Galimybės nevaržomai keliauti po pasaulį mums atsivėrė gana neseniai – vos prieš 25 metus, sulig Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu 1990-ųjų kovą. Vis dėlto per šį ketvirtį amžiaus patyrėme tiek technologinių, finansinių ir kitokių pokyčių, jog ir keliavimo įpročiai keitėsi žaibišku greičiu. Pavyzdžiui, kas dabar besiima į kelionę tokį daiktą kaip spiralė – elektrinį vandens kaitintuvą, kuris buvo kone išgyvenimo prietaisas pirmųjų užsienin keliavusių lietuvių krepšiuose? Turizmo rinkos senbuviai vardija jau praeitin nugrimzdusias ar tebegrimztančias kelionių realijas – daiktus, elgesį, įpročius.

Saugiausi pinigai – įsiūti į drabužius

„Seniai seniai“, kai sklandė daugybė realių ir išpūstų istorijų apie vagystes iš keliaujančiųjų, daugelis gryniesiems susidėti drabužiuose
siūdavosi slaptas vidines kišenes. Bankinių kortelių nebuvo, niekas negalėjo pervesti pinigų jų pritrūkus, tad su tiek grynųjų, kiek būdavo pasiimta su savimi į kelionę, ir tekdavo suktis iki pat jos pabaigos.

Būtina žyma pase, be kurios buvo neįsivaizduojama kelionė į jokią šalį, buvo viza. Žinoma, pasaulyje ir net kaimynystėje tebėra daug valstybių, į kurias vykstant reikia vizų, tačiau bent jau keliaudami po Europą nebesame varžomi. Turbūt dar daugelis esame išsaugoję vizomis ir spaudais, žyminčiais sienos kirtimo vietą ir laiką, išmargintus senus pasus.

Šiandien vykdami į daugelį šalių greitai pamiršime ir popierinį pasą, kurį keičia patogesnė plastikinė asmens tapatybės kortelė. „Beje, dažnai tiek atsipalaiduojame, ypač – po įstojimo į ES, kad būna, jog pamirštame pasiimti net ir asmens tapatybės kortelę. Ir apskritai popierių lagaminuose, piniginėse keičia plastmasė ir įvairūs mobilieji įrenginiai: pinigus ir asmens dokumentus – lustinės kortelės, knygas, užrašines – kompiuteriai, planšetės, e. skaitytuvai ir mobilieji“, – pasakojo turizmo sektoriuje virš 20 metų dirbantis kelionių agentūros „Baltic Tours“ vadovas Sigitas Fabijonavičius.

Populiariausios kelionės – autobusu

Ankstesnių kelionių neišvengiamybė – muitinės kiekvienos šalies pasienyje, ilgiausios eilės, kuriose galėdavai praleisti nuo kelių valandų iki paros.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo sienoms atsivėrus, populiariausias transportas keliauti buvo autobusai – dvi-trys paros, ir tu – jau meilės mieste Paryžiuje! „Skrydžiai lėktuvais buvo prabanga, o ir skrydžių krypčių buvo nepalyginamai mažiau nei dabar. Anksčiau būdami biure pagal kylančių lėktuvų garsą žinodavome, kelinta valanda ir kokia oro bendrovė vykdo skrydį. Dabar Vilniuje girdimas nuolatinis kylančių ir besileidžiančių lėktuvų gaudesys“, – pasakojo lėktuvų bilietų ir viešbučių rezervacinės sistemos „Skrendu.lt“ atstovė Rasa Levickaitė.

Kelionių krepšius pakeitė lagaminai

Jei anksčiau į lagaminą įsimesdavome ir minėtąją spiralę, ir lygintuvą, tai dabar jų vietą užima nešiojami kompiuteriai ir kitokių mums reikalingų įrenginių krovikliai. Nes lygintuvas, plaukų džiovintuvas bus ir viešbutyje, arbatos puodelį mes jau įperkame ir restorane, o štai be telefono vargiai kas beįsivaizduojame bent dieną. „Dabar kiekvieno lagamine yra „adapteris“, kuris leidžia suderinti skirtingose valstybėse, žemynuose paplitusius nevienodus kištukinius lizdus ir elektrą naudojančius įrenginius“, – sakė S. Fabijonavičius.

Jei anksčiau į užsienį būtinai veždavomės juostinį fotoaparatą (vadinamąją muilinę) ir taupydavome kadrus (nes juk tik 24 arba 36 juostelėje!), tai dabar juos keičia telefonai su praktiškai neribojama atmintimi.

Jei anksčiau sugrįžus iš kelionės nekantriai laukdavome popierinių nuotraukų, tai dabar tereikia bakstelti pirštu ir mūsų foto – ne tik prieš nosį telefone, bet ir socialiniuose tinkluose.

„Pasikeitė net pati bagažo forma. Jei dar anksčiau, kai daugiausia keliaudavome autobusais, daiktus dėdavome į kelioninius krepšius, tai išpopuliarėjus lėktuvų skrydžiams praktiškai visi savo mantą perkraustėme į lagaminus. Nes oro linijų reikalavimus, matuojančius bagažo dydį centimetrais, patenkinti tarsi lengviau kai turi lagaminą, o ne neapibrėžtų formų krepšį“, – sakė „Skrendu.lt“ atstovė.

Pamenate anksčiau itin populiarias dvikalbes pasikalbėjimų knygeles? Kurios mokė paklausti: kaip nueiti į parduotuvę ir kiek dabar valandų gimtąja ir svetima kalba? Dabar mes jau mokame kalbų, tad keliaujame ir jaučiamės svetur vis laisviau. O dėl dvikalbių pasikalbėjimų knygelių – su Google Translator bus greičiau.

Jei anksčiau keliaudavo tik suaugusieji ar jaunimas, tai dabar keliaujama ir su kūdikiais, – tam bene didžiausios įtakos turėjo sauskelnių atsiradimas. Prisidėjo ir skrydžių lėktuvais išpopuliarėjimas. Kelionės lėktuvu trumpesnės, todėl jos tapo lengviau iškenčiamos net ir patiems mažiausiems.

Jei anksčiau močiutės tolimiausia kelionė buvo Birštono sanatorija, tai dabar tyrimai rodo, jog vieną aktyviausiai keliaujančių grupę sudaro tie, kam apie 65 ir daugiau.

Jei anksčiau autostopas buvo pigi keliavimo priemonė, tai dabar tai – tiesiog keliavimo būdas, nes susimedžiojus nebrangų skrydį lėktuvu kelionė į Barseloną bus pigiau nei tris dienas važiuoti ir valgyti pakelės degalinėse.

Po sovietmečio populiariausios ir bene labiausiai džiuginusios kelionės buvo pažintinės. Nes buvo labai svarbu pamatyti pasaulį – tai, nuo ko buvome dirbtinai atitverti ilgus dešimtmečius. Dabar dominuoja poilsinės kelionės, – nes jau pasotinome žinių alkį.

„Vos atgavus nepriklausomybę, žmonės ieškojo galimybių ištrūkti į užsienį, o dabar to taip nebevertina ir ieško kažko naujo, nepaprasto, neatrasto. Bilietai į Mėnulį jau parduodami, – šypsojosi „Baltic Tours“ vadovas. – Beje, kelionės ir teigiami įspūdžiai per jas jau yra tapę visiška norma. Ir jei anksčiau iš laimingų pakeliavusių klientų gaudavome ir kaimiško sūrio, ir medaus, tai dabar didžiausias džiaugsmas būna sulaukus elektroninės žinutės“.

Už gido maršrutą svarbiau tai, ką atrandame patys

Keičiasi ir mūsų elgesys jau nuvykus į svečią šalį – jei anksčiau susidarydavome maksimalų pažinimo planą, tai dabar galime vykti svetur vien tam, kad gerai praleistume laiką ar apsipirktume. Ir jei anksčiau paskui gidus eidavome su bloknotu ir šratinuku, dabar klausomės jų tiek, kiek įdomu ir telpa į galvą, o visa kita – kam? Už gido pasakojimą ir informaciją, kurią galima susimedžioti internete, žymiai svarbesni tapo asmeniniai potyriai, atradimai, įspūdžiai ir juos ištransliuojantys socialiniai tinklai. Nes būti savimi pasidarė svarbiau nei būti teisingam.

Jei anksčiau į užsienį važiuodavome pasižiūrėti, kaip gerai galima gyventi, tai dabar važiuojame žiūrėti – kuo jų ir mūsų gyvenimas yra kitoks? Tampame kelionių patirčių, įspūdžių kolekcionieriais.

Keičiasi net mums seniau buvusi taip būdinga deginimosi paplūdimyje kultūra. Jei anksčiu sugebėdavome kaitintis saulėje iki vėžio raudonumo, tai dabar, laimei, esame informuoti apie odos vėžio kilmę. Todėl ir užsieniuose mieliau naudojamės nuo saulės saugančiais skėčiais.

Ir jei anksčiau lipdavome per tvoras tam, kad patektume į mokamą paplūdimį nemokamai, tai dabar jau susimokame tuos kelis eurus. Nes suvokiame, kad geras poilsis – brangiau nei prasikaltusiojo jausmas. Ir dar dėl to, kad mūsų atlyginimai per šiuos 25-erius metus jei dar ir neprisivijo bankrutuojančių graikų lygio, tai bent jau yra kažkur pakeliui.

„Seniai seniai“, prieš kokius 20 metų, išvažiuodami iš kokios Prancūzijos ar Italijos, braukdavome ašarą. Nes reikia palikti tai, kas gražu, nes visur gėlės ir sutvarkyta, išpuoselėta aplinka, nes žmonės mandagūs, geri ir besišypsantys. O dabar mes jau džiaugiamės ir grįždami po atostogų namo – nes daugelis gyvename ne ką prasčiau, nes susikūrėme tokią aplinką ir gyvenimus, kurie mums patinka ir kuriuos, esant reikalui, ginsime.

Spausdinti 🖨