G. Songaila. Ko siekia veikėjai mėginantys įteisinti nelietuvišką rašybą Lietuvos piliečių pasuose?

Kalba pasakyta birželio 30 d. lietuvių kalbos gynėjų mitinge prie Seimo

Sunku surasti mandagių žodžių, kurie apibūdintų piliečius ir viešus veikėjus, o ypač Seimo narius, Tautos atstovus, siekiančius žūt būt palaužti Lietuvos Konstitucijos ginamą  lietuvių kalbos valstybiškumą. Vakar (birželio 29 d.), taip vadinamos nacionalinės televizijos laidoje vienam iš tokių veikėjų apsivertė liežuvis pareikšti, kad ketvirtį amžiaus galiojusi piliečių vardų ir pavardžių rašyba Lietuvos piliečių pasuose tai esą neobolševikų darbas.

Kalbame apie pirmąjį Konstitucijos skirsnį, apie Konstitucijos nuostatas, kurios susijusios su nepriklausomos valstybės atkūrimo pagrindais.Tad nenustebkime, kad jei tokie  komunistų partijos įpročius tęsiantys sabatauskai nebus ryžtingai sustabdyti, netrukus jie pareikš, kad ir pati Lietuvos valstybė – tai kažkokių nesusipratėlių ar piktavalių priešų sumanymas.

Šiandien čia susirinkome pasakyti griežtą NE kompartijos CK instruktoriaus Kirkilo  ir Ananjevos, komsomolo vaidmens, įtvirtinant sovietų valdžią, šlovintojos  antikonstituciniam rašybos projektui. NE! Apgailėtina, kad ir Vyriausybės vadovas ir taip vadinamas teisingumo ministras, prisidengę Rūpintojėlių, besirūpinančių žmogaus teisėmis ir laisvėmis, kaukėmis, iš tiesų kėsinasi šias teises iš Lietuvos žmonių, iš lietuvių atimti.

Jie mėgina veidmainiškai nuslėpti, kad lietuviai nėra perdavę valstybinės valdžios įstaigoms, taip pat ir Seimui ar Vyriausybei, teisės keisti pamatinių valstybės dalykų. Piliečiai nėra perdavę kokiam nors Valatkai ar Linkevičiui teisės atleisti to užsigeidusius nuo konstitucinių pareigų savo valstybei vykdymo.  Ar tuo labiau, – niekas nesuteikė privilegijos žeminti ir niekinti kiekvieną, kuris dar drįsta priminti pagrindinį įstatymą.

Tie veikėjai, kurie mėgina įteigti piliečiams, kad nešioja ant savo galvos erškėčių vainiką, besirūpindami tuo, kad kiekvienas pilietis turėtų prigimtinę teisę savo pavardės ar vardo, gink Dieve, nerašyti lietuviškai, o savo kaimus, miestus, gatves kiekviena proga įvardinti kokia nors kita, būtinai nevalstybine kalba, galėtų pasimokyti valstybinės išminties ir pagarbos savo senajai kalbai iš kaimynų ir brolių latvių, kurie ir Konstituciją, beje, vadina Satversme ir latvių kalbos išsižadėti ar jos vartojimo kaip nors siaurinti nė iš tolo neketina. Jie tokius kėslus laiko ne tik šventvagyste, bet ir valstybiniu nusikaltimu.

Tačiau Varšuvos ponų tarnaičiams ir užsienio užsakymų vykdytojams nė motais, kad lietuvių kalbos valstybiškumo pamynimas suteiktų geidžiamą pavyzdį ir papildomų jėgų Latvijos ir latvių kalbos priešams, sukeltų naujas pavojingas įtampas Latvijoje, visoje rytinėje Baltijos pakrantėje.

Liublino unijos gerbėjams nerūpi nei baltų kalbų pasaulinė reikšmė, nei tautinės valstybės santvarkos dalykai. Jie skleidžia naivias pasakas, kad lietuvių kalbai esą niekas nebegresia, kad piliečių asmenvardžių rašyba tapatybės dokumentuose nevalstybine kalba esą negriautų lietuvių kalbos, nepakenktų  nei jos vartojimui, nei teisinei padėčiai.

Varšuvos meilės trokštantiems lengvabūdžiams net ir Konstitucinio teismo išaiškinimai, kad rašyba dokumentuose nevalstybine kalba ne tik paneigtų valstybinės kalbos statusą, bet ir sukeltų sumaištį valstybėje, bėga kaip vanduo nuo žąsies.  Net ir didžiausias šio teismo lankstumas, suteikiant Valstybinei lietuvių kalbos komisijai išimtinę teisę siūlyti kai kurias, labai ribotas, išimtis asmenvardžių rašybai valstybine kalba, šiems plevėsoms tik suteikia progą išimtis paversti taisykle.

Todėl atėjo laikas labai aiškiai įvardinti, kad pagrindinę grėsmę  tiek pačiai lietuvių kalbai, tiek ir visai Lietuvai bei lietuvių tautos ateičiai sudaro net ne užsienio valstybių priešiški kėslai ar aiškiai savo nelojalumą deklaruojantys koloradiniai autonomistai, bet kaip tik šie Lietuvos piliečių apgavikai ir klaidintojai, save vadinantys politikais, kurie apsimeta, kad įves tik tris papildomas raideles,  ir tyčiojasi iš vadinamųjų dvigubos „V“ priešų, nutylėdami, kad lygiagrečiai jau stumia ir vietovardžių darkymą.

Ką jie daro? Ko jie siekia? Ar iš tiesų to užteks Varšuvos dvarui ir naujasis Lenkijos prezidentas paplekšnos Algirdui Butkevičiui per petį? Ar iš tiesų Lenkijai lojalūs Lietuvos piliečiai galės save identifikuoti pagal negalutinai lenkiškai parašytą vardą ir pavardę? Ar tikrai nereikalaus visos lenkiškos abėcėlės, ar nereikalaus naujų patarnavimų?

Dvigubos „V“ brukimas kaip tik ir įrodo, kad čia ne originalios lenkiškos rašybos mylėtojų ar tautinių bendrijų poreikių klausimas,  bet principinis siekis keisti lietuvių kalbos rašybą, sulaužant  XIX a. pabaigos tautinio atgimimo perdavą.  Jei Kirkilui ir jo globėjams Varšuvoje iš tiesų rūpėtų tik rašyba lenkiškai, tai jis ir Lenkijos politikai turėtų patys pirmieji pritarti Valentino Stundžio ir grupės Seimo narių projektui –  latviško pavyzdžio rašybai, kai piliečių pasuose šalia užrašo  valstybine kalba suteikiama teisė parašyti savo asmenvardžius ir kita kalba su visais jo ženklais.

Tačiau ne, jiems svarbiausia – pažeisti pamatinę taisyklę ir atverti kelią laipsniškam jos atsisakymui, o taip pat papročiui nebekreipti dėmesio į pagrindinį valstybės įstatymą ir siauroms valdančiųjų gaujelėms – prisiimti sau Tautos nesuteiktas galias. Vaizduoti valstybinę atsakomybę, o iš tiesų tos atsakomybės kratytis. Ir, kas blogiausia – ugdyti piliečius, kuriems būtų savaime suprantama, kad jie gimė su šventa teise Lietuvos erdvėje nerašyti lietuviškai, jeigu tik jie jaučiasi nelietuviais, arba rašyti bet kaip, jei tik taip patogiau globalios erdvės mašinoms.

Mes jau labai daug ką pralaimėjome, kadangi tokių piliečių, besikratančių lietuvybės ir lietuvių kultūros tik daugėja, mat vadinamasis Lietuvos politinis elitas rinkai parduoda pasaulio piliečius.

Niekada ne vėlu susigriebti ir tvirtai pasipriešinti Lietuvos ir lietuvybės niekintojams, išdavikams ir klastūnams, o sąžinės nepraradusiems – padėti atsikvošėti ir atsitiesti.  Taigi, turime tik du kelius – belstis į sąžinę arba pasiekti rinkėjų sąmonę, kad jie nebalsuotų už konstitucines vertybes pamynusius, priesaiką valstybei sulaužiusius politikus.