Č. Iškauskas. Scenarijus „šliaužiančiajai“ okupacijai parengtas?

Iš tiesų, 1919–1920 m. Lenkijos valstybės vadas generolas Juzefas Pilsudskis, vydamas bolševikų kariuomenę, vienu metu norėjo apžioti du kąsnius: galutinai atsiimti rytines Lenkijos žemes, o tuo pačiu, tariamo vietinių lenkų sukilimo pretekstu, užgrobti Vilniaus kraštą, paskui sukurti vasališką Vidurio Lietuvą, kuri būtų įjungta į jo išsvajotą Abiejų Tautų Respubliką. Nedaug trūko, kad, nuolaidžiaujant Jungtinėms Tautoms, tai ir būtų įvykę.

Anot istoriko Algimanto Liekio, didžiųjų šalių misijų atstovai privertė lietuvius sustabdyti lenkų vijimą ir vėl pasirašyti su jais paliaubų sutartis, nutiesti nurodytą tarp kariuomenių demarkacinę Kerzono liniją, vėliau pavadinus ją neutraliąja zona, palikti Vilnių ir jo kraštą, taip pat didžiąją dalį Sūduvos – senuosius lietuvių kraštus Punską, Suvalkus, Augustavą, Kužnicą ir kitus, agresoriams lenkams. Vėliau, 1923 m. kovo 15 d., Lenkijos reikalavimu JT ambasadorių konferencija vietoje neutraliosios zonos, ją padalinusi per pusę, pravedė administracinę liniją, kuri išliko 19 metų – iki pat naujų karų ir okupacijų.

Bet ir 1920 m. rytų Lietuvos okupacijos analogijos su šiandiena sąlyginės. Galbūt tik pasirengimo principas panašus: sakykime, vietiniai rusakalbiai ar lenkakalbiai reiškia nepasitenkinimą dėl jų teisių ir laisvių suvaržymų, rengia protestus, provokuoja neramumus, o jų ginti pakviečia kaimyninės šalies kariuomenę. Smurto krečiamuose rajonuose buriami „žalieji žmogeliukai“ – neva engiamų tautinių mažumų savanoriai. Siena tampa nebekontroliuojama, ir per ją plūsta svetimi gerai ginkluoti smogikai. Renkama vietinė valdžia, dėl akių organizuojamas referendumas. Pavyzdžiui, Šalčininkų rajonas pasiskelbia nepriklausomu separatistų centru ir išreiškia norą prisijungti prie svetimos šalies. Ir taip toliau.

Tiesa, fantasmagoriškas scenarijus? Beveik per 100 metų padėtis pasikeitė iš esmės, tačiau valstybės skaldymo ir naikinimo principas liko toks pat: tiesioginės agresijos ar vadinamojo hibridinio karo priemonėmis vykdyti „šliaužiančiąją“ okupaciją. Lieka vienas „bet“: Lietuva jau nėra neutrali, ką deklaruodavo prieškariu, ji yra transatlantinių organizacijų narė ir būtų ginama. Tačiau skeptikai ir šiandien pastebi, kad, net egzistuojant Aljanso įstatų 5-ajam straipsniui, Vakarų reakcija į agresiją gali būti vangi…

O dabar priartinkime pamokančią istoriją. Pirmoji 1940 m. sovietinė okupacija. Sąlygos jai buvo kuriamos gerokai prieš tai: Miuncheno suokalbis, A. Hitleris užima vis daugiau Europos sostinių, telkia nacistinę koaliciją ir čia pat derasi su J. Stalinu dėl įtakos zonų pasidalijimo. SSRS dar 1939-ųjų rudenį pasiruošė Baltijos šalių aneksijai. Pagal rugsėjo 28 d. Sovietų Sąjungos ir Vokietijos savitarpio pagalbos sutartį Lietuva pereina sovietų žinion. Raudonoji armija užima rytines Lenkijos vaivadijas ir stoja akis į akį su vermachtu, bet su juo kol kas rengia bendrus paradus. Kita vertus, dar prieš šią sutartį Viačeslavas Molotovas į Maskvą ultimatumo priimti atvykusiam Estijos užsienio reikalų ministrui Karlui Selterui sako atviru tekstu: „Sovietų Sąjungai reikia plėsti savo saugumo sistemą, todėl jai reikalingas išėjimas į Baltijos jūrą… Neverskite jos naudoti jėgos, norint pasiekti savo tikslų“.

Tą pačią dieną panaši sutartis, grasinant jėga, pasirašoma su Estija, ir ši šalis turi įsileisti 25 tūkst. sovietų kareivių. Spalio 5-ąją tas pats atsitinka su Latvija, o po penkių dienų – su Lietuva. J. Stalinas Juozui Urbšiui su ironija tarė: „Mūsų įgulos padės jums nuslopinti komunistinį sukilimą, jeigu toks kils Lietuvoje“. Netrukus į Lietuvą įžengė 20 tūkst. raudonarmiečių kontingentas.

Kai tą mums lemtingąją 1940 m. birželio 14-ąją A. Hitleris užėmė Paryžių, Maskva nutarė nieko nelaukti ir aneksuoti Besarabiją ir Baltijos šalis. Naujame ultimatume pareikalauta įsileisti po 9-12 divizijų (po birželio 15-osios Lietuvoje jau buvo apie 130 tūkst. sovietinių kareivių), suformuoti naują vyriausybę, kurioje dalyvautų ir komunistai, nors tuomet šalyje buvo tik kokia 100 – 200 prisiekusių kairiųjų. Buvo rengiamos provokacijos: neva Lietuvos pareigūnai grobė, suiminėjo ir tardė sovietinius tankistus…

Birželio 15 – 17 d. papildoma sovietinė kariuomenė įžengė į visas tris Baltijos šalis. Jos, pasipriešinimui galėjusios surinkti apie 360 tūkst. žmonių, nuleido rankas ir pasidavė likimui. Paskui viskas ėjo kaip sviestui patepta: Liaudies seimų rinkimuose komunistai gavo daugiau kaip 90 proc. balsų, o Lietuvoje daugiausiai – net 99 proc. Liepos 21 – 22 d. trijų okupuotų šalių parlamentai pritarė jų įstojimo į SSRS deklaracijai, o formaliai jos buvo priimtos rugpjūčio 3 – 6 d. Maskvoje vykusioje Aukščiausiosios tarybos sesijoje.

Kartodamas šiuos visiems žinomus faktus rusų filologas ir istorikas Borisas Sokolovas savo knygoje „Mistinis karas. Antrojo pasaulinio miražai“(skyriuje „Mitai apie savanorišką Baltijos šalių prisijungimą prie SSRS“), rašo, kad Rusija iki šiol nepripažįsta okupacijos fakto, ir tvirtina, jog kariuomenės įvedimas į jas buvo prievartinis veiksmas, kuriuo siekta sudaryti kordoną būsimai nacistinei agresijai. Jeigu šią versiją ir priimtume, tai kyla jokios kritikos neišlaikantys klausimai: kam Sovietų Sąjungai reikėjo keisti politinę Baltijos šalių sanklodą, represuoti, naikinti ir tremti tūkstančius žmonių, visą ekonomiką pajungti sovietinei struktūrai? Tam tikslui į šias šalis buvo atsiųsti Kremliaus emisarai: jau ultimatumo dieną Lietuvon atvyko Vladimiras Dekanozovas, Latvijon – Andrejus Višinskis, Estijon – Andrejus Ždanovas.

Nacistinės okupacijos formuluotė – svetimos teritorijos užgrobimas prieš tų šalių gyventojų valią – buvo pateikta Niurnbergo procese 1946 m. Okupacijos faktas buvo naudojamas tarp kaltinimų nacistiniams nusikaltėliams. B. Sokolovas rašo, kad Baltijos šalių užėmimas niekuo nesiskiria nuo Austrijos anšliuso 1938 m., Čekoslovakijos – po metų ir Liuksemburgo bei Danijos – 1940-aisiais.

Prieš Austrijos anšliusą Vienai buvo pateiktas nacistų ultimatumas dėl Arturo Zeisso–Inkvarto vyriausybės sudarymo. Būtent ji formaliai pakvietė vokiečių kariuomenę „padaryti tvarką“, nors iki šiol nacistų karių Austrijoje nebuvo. Panašiai atsitiko su Baltijos šalimis, kuriose po automatų vamzdžiais buvo pristatyti iš Maskvos deleguoti komisarai, surengti butaforiniai rinkimai, o valstybės prievarta buvo inkorporuotos į SSRS.

Sakykime, kad tai istorija. Kaip sako A. Kasparavičius, į ją, kaip ir į tą pačią upę, du kartus neįbrisi. Tračiau panašumų su šiandiena yra. Ypač po to, kai senu, dar Miuncheno sąmokslo padiktuotu pavyzdžiu, buvo aneksuotas Krymas, po „žaliųjų žmogeliukų“ automatų vamzdžiais surengtas referendumas ir Ukrainos pusiasalis prijungtas prie Rusijos. Šiuolaikinis Hitleris ir Stalinas (sakoma, viename asmenyje) V. Putinas šioje aneksijoje buvo už dirigento pulto. Tas pats kartojasi pietryčių Ukrainoje.

O kodėl tai negali pasikartoti Lietuvoje? Scenarijus „šliaužiančiajai“ okupacijai parengtas. Dabar Maskva ieško juridinio pateisinimo. Štai du Dūmos deputatai iš „Vieningosios Rusijos“ generaliniam prokurorui Jurijui Čaikai nusiuntė raštą, kuriame reikalaujama įvertinti SSRS valstybės tarybos, 1991 m. rugsėjo 6 d. pripažinusios trijų Baltijos šalių nepriklausomybę, įkūrimo legitimumą. Kitaip sakant, jei ši institucija neteisėta, tai ir jos sprendimai yra niekiniai, teigia Dūmos „vieningieji“. Taip ruošiama dirva tolimesniems veiksmams…

Sakysite, bepročių svaičiojimai? 1940-ųjų birželį tokių buvo abiejose pusėse, bet jų svaičiojimai virto Europos katastrofa. Apie tai reikia kalbėti, tai reikia priminti. Tvankioje vasaros tyloje veša ne tik kvapnūs žiedai, bet ir tvenkiasi pragaištinga audra.