, ypačiai vaikų ir jaunimo. Po gausių vaišių, kaip nuo seno Lietuvoje įprasta, po išpasakotų naujienų ir žinių, vakarop visi susirinko erdvioje šeimininko pirkioje pasiklausyti senojo kario pasakojimų. Juk visi – ir seni, ir jauni, žinojo, kad senasis Žymantas gyvenęs tais šlovingais, nors sunkiais karų laikais, kariavęs ne viename karo žygyje, matęs ir net kalbėjęs su  pačiu Vytautu Didžiuoju, buvęs visuose pasaulio kraštuose, žygiavęs nuo Kryžiuočių žemių iki pat Maskvėnų pelkių, ir net Juodosios jūros!

Pirkioje jaukiai kūrenosi židinys, o ant sienos prie židinio kabėjo ne katalikų kryžius, kaip jau šiais laikais įprasta, o sena karo ietis. Svečių vyriausias, vienas Žymanto sūnų, meiliai savo keturių vaikų vadinamas tėveliu, užklausė visų susirinkusių vardu:

– Kad jau atvykom, tėvai, papasakok mums apie senus laikus, apie Kryžiuočių karus. Vaikai vis klausia apie Žalgirio mūšį, vis perpasakoju ką pats sekei, bet geriau jau iš senelio jie išgirs.

Senasis Žymantas, sėdėdamas keistai drožinėtam senobiniam krėsle,  niūrokai atsakė:

– Juk nepasigirsi per daug šiais laikais, kad mušei kryžiaus karius. Užginta dabar… O ir kunigas bažnyčioj vis subara tuos, kas kalba apie kryžiokų karus… Net apie Didįjį Vytautą, mūsų Viešpatį, tebūnie amžinas jo vardas, vis mažiau kalbama… Bet senas aš jau, tai vienąsyk visiems papasakosiu apie patį Žalgirį, juk žmonės vis menkiau apie tai pamena. Ir štai vyresnėlis klausė apie šią ietį, kur pakabinta ant sienos…

Židinyje jaukiai žioravo ugnis, susirinkusieji patogiau įsitaisė, ir  išplėtė ausis, nujausdami, kad visad nekalbus senasis karys šįkart papasakos ką labai įdomaus.

– Tai ne visai mano ietis, o mano senelio, jūsų proprosenelio, šaunaus Kęstučio palydos kario Džiugo. Su šia ietimi koviausi Žalgirio mūšyje, ir jums papasakosiu vieną pasakojimą šįvakar, vaikai mano… Apie mūšį, apie Vytautą, mūsų Didįjį Valdovą, kurį net priešai vadino Liūtu.

Ir ėmė pasakoti, visiems pirkioj nutilus, kad girdėjosi tik židinyje jaukiai spragsinčios malkos, ir mįslingai prietemoje švytint liepsnos atšvaitams…

…mūsų Raseinių Trečiasis pulkas, dar vadinamas Smolensko Trečiąja Vėliava, nes nesenai numalšinom Smolensko maištą, buvo turbūt stipriausias visoje Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pulkas nulipo nuo žirgų ir buvo pastatytas šungalvių kryžiokų pagrindinio smūgio vidury. Besikaunančių ginklai ir šarvai grumėjo kaip perkūnija, girdėjosi šiurpūs žūstančių riksmai, sužeistųjų aimanos, visom kalbom ir visais balsais aidėjo maldos, prakeiksmai ir vadų komandos, skardeno karo ragai ir šaižiai mušė kovos būgnai, jautės vyrų prakaito, kraujo ir perdurtų vidurių salsvai klaiki smarvė. Aš buvau dar jaunas karys, bet jau karo žygių uostęs, ir man nebuvo labai baisu. Gi mus vedė Pats Valdovas Vytautas, mes turėjom puikius visko mačiusius vadus ir daug senų patyrusių karių, su Vytautu kariavusių ir toli rytų miškuose prieš gudus, didžiosiose pietų pievose prieš totorius, ir vakaruose prieš kryžiokus, todėl tikėjom pergale.

Viskas ėjosi kaip Valdovas ir Dievai buvo numatę, kol mūsų Vadas, garbusis Lengvenis, dar mums bepuolant buvo sužeistas, o traukiantis gavo arbaleto strėle į petį ir pasitraukė užnugarin. Pulko Pirmasis Rikis, Arvydas nuo Raseinių, narsiai vadovavo atsitraukimui, kol įviliosim priešą į spąstus, kaip kad buvo liepta Vytauto, kol atėjo tas nustatytas laikas, kai buvo leista trauktis tik po vieną – tris žingsnius. Netikėtai kryžiokams pralaužus dešinį pulko sparną, Arvydas metėsi pralaužon, pačiam priešų knibždėlynan,  ir buvo  užkapotas.   Bet gi kryžiokų pralauža buvo užtaisyta, gretos vėl išsitiesino, o aš ištempiau Pirmojo Rikio kūną ir perdaviau jauniems kariams nunešti tolyn. Pats pasiėmiau Rikio auksuotą Vado Kalaviją vietoj įlūžusio savojo. Tuo tarpu ties mūsų pulku prilėkė pats Vytautas su savo vyčiais, ir vien savo buvimu neleido besitraukiančioms mūsų gretoms pakrikti. Padėtis buvo pavojinga, ir matėme, kad priešui į pagalbą artėja naujas šviežios jėgos. Vytautas prijojo arčiau, šaukdamas:

– Kariai! Kur jūsų Pirmasis rikis?!

– Krito, Didysis kunigaikšti!– atsakiau, tiesdamas jam auksuotą Vado Kalaviją.

– Koks tavo vardas? Kiek laiko esi karys?– paklausė mūsų Valdovas.

– Tris metus, o vaidinuos Žymantas Šimkaitis, o Didysis!

– Atsiminiau tave, Žymantai! Skiriu tave pulko Pirmuoju Rikiu! Atlaikyk, tuos šunis! Įsakau trauktis, bet tik po žingsnį – tris! – ir suriko tuo visiems pažystamu savo didžiu balsu, kad rodos dangaus skliautai nuaidėjo. – Kariai! Laikom rikiuotę, laikom!

Aš pakartojau komandą, kiek užsikirsdamas, nes pradžioj kiek baugu buvo vadovauti visam pulkui:

– Laikom rikiuotę! Pulkas, tris žingsnius atgal! Viens! Du! Trys!

Pulkas, žvangėdamas šarvais ir ginklais, sunkiai atsitraukė tris žingsnius atgal, tarsi milžiniškas geležimi kaustytas vėžlys. Atidaviau savo senąją ietį jaunam kariui, Baužai iš Vadžgirio, o pats ėmiau mosuoti Vado Kalaviju. Tuoj pamačiau kaip Norgėlų Aistis, šaunus patyręs karys, tiesiai prieš mane krito nuo kirčio į kaklą gargdamas, kraujas šovė skaisčiai raudona čiurkšle. Aš savo kalavijo smūgiu į randuotą snukį nukirtau besibraunantį spragon kryžioką, stumtelėjau du jaunus karius nuo Girkalnio į tarpą žuvusio vieton, ir nuskubėjau dešinėn, kur irgi kriko mūsų greta. Kartu su dešimtininku, tikru milžinu Rupeika nuo Šiluvos šokom į tų šunų vokiečių tarpą ir tarsi padūkę ėmėm švaistytis kalavijais.

Išgirdau tarp vokiečių riksmą:

– Prakeiktas pagonis!

Įpykęs staigiai dūriau į rėkiančio sunkų šalmą, taikydamas į akies prapjovą, ir kalavijas įsmigo giliai, sulankstydamas storą geležį, kaip skardinį puodelį. Aiškiai pamenu, kaip šovė kraujas kalavijo grioveliu.

Bet kryžiokai kiek atsitraukė, ir aš vėl pasijutau tarp saviškių. Išlindęs iš karių tankmės apsidairiau, ir pamačiau, kad gretos keliose vietose įlinkusios, ir reikia vėl atsitraukt.  Surikau, dabar jau tikru Pirmojo Rikio balsu, kad rodės nuskambėjo iki saulės danguje:

– Pulkaas! Tris žingsnius atgal! Viens! Du! Trys!

Pulkas tvarkingai, kaip būtų vien iš senų karių, žvangėdamas geležim atsitraukė. Prie manęs pribėgo dešiniojo sparno rikis, galingasis Tautvilas, katras šposydamas galėjo su meškinu imtynių eiti.  Jo sidabru puoštas šalmas buvo įlenktas, giliai nubrozdintas  žandas kraujavo, bet akys žibėjo niūriomis karo ugnimis.

– Vade, ilgai neišlaikysim spaudimo! Kas trečias sužeistas! Siųsk ką pagalbos…

Tuo tarpu prie puolančiųjų kryžiokų prisigretino atsargoje buvę vokiečiai, ir mūsų pulkas nenorom, tarsi  laužiamas tvirtovės mūras, ėmė slinkti atgal.

Staiga už nugaros vėl išdygo Vytautas su savo palyda, ir suriko savo galingu balsu:

– Šaunieji vyrai! Broliai! Laikom gretą! Žymantai! Tautvilai, Rupeika! Vyrai!

Nors gretos, rodės, jau drebėjo nuo spaudimo, išgirdę pažįstamą paties Viešpaties balsą, vėl pasišiaušė ietimis ir kalavijais, ir vienu galingu smūgiu nukirto puolančiųjų pirmąją eilę.

Kryžiuočių pusėje pasigirdo prakeiksmai ir paskutiniai mirštančiųjų riksmai. Šaižiai ėmė mušti karo būgnai, ir mūsų pulkas ėmė spausti priešą, bet Vytautas tuo pačiu savo griausmingu balsu sukomandavo:

– Atgaal! Pirmasis Riki!

Aš supratau ir surikau trauktis dar tris žingsnius. Žvangėdamas šarvais pulkas vėl, lyg nenorom, kaip įniršęs lokys, vejamas nuo grobio, vėl atsitraukė.

Apsižvalgęs pamačiau, kad Vytautas jau nuskubėjo dešinėn, palaikyti kitų pulkų. O mes kovėmės, traukėmės, kapojome, badėme ir kirtome ir vėl po tris žingsnius traukėmės, niekaip neleisdami šungalviams pralaužti mūsų tvirtos kaip Vilniaus pilių mūras lietuviškos rikiuotės… Ir vis skambėjo mano: „Tris žingsnius! Viens, du, trys!“, užkimusiu balsu perrėkiant ardų mūšio grumėjimą, ragų gausmą, kovos būgnus ir žmonių šauksmus… Iki šių dienų tai girdžiu savo sapnuose.

Štai pro mane prašlubavo, pasiremdamas ieties nuolauža, spausdamas žaizdą po juosta, rūstusis Butkus iš Ariogalos, sunkiai tardamas žodžius, lyg atsiprašydamas:

– Riki, gavau dūrį giliai pilvan… Žinau, iki ryto neišgyvensiu… Bet kaip noriu sulaukti pergalės! Papasakok apie mane mano ainiams…

– Papasakosiu, po karo būtinai nuvyksiu į Ariogalą! Eik pas mūsų bočius ramybėje!– atsakiau sužeistajam.

Tas dėkingai kruvina ranka mane pasveikino, viską aplink aptaškęs krauju, ir prisėdo veik be sąmonės. Mačiau, kaip aukštielninkas virto kaip pakirstas medis linksmasis mūsų draugas Rimantas iš Viduklės, kaip lėtai sukniubo tiesiai rikiuotėje jaunasis Almantas Vaičaitis, kaip kariai ištempė sunkiai sumušta galva Valdą Rumbutaitį, kuris kovojęs dar po Kęstučio vėliavom, kaip su strėle veide žuvo rusinas Mitė iš Smolensko, kaip sužeistas į koją priklaupęs iki mirties grūmėsi Tautvydas iš Skaudvilės, ir kaip krito daug kitų šaunių karių.

Atlėkė šuoliais Vytauto pasiuntinys:

– Pirmasis Riki! Valdovas įsako – dar nors kiek prasilaikykit! Jau tuoj bus Vytauto puolimas!

Bet… Mums vėl tapo riesta, ir ne tik naujokai, bet ir vyresni kariai ėmė žiūrėti į mane neramiom akim. Nors ir pačiam virpėjo širdis, nudaviau nebijąs. Bet reikėjo kažką daryt, ir aš žinojau, ką. Liko paskutinė kruvina priemonė, kuri dar gali padėti. Sukaupiau visas jėgas ir kuo tvirčiausiu balsu surikau:

– Vyrai! Kaunietiškas smūgis! Kaunietiškas smūgis! Didvyriai, ruoštis!

Šungalviai vokiečiai tai išgirdo ir pamačiau, jų gretom kaip šalto vėjo gūsis nusirito baimė! Tai buvo baisiausia lietuvių ataka mūšio įkarštyje, kai stipriausi ir vikriausi kariai per šoka per pagalbininkų laikomus skydus į priešų tirštimą ir tankiai kapodami į visas puses iki savo mirties, sukelia baimę priešo tarpe, suardo gretas. Pirmieji, sako, tai padarė kauniečiai prieš keletą šimtų metų, ir nuo tol toks smūgis vadinamas kaunietišku.

Tokių Milžinų, kurie greit pasirinko skydo laikytojus iš jaunesnių ir kiek atsitraukė  už gretos, buvo apie dvidešimt. Dvidešimt galingų Lietuvos ąžuolų!

Bakstelėjau ir aš jaunam kariui:

–  Laikysi man skydą, kary…– ir jau ėmiau trauktis keletą žingsnių atgal, kai dešimtininkas Tarvydas nuo Šilainių, senas mano bičiulis, sušuko:

– Žyma, ar užsimiršai? Tau negalima, tu Rikis! Turi likt vadovauti…

O dievai! Negalėjau aš dabar mirti ir parodyti pavyzdžio jauniems.

Nors kryžiokų vadas, pavėluotai supratęs, kas tuoj įvyks, suriko pašiaušti ietis ir kalavijus, bet uždelsė akimirksnį, ir jo šunys nespėjo. Mūsų didvyriai pagal mano komandą, sutratėjus būgnams, nuo pakeltų skydų įšoko į jų gretas, sukeldami didelį sąmyšį, o mūsų pulkas, nors žaizdotas, kruvinas ir išsekęs, vėl ėmė narsiai kapoti sutrikusį priešą.

Ir, o Perkūne Visagali, vėl priešų spaudimas atslūgo! Nors visi didvyriai žuvo narsiųjų mirtimi, mes išlošėme dar kažkiek brangaus laiko.

Deja, mūsų sėkmė neilgai truko. Su atsargos pulkais prieš mus išdygo pats Kryžiokų magistras Jungingėnas, ir, su savo naujom išgamų gaujom traukdamas šiurpą pragaro giesmę, ėmė mus pulti.

Mūsų gynyba nebegalėjo ilgai tęstis, ir vėl ėmėme lėtai trauktis atgalios, o rikiuotė, matėsi, tuoj ims irti, kaip byra taranu daužomi pilies vartai…  Kairėje ėmė krikti lenkai. Pamačiau kaip pražuvo lenkų didžioji vėliava ir vokiečiai ėmė ją draskyti kaip pasiutę šunys. Ir nors mūsų pulko vėliava dar išdidžiai plevėsavo virš mūsų galvų, bet  jau matyt irgi nebeilgai… Ir aš praradau viltį. Turbūt nesulauks mūsų pulko likučiai mūsiškių puolimo, neišlaikiau matyt savo Pirmojo Riko pareigų… Liūdesio ašaros ėmė temdyti man akis, bet viskas greitai virto laukinio žvėries įniršiu. Aš nutariau pulti į pirmą atsivėrusią spagą ir ten žūti. Juk negalėjau, neišlaikęs man patikėto pulko gretų, kaip kad įsakė Pats Vytautas, nei savo gimtam sodžiuje, nei juo labiau savo Valdovui rodytis su tokia gėdos žyme! Vadinasi, liko tik mirtis! Kad tai būtų tik mano mirtis, bet juk mums pralaimėjus- kas laukia mūsų Lietuvos, mūsų vaikų? Išnaikins lietuvius tie šunys, kaip prūsus…

Bet tada, kai mintyse jau atsisveikinau su gyvenimu, su Lietuva, kada kai mano pulko likučiai jau kapojosi be jokios vilties, palaikomi tik pasmerkto žvėries tūžmasčio ir baisios neapykantos priešui, kai nutilo mūsų būgnai, kai gėla ėmė smelktis į visų širdis, kada mūsų pulko didysis ragas ėmė gausti gūdžią Paskutinės Šlovės giesmę, ir kai sunkiai sužeistieji užnugary ėmė stotis akmeniniais veidais, idant mirtų stati, išdidžiai veidu į priešą ir su ginklu rankose…

Ir tada… Ir tada!

Staiga dešinėje iš už miško, net gerokai giliai kryžiuočių užnugary, aukštai pakilo dulkių stulpai, pasigirdo skardus Didžiųjų karo ragų gausmas, išniro galingas platus Lietuvos vyčių srautas! Švieži pulkų pulkai, su šauniai plazdančiomis mūsų senosiomis vėliavomis – ištisa nauja kariuomenė, visa spindinti auksu ryškioje liepos saulėje, drebindama žemę, šniokštė it viesulas, šaukdama mūsų kovos šūksnį taip, kad net virpėjo oras ir aidėjo po visą pasaulį:

– LIETUVA! LIETUVA! LIETUVA!

Ar galima apsakyti žodžiais tą nuostabų didingą vaizdą?!

Tą šauksmą pasigavome ir mes, stovintys mūšio vidury, pasigavo ir krinkantys lenkai kairėje, džiaugsmingai šaukdami ir rodydami vienas kitam išsigelbėjimą:

– Liet‘va! Liet‘va!– glebėsčiuodamiesi šaukė lenkai, ir jų šūksnių aidas ėjo pas mus, maišėsi su mūsų šauksmais, ir ritosi per visą didžiulį kovos lauką su neapsakoma galia!

Pulkų priekyje šuoliavo pats Vytautas ant galingo žirgo, su savo palyda, perrėkdamas visą ūžesį ir triukšmą, visus didžiuosius kovos ragus:

– Lietuva! Lietuva puola! Broliai, lietuviai, paskui mane! Visi kaip vienas!

Visi kelioms akimirkoms sustojom pasukę galvas dešinėn, ir lietuviai, ir vokiečiai. Mūsiškius akimirksniu užvaldė neapsakomai stipri Pergalės dvasia, ir jau sunkai bepamenu, kas buvo toliau… Visi iškart atgavom viltį, apsvaigom nuo džiaugsmo, ir naujomis jėgomis puolėme priešą. Nebejautėme nei nuovargio, nei slogaus vidurvasario karščio, neliko jokių liūdnų minčių. Gi šungalvius apėmė neapsakomas siaubas, ir mes, garsiai šaukdami davėmės pirmyn, ir greitai pralaužėme vokiečių gretas.  Kapojome kaip pašėlę, rodės, turime po dešimt rankų kaip pasakų kariai! Smūgių krušos neatlaikė net mano auksuotas Pirmojo Rikio kalavijas! Su sulaužyto kalavijo puse kiaurai per nugaros šarvus nusmeigiau dar bėgantį kryžiokų vadeivą, ir pačiupau pirmą pasitaikiusią ietį. Per Dievų stebuklą tai buvo mano senoji ietis, kuri gulėjo prie kritusio jaunojo Baužos nuo Vadžgirio. Greitai tie piktadariai visai pakriko, o mano kariai atsirado tiesiai prieš patį kryžiokų Magistro būrį. Padūkusiai šaukdami „Lietuva!“, nušlavėme juos  kaip aštrus dalgis nukerta žolės lopinį… Ir pats Jungingėnas krito nuo mūs pulko kario, gavo tiesiai krūtinėn siaubingos jėgos smūgį, lyg smogusi būtų visa Lietuva, keršydama už visą blogį, kurį jie du šimtus metų nešė į mūsų šventą žemę, ir šarvai dužo kaip stikliniai, ir jo, tūkstantįsyk prakeiktojo, nuo nepaprastos galios smūgio neapsaugojo…

– PERGALĖ! – iškėlęs ranką su kalaviju į dangų griausmingu balsu sušuko Vytautas! Valdovas vėl buvo šalia mūsų!

– Pergalė!– sušuko visa kariuomenė, kad net virpėjo žemė ir aidėjo dievų skliautai, o Lietuvos pulkai sušuko:

– VYTAUTAS!

Tai buvo tikra pergalė! Neužilgo pabaigėme triuškinti tuos prakeiktuosius, kurie ėmė mėtyti ginklus, kaip bobos maldavo pasigailėti, ištisais būriais klaupėsi ir rėkė pasiduodą, raudodami daužė savo šuniškas galvas į žemę, šluostė ašaras savo rudose barzdose… Greitai viskas baigėsi.

…po mūšio Vytautas, Didysis mūsų vadas, visus rikius apkabino, susodino Pergalės puotoje šalia savęs, o štai man po karo padovanojo šią žemelę,- kukliai užbaigė pasakojimą senasis karys.

Pirkioje stojo tyla. Židinyje tykiai spragsėjo paskutinės žarijos, vos apšviesdamos pirkios vidų. Vaikai ir suaugę žiūrėjo į senąjį išplėtę akis. Rodės, visi dar matė ir girdėjo senojo mūšio garsus ir vaizdus, toks tikroviškas, šiurpus ir didingas buvo senojo kario pasakojimas. Staiga vyresnėlis anūkas nutraukė tylą ir paklausė:

– Seneli, o ar matei kas iš mūsų didvyrių nusmeigė tą… Jungingėną?

Visi susirinkusieji krūptelėjo, nes nelauktai per langą ėmė šviesti paskutiniai vakaro saulės spinduliai, ir visa menė skaisčiai nušvito, o senelis oriai atsistojo iš krėslo, pasitempė kaip jaunas karys, ir tvirtu balsu pasakė:

– Tai buvau aš! Šungalvių kryžiokų Magistrą nusmeigiau aš, Žymantas Šimkaitis, narsiojo Trečiojo Raseinių pulko karys ir Pirmasis Rikis!

Senelis, nušviestas vakaro saulės spindulių, rodės, pasikeitė, ir visiems pasivaideno tas tvirtas, išdidus ir rūstus bebaimis Senosios Lietuvos Karys, kuris tada, prieš daugelį metų, kovėsi su ginklo broliais nuožmiausiame pasaulio mūšyje, įvykdė Valdovo Vytauto įsakymą ir išlaikė Raseinių pulko gretas. Ir nusmeigė piktadarių kryžiuočių Magistrą galingu ieties smūgiu.

– Va ir apsakiau savo svarbiausią mano gyvenimo istoriją, vaikai mano. Atsiminkite juos, bebaimius Žalgirio mūšio karius. Tai štai kokia ietis kabo ant sienos… Kai pasimirsiu, padėkite ją su manimi į mano kapą…– tyliai pabaigė savo pasakojimą senasis karys.

Saulė nusileido, troboje aptemo, senelis, lyg būtų staiga netekęs jėgų, lėtai susmuko į krėslą, jo galva lėtai nusviro..

– Tėvuk! – pašaukė tėvelis.– Tėvai!

Senelis neatsiliepė, rodos, užsnūdo. Tėvelis atsikėlė, priėjo prie senelio, švelniai pajudino už peties, paskui kiek smarkiau…

– Tėvai, užmigai?

Senelis neatsakė. Jis nemiegojo… Senelis buvo miręs!

…

Senelį palaidojo Ąžuolyne, kur jau senai niekas nebelaidojo, senųjų kapinių vidury, prie didelio ąžuolo. Susirinko daug senų ir jaunų karių ir šiaip kaimynų iš aplinkinių sodžių, vedini savo vaikais ir anūkais. Stiprus vėjas taršė galingas medžių šakas, ūžė kaip šimtas karo ragų, ir ąžuolų lapai ošė, tarsi galybės žmonių delnai plotų mirusiajam Lietuvos Kariui. Kunigas linktelėjo ir nusisuko, kai tėvelis į kapą paguldė senelio ietį, ginklą, su kuria buvo pribaigta kryžiuočių galybė. Ir tyliai pasitraukė, kai vienas kaimynas senukas užgiedojo senovinę karo giesmę Karo Perkūnui, ir visi, seni ir jauni, didingai užtraukė primirštus žodžius apie karius, kuriuos Amžinieji Dievai po šlovingos mirties padabino pergalės vainikais Dausose. Galbūt jau paskutinį kartą Lietuvoje skambėjo ši praeitų dienų karo giesmė…

Po laidotuvių grįžę namo, visi ilgai neužmigo, tyloje mąstydami apie senelį ir jo pasakojimą.

Bet… apie vidurnaktį visi pabudo, nes kaži kur lauke, senųjų kapinių pusėje, pasigirdo didelės vėtros ūžesys ir garsus ąžuolų ošimas. Ir staiga visiems pasirodė, kad pro vėtros staugimą girdėti didelės daugybės vyrų balsai, žirgų žvengimas, karo dainos ir ragų gausmas!

Vaikai sunerimę atsisėdo guoliuose.

Bet tėvelis ramiu balsu pasakė:

– Nebijokite, vaikai. Tai Lietuvos Karių vėlės atvyko pašlovinti mūsų senelio. Senelis dabar laimingas, jis dabar susitiko su savo ginklo broliais.

Iš tikro, neužilgo viskas ėmė tilti,  viesulas ėmė rimti, ąžuolai apstojo ošti, bet su paskutiniais vėtros gūsiais iš tolybių ataidėjo, atūžė dar vienas, paskutinis Lietuvos Karių kovos šūkis, didingas, tvirtas ir skambus, kaip lietuviškas kalavijas:

– LIETUVA!

– VYTAUTAS!

– PERGALĖ!

Senieji Trakai, 2015 m.