Šį sekmadienį Lietuva minės Gedulo ir vilties dieną. Dieną, kai tolimais 1941 metais prasidėjo masinis Tėvynę mylinčių lietuvių trėmimas į tolimojo Sibiro platybes. Jose žuvusių bei sveikatą praradusių tautiečių atminimą lietuviškoji Temidė jau „pagerbė“ išteisinamuoju nuosprendžiu OMON smogikams.
Dabar atėjo ir Seimo eilė. Dar šią sesiją parlamentarai svarstys įstatymo projektą, kurį įteisinus, piliečio prašymu jo pavardė oficialiuose dokumentuose galės būti rašoma nelietuviškais rašmenimis. Kalbant paprastai, tai būtų dar viena vinis į lietuvių kalbos karstą. Įkalta, viešai spjovus į visuomenės ir kalbininkų nuomonę. Tad nesunku įsivaizduoti, ką žvelgdami pro veidrodinius Seimo rūmų langus į išsirikiavusią prie jų saujelę piketuotojų vakar galvojo Tautos išrinktieji.
Matyt, miegojo jie per pamoką, kurioje mokytoja skaitė ištrauką iš Mikalojaus Daukšos „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“ – „Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę“. Greičiausiai „miegos“ jie ir per Seimo posėdį, o kai vinis bus įkalta, galės pasigirti atsakę į to paties M.Daukšos klausimą – „Kuri pagaliau pasaulyje yra tokia prasta ir niekinga tauta, kuri neturėtų šių trijų, lyg įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“
Į klausimą, apie kurį net didžiausiame košmare nesapnavo į amžinojo įšalo žemę ištremti lietuviai, gimtąją kalbą branginę, kaip vaikui užantyje slėptą sudžiūvusios duonos žiauberę ar sušalusią bulvę.
O kai neliks nei merdėjančių papročių ir marinamos kalbos, ateis eilė ir žemei. Juk reikia kur nors apgyvendinti vargšus pabėgėlius.
