Daugiau kaip pusės tūkstantmečio laikotarpis skiria mus nuo pagonybės klestėjimo laikų. Visaip slopinamos senosios kultinės tradicijos ir apeigos grimzdo užmarštin. Tačiau nemaža jų liko įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose, sukaupta tautosakos lobynuose, dalis dar tebegyvena gyvojoje liaudies atmintyje ir tradicijose.
Mūsų praeitis – mūsų tautinis pasididžiavimas, jos pažinimas – tautinio atgimimo išraiška, asmenybės drąsos išraiška. Iš praeities mes semiamės sielai peno, dvasinės atsparos. Taip mes geriau suvokiame dabartį ir aiškiau matome ateitį, kuri neatskiriama nuo senojo protėvių tikėjimo.
Jonas Gediminas–Beržanskis–Klausutis, šeimos genealogijos tyrinėjimų studija „Lietuvių heraldika“ (1930 m.) parodęs kunigaikštišką kilmę, pasižymėjęs savo nepalenkiama nuostata laikyti save senovės lietuvių tikėjimo pasekėju, atliko žygdarbį, prilygstantį LDK Gedimino laiškų aidui. Paskelbus (caro) aukščiausią manifestą (17.X.1905 m.) apie „duotas žmonėms Rusų imperijoje įvairias naujas teises, liuosybes ir sąžinės laisvę…
Radęs reikalingu pasinaudoti manifeste pažymėta sąžinės laisve, aš … 22.X.1905 m. iš Dvinsko išsiunčiau į Petrapilį Ministerių Kabineto Pirmininkui manąjį prašymą pripažinti ir skaityti mane senovės Lietuvių tikėjimo pasekėju, kokiu aš tikrai esu buvęs nuo pat mano mažų dienų“.
Taigi, šią datą derėtų laikyti senovės lietuvių tikėjimo atgimimo pradžia. Bemaž 10 metų vyko atkaklus susirašinėjimas su rusų biurokratais ir tik 14.VI.1915 m. Dvinske Jonas Gediminas – Beržanskis – Klausutis gavo atsakymą, jog iš Rusų Imperijos Valdžios pusės nėra jokių kliūčių, kad jis būtų laikomas senovės lietuvių tikėjimo žmogumi.
Taigi, šią datą derėtų laikyti senovės lietuvių tikėjimo atgimimo ir tęstinumo patvirtinimo faktu. Daugiau nei 11 metų – nuo 27.VII.1906 m. iki 4.XI.1917 m. – tęsėsi byla ir apie sūnų Laimingą Žemgalių Jaunutį, „prijungtą prie senovės Lietuvių tikėjimo“, kol buvo gautas liudijimas Nr. 6370, kuriame jis užrašytas senovės Lietuvių tikėjimo vaiku, gimusiu 27.VII.1906 m.“
Jonas Gediminas-Beržanskis-Klausutis, kaip senovės lietuvių tikėjimo pasekėjas, pageidavo, kad jo kūnas būtų sudegintas. Valia įvykdyta 12.VII.1936 m. Urną su senovės lietuvių tikėjimo pasekėjo Jono Gedimino-Beržanskio-Klausučio palaikais saugojo dukra Poiata Gediminaitė–Beržanskytė–Klausutaitė. Ir tik 15.X.2009 m. urna palydėta į Romainių kapines (11 kv., 11 eilė, 5 kap.).
Kyla klausimas – kodėl būtent Jonas Gediminas–Beržanskis–Klausutis atliko šią misiją, drąsiai, be kompromisų ir visiškai įtikėjęs paskelbė savo ryšius su pagoniškuoju Lietuvos tikėjimu? Kaip sugebėjo jis atlaikyti nuolatinį oponentų rašinėjimą ir įtarinėjimus dėl savo Giminės šaknų, tikėjimo pamatų? Kas palaikė jo atkaklumą siekti tiesos ir pripažinimo?
Šeima. Jonas Gediminas–Beržanskis–Klausutis gimė 1862 m. rugpjūčio 25 d. Žemaitijoje, Viekšnių valsčiuje, Pluoguose laisvų ūkininkų – Jono ir Barboros Šiuipaitės – Beržanskių šeimoje. Beržanskiai nepažino baudžiavos, o jų šeimoj užsiliko pasakojimų, kad, esą, kilę iš tų bajorų Beržanskių, kurie pareina iš Gedimino sūnaus Klausučio.
Nuo pat jaunų dienų Jonas Gediminas–Beržanskis–Klausutis pradėjo domėtis savo šeimos genealogija ir nusistatė tai ištirti. Po 40 metų atkaklaus darbo pavyko sudaryti ilgą šeimos genealogiją, kurioje išvedama, kad Beržanskių šeima tikrai kilusi iš Gedimino sūnaus Klausučio. Jono Gedimino-Beržanskio-Klausučio pirmosios santuokos sūnus Kęstutis, gimęs 1890 m. Varšuvoje, labai gerai mokęsis Vilniaus antrojoje vyrų gimnazijoje, po to Rygoje, – agronomas ir karininkas, 1921 m. nužudytas Maskvoje.
Antrosios santuokos sūnus Laimingas Gediminas-Beržanskis-Klausutis (Poiata Gediminaitė-Beržanskytė-Klausutaitė), gimęs 1906 m. Grivoje, mokytojavo Vilkijos vidurinėje mokykloje, buvo vietos visuomenės veikėjas, Lietuvos karininkas nuo 1936 m. Prasidėjus karui, pasitraukė iš Lietuvos. Mirė Floridoje 1996 m.
Iš trečiosios santuokos Jonas Gediminas–Beržanskis–Klausutis turėjo dvi dukras: Minvydę Gediminaitę-Beržanskytę-Klausutaitę (1923 – 2004 m.) – chirurgę ir Poiatą Gediminaitę-Beržanskytę-Klausutaitę (1927–2010 m.) – biochemikę, gyvenusią tėvų name, Kaune, rūpestingai saugojusią tėvo tautinį – kultūrinį palikimą. Sode prie namo tebestovi aukuras, prie kurio senovės lietuvių tikėjimo išpažinėjas aukodavo lietuvių dievams ar susikaupdavo.
Mokslas. Jonas Gediminas-Beržanskis-Klausutis 1883 m. baigė Šiaulių vyrų gimnaziją. Mokėsi gerai, net buvo įrašytas į vadinamąją aukso lentą. Tais pačiais metais įstojo į Peterburgo universiteto matematikos fakultetą, kurį baigė 1888 m. Be to, jame baigė Teisės fakulteto I kursą.
Toliau teisės mokslus studijavo Varšuvoje, būdamas jau valstybės kontrolės valdininku, čia atvykęs pagal paskyrimą. Mat, lietuvių inteligentų grįžimą į Lietuvą caro valdžia vis atitolindavo. Mokėjo 10 kalbų: latvių, lietuvių, rusų, lenkų, anglų, prancūzų, vokiečių, lotynų, graikų ir slovėnų.
Darbas. Jaunystėje Jonas Gediminas-Beržanskis-Klausutis 1889 – 1918 m. tarnavo mokesčių inspektoriumi Lenkijoje, įvairiose Rusijos vietose: Varšuvoje, Peterburge, Krasnoufinske (Permės gubernija), Kremenčiuge (Poltavos gubernija), Ilukštoje, Fridrikštate, Jelgavoje, Lepelyje, Grivoje ir kitur.
Nuo 1918 m. iki išėjimo į pensiją 1933 m. dirbo Lietuvos valstybės kontrolėje ir patarėju Finansų ministerijoje . Jis buvo Vyriausiosios valstybės komisijos karo padarytiems Lietuvai nuostoliams apskaičiuoti pirmininkas ir savo žinių, ilgametės darbo patirties dėka daug pasidarbavo Lietuvos finansų sistemos kūrimo labui. Visur, kur gyveno ir dirbo, buvo aktyviu įvairių labdarų, švietimo, mokslo, visuomenės draugijų nariu ar pirmininku.
Tautinė, švietėjiška veikla. Beveik 30 metų Jonas Gediminas–Beržanskis–Klausutis ne tik dirbo valdiškose tarnybose, bet ir aktyviai dalyvavo tautiniame XIX a. pabaigos – XX a. pradžios sąjūdyje.
Dar jaunystėje jis matė kaip motina priimdavo ir slėpdavo lietuvišką spaudą, kaip ją išskirstydavo ir perduodavo knygnešiams. Mokydamasis Šiaulių gimnazijoje, buvo slaptos gimnazistų bibliotekėlės vedėju. Biblioteką, kurioje buvo apie 3000 knygų, slėpė grafo Vladimiro Zubovo tėvų namuose. S
tudijuodamas Peterburgo universitete, 1884 – 1885 m. kartu su broliu Liudviku Beržanskiu (1864.I.10 – 1888.V.23) leido hektografuotą laikraštėlį Žinių nešėjas (Žinianešis).
Studijuodamas Varšuvoje, kartu su V.Kudirka dirbo Lietuvių studentų draugijoje, daug prisidėjo prie Varpo ir Ūkininko įkūrimo. Rėmė slaptą spaudos gabenimą, buvo jos platintojas ir knygnešys.
Palaikė glaudžius ryšius su J.Basanavičiumi. Bendradarbiavo Varpe, Aušroje, Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje, Žinyčioje, Ūkininke, Lietuvių laikraštyje, Vilniaus žiniose ir kt. Pasirašydavo Dagio, J-K., J.Kadagio, Klausučio, Vapsvos, Keleivio slapyvardžiais.
1905 m. dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo darbe. Vienas pirmųjų Lietuvių mokslo draugijos narių. 1906 m. kartu su kitais inteligentais pasirašė memorandumą popiežiui Pijui X, kuriuo buvo prašoma Lietuvos bažnyčiose vartoti lietuvių kalbą.
Artėjant istoriko A. Vijuko–Kojelavičiaus 250 –osioms mirties metinėms, Jonui Gediminui–Beržanskiui–Klausučiui kilo mintis jas paminėti valstybės mastu.
Kilęs iš turtingų bajorų Albertas Vijukas – Kojelavičius gimė 1606 m. Kaune, mirė 1677 m. Varšuvoje. Pagrindinis minėjimas įvyko 1927 m. gruodžio 27 d. karininkų Ramovėje, kuriame taip pat dalyvavo Prezidentas A. Smetona.
Labai gerai pavykęs, aukščiausių valdžios atstovų, mokslo, meno ir visuomenės susidomėjimą sukėlęs renginys buvo didelis impulsas susikurti Lietuvos bajorų draugijai (1928 m.), kurios pirmininku išrinktas Jonas Gediminas–Beržanskis–Klausutis. Jo iniciatyva buvo įkurtas Komitetas, kuris suorganizavo 1930 m. visoje Lietuvoje paminėti Vytauto Didžiojo mirties 500 – ąsias metinės.
Už ypatingus nuopelnus Valstybės Prezidentas 1933 m. Joną Gediminą–Beržanskį–Klausutį apdovanojo D.L.K. Gedimino ordinu tėvūno laipsniu.
Senovės lietuvių tikėjimo pasekėjas. Savo prigimtinio tikėjimo nuostatas ir mintis Jonas Gediminas–Beržanskis–Klausutis nuolat skelbdavo spaudoje. Išleido tris leidinukus – „ATSAKYMAS Atvaizdo kritikams. 25.I.1929 m.“, „NULINKĖJIMAS Lietuvos banko valdybai ir visiems jo tarnautojams. 8.XII.1928 m.“, „Senovės lietuvių tikėjimas. Ką reiškia žodis „Criwe“ – Krivis. 1928 m.“.
1928 m. kovo mėn. 11 d. Kaune, Lietuvos universiteto didžiojoje salėje, baigus prof. V. Čepinskiui studentų „Varpo“ draugijos rengtą viešą paskaitą tema „Mokslas ir religija“, papildė ją Jonas Gediminas-Beržanskis-Klausutis, perskaitęs vienintelį lietuvių protėvių tikybos klausimu susirašinėjimą, kurį vėliau išleido atskira knygele „Senovės lietuvių tikėjimas. Ką reiškia žodis „Criwe“ – Krivis“.
Nėra žinių kaip studentai varpininkai priėmė šį pasisakymą, tačiau reakcija buvo. Sprendžiant iš katalikų kunigo A. Dambrausko–Jakšto neigiamos reakcijos, paskelbtos 1928 m. balandžio mėn. 19 d. „Ryto“ laikraštyje, tai buvo savotiškas senovės lietuvių tikėjimo vertinimas iš katalikybės pozicijų ir, iš dalies, to fakto pripažinimas.
NULINKĖJIME Lietuvos banko valdybai ir visiems jo tarnautojams randame tokius Jono Gedimino–Beržanskio–Klausučio žodžius, įvardijančius jo prisiimtas Krivio Krivaičio pareigas bei jų tęstinumą:
„…Todėl, būdamas Kaune vienintelis senovės lietuvių tikėjimo pasekėjas, einąs šių dienų Krivio Krivaičio pareigas, išrandu reikalingu nulinkėti, kad senovės lietuvių amžinieji dievai Praamžinas, Perkūnas, Patrimpas, Pikulis ir amžinosios deivės Laimė, Praurimė ir visi kiti amžinieji dievai ir visos kitos amžinosios deivės palaimintų…“
ATSAKYME atvaizdo kritikams randame Jono Gedimino-Beržanskio-Klausučio įvardytą senovės Lietuvių tikėjimo atgijimo datą – 14.VI.1915 .
Labai įdomus susitikimas – pokalbis su Jonu Gediminu–Beržanskiu–Klausučiu aprašytas laikraštyje „Sekmadienis“, Nr. 18, 1934 m. straipsnyje „Gedimino ainiai ir senovės lietuvių dievai. Valanda pas Šviesiausiąjį Kunigaikštį Joną Gediminą-Beržanskį-Klausutį“. Jame pakankamai atvirai ir išsamiai Senovės lietuvių tikėjimo pasekėjas dėsto savo mintis.
Korespondentas: „Vis tik įdomu būtų sužinoti, kokios senovės lietuvių tikėjimo dogmos ir apeigos? Juk senovės lietuviai buvo stabmeldžiai, garbino Perkūną ir t.t.“
JGBK: „Tai netiesa. Senovės lietuviai nebuvo stabmeldžiai ir jokių stabų negarbino. Tiktai krikščionybė įvedė stabų garbinimą įvairių statulų ir paveikslų pavidale…Senovės lietuviai garbino saulę ir kitus gamtos reiškinius, be kurių negalimas joks gyvybės klestėjimas ir kurių iš gamtos jokiu būdu negalima pašalinti. Ilgus amžius jie neturėjo jokių stabų ir tik daug vėlesniais laikais jie paėmė pavyzdį iš krikščionių ir pasidarė Perkūno, Patrimpo ir Pikuolio statulas.
Bet tai nebuvo stabai ir lietuviai jų negarbino, bet laikė kaipo simbolinius žmogaus rankų kūrinius. Patrimpas vaizdavo gyvybės atsiradimą, Perkūnas – saulę, t.y. gyvybės išsivystymą ir šviesos, šilumos bei jėgos šaltinį, teikiantį viskam galimybę gyvuoti, ir Pikuolis – mirtį, t.y. gyvybės pabaigą.
Kad lietuviai negarbino stabų, bet tik pačią gamtą, aišku ir iš to, kad jie niekada niekur nestatė jokių šventovių, nei mūrinių nei medinių, ir nepuošė jų brangenybėmis. Jie savo švenčių apeigoms…pasirinkdavo gražiausias šalies vietas, gražiausiais ąžuolynais apaugusias kalvas ar kalnelius, prie gražių upių ir upelių…Tos vietos nesivadino šventovėmis, bet ramovėmis arba romuvomis… Pirmiausia vyriausia tokia romuva buvo Nadrovijoje, o vėliau buvo perkelta į Vilnių.“
Korespondentas: „Bet juk senovės lietuviai degindavo savo dievams aukas?“
JGBK: „Ir tai nebuvo aukos jokiems dievams, bet tik tradicinės apeigos…“
Korespondentas: „Kodėl Lietuvoje neatsiranda daugiau senovės lietuvių tikėjimo pasekėjų?“
JGBK: „Todėl, kad niekas jo nepropaguoja ir neperša. Aš pats taip pat jo neskelbiu ir nenoriu propaguoti… Aš džiaugiuosi, kad pažinau tiesą ir išsilaisvinau nuo visokių varžtų, varžančių žmogaus dvasią ir protą, ir tuo esu laimingas. Tiesos niekam nereikia piršti ar girti, nes ji to nereikalinga. Kas nori ir ieško tiesos, kiekvienas gali ją rasti, nes ji yra visur ir visame. Gi tikėjimas yra poezija, ne rašyta eilėmis, bet gyvenimo ir grožio poezija. Todėl nėra reikalo grožėtis svetimųjų sukurta poezija, kada turime ją nuosavą, mūsų probočių paliktą…“
Korespondentas: „Ar oficialiai senovės lietuvių tikėjimas yra legalizuotas?“
JGBK: „Mes kalbame ne apie tikėjimą, bet apie tiesą, o tiesa nereikalinga jokių pripažinimų… Todėl 1905 m., išleidus aukščiausią manifestą apie sąžinės ir tikėjimo laisvę, tuojau padaviau prašymą, kad mano pase ištaisytų pažymėjimą apie tikybą ir vietoje katalikų tikybos įrašytų „senovės Lietuvių tikėjimo pasekėjas“.
Ot, štai mano daržely yra aukuras. Kaip dabar žemaičiuose prie kiekvienos gryčios statomas kryžius, taip senovėje buvo statomi aukurai… Metų ketvirčiuose arba saulėgrąžos laike ant šio aukuro uždegama kuokštelė sausos žolės. Tai savotiška pramoga, graži senovės tradicija, lyg koks pasveikinimas pavasario, vasaros, rudens, žiemos…“
Kaip matyti iš įvairiapusiškos nors ir nepilnos Jono Gedimino-Beržanskio-Klausučio veiklos charakteristikos, jis iš tikrųjų buvo neeilinė ir spalvinga asmenybė, nepriklausiusi jokiai politinei partijai. Deja, plačiajai visuomenei ir tada, ir dabar mažai žinoma.
Nežiūrint nepaliaujamų trikdžių dėl kunigaikštiškos kilmės pripažinimo, dėl prigimtinio tikėjimo, galima pagrįstai teigti, kad tik savo erudicijos, atkaklumo ir principingumo dėka jis garbingai pasiekė savo. Taigi, šiandien galime kaip faktą minėti senovės lietuvių tikėjimo 100-ąsias atgimimo ir tęstinumo datas.
Beržanskų palikuonys turi būti skelbiami tęstiniais karalių vietininkais. lyvis
Brazauskas jau ir buvo juo
Gali didžiuotis savo Brazausku: https://alkas.lt/2015/05/28/a-zolubas-a-m-brazauskui-vilniaus-garbes-piliecio-vardas-suteiktas-neteisetai-ir-nepelnytai/ . Atsilikai brolyti nuo gyvenimo. lyvis
Tai kad grįžęs galėtų pasakyti, ar susitiko tuos dievaičius ir deives..Ir ką jie jam pasakė
Jei ką ir pasakė, tai bent jau ne hebrajiškai.
CHA
O prie ko čia hebrajų juk katalikų švenčiausia kalba lotynų ne hebrajų
Nu jo . Vienok minėti 100- sias senovės lietuvių tikėjimo metinės rastusi kaip ir iš ruskio malonės .O čia koks nors Perkūno Paukštis žiū ir paminklą carui Nikolajui Kernavėje pastatytu.Padėkotu nuo visų Lietuvos pagonių Rusų imperijos valdžiai .Manau , kad Putinas nepasididžiuotu priimt padėkos.
Taip – straipsnio pavadinimas yra dviprasmis.
Be to.
Kas buvo mūsų teritorijos bendruomenės žmonių tikėjimas kadukady ir kas yra dabar?
Ar tebėra dabartiniame dievai?
Ar kuo toliau nuo pradžių pradžios, tuo žmonės labiau pažino pasaulį – tuo mažiau jo bijojo ir tuo mažiau jų įsivaizdavimuose apie tikrovę buvo mistikos?
Manau, kad jau laikas tą esantį pasakojimą dėl visų baltų Romuvos buvimo Nadrovoje/Nadruvoje, o vėliau jos perkėlimo į Vilnių, taisyti į tikroviškesnį ar net tikrąjį, laikant, kad pavadinime Nadrovoje/ Nadruvoje raidės d ir r yra sukeistos vietomis, kas kalbininkams yra visiškai galimas daiktas. Tada išeitų, kad baltų Romuva nuo seniausių laikų buvo toje pačioje vietoje, nes Narduvos pavadinimas akivaizdžiai gali būti sietinas su Neries upe, kuri, kaip žinoma, turi ir kitą – Vilijos, Velės (rusiškuose užrašymuose) vardą. Taigi pasikeisti galėjo ne visų baltų gimininės Romuvos buvimo vieta, o tik jos vardas – iš Narduvos į Vilnijos. Išeitų, kad ji nuo seniausių laikų yra buvusi Vilniuje -Vilnijos krašte, bet, matyt, turėjusiame vakarinėje baltų dalyje – kitą Narduvos pavadinimą. Neatmestina ir tai, kad šiauriniai baltai ją galėjo vadinti ir Neroma. O toks baltų genčių dalies pavadinimas, kaip žinoma, yra fiksuotas Rusijos metraščiuose. Beje, čia dar galima pridurti, kad Neries žemė (Parbusse de Nere, terram Nerghe, Nerge) minima ir su Mindaugo valdymu susijusiuose šaltiniuose. Tai va kaip su tuo Romuvos “perkėlimu” iš Nadrovijos į Vilnių galėtų būti buvę iš tikrųjų.
Beržanskis–Klausutis veikė ne tuščioje plynėje, toji dvasia pleveno Lietuvoje. Daukantas 1848 m. balandžio 15 d. laiške Narbutui rašė „Vaidilos buvo tautos laisvės sargai“. Aukščiausio kunigo prakalbos žodžiais S.Daukantas perspėjo: „aukščiausias kunigas, suvadinęs svietą pas šventą ąžuolą, taip drąsino: „Ginkitės nuo tų žmonių, kurie kitaip kalba, o kitaip daro…” Šiemet sukanka 130 metų Ksaveras Sakalauskas Vanagėlis – aušrininkas ir patriotas 1885 m. eilėraštyje „Abejojantiems” rašė. „Sėskit su mumis garbint praamžių! / Čia laisvi būsim nuo nedorybių; / Galit pasilikti tarp mūsų ant amžių; / Nepritrūks jokių čia jums ramybių!“
Kažkaip neįtikėtina atrodo, kad lietuvių gamtmeldystė taptų vyraujančiu tikėjimu tiek dėl užsilikusios šiokios tokios krikščionybės įtakos (mažiau), tiek dėl vartojimo kulto didėjančios grėsmės be ribų (daugiau). Čia, manau, ir yra stabdžiai, kodėl lietuviai masiškai neišpažįsta gamtmeldystės.
Domėjausi genčių, dar dabar gyvenančių atokiuose Žemės kampeliuose, pasaulėžiūra. Gentyse nėra jokių ‘tikėjimų’ – jie taip suvokia pasaulį ir geba bendrauti su kitose tikrovėse esančiais būviais. Mes atsiribojome nuo Gamtos ir nuo jų, kurdami dirbtinę aplinką.
Tai – istorijai įdomus straipsnis. Įdomus ir dabarčiai. Išvertus pažodžiui, “pagan” Italijoje reiškia valstietį, o pas mus tai reiškia ūkininką. Jis ieško darnos su gamta, Visata ir Saule su Mėnuliu.Tai viešai išpažino ir Beržanskas.
Rimgaudai, pasižiūrėk į mūsų herbą kur tu tenais matai valstietį, ne Italijoje ieškok pagonių o čia Lietuvoje. lyvis
Lyvi, kai ledai ėmė slinkti ir pasidarė šalta, mes, palikę budinčiuosius, žygiais traukėmės į pietus iki pat šiaurinės Afrikos. Grįžome irgi žygiais, sustodami etruskų pavadinimu Italijoje, dakų (sarmatų) pavadinimu prie Dunojaus ir t. t. Todėl ne dėmė, manau, pagonių ieškoti ir etruskų Italijoje, nes tų laikų valstiečiai irgi turėjo puikių žirgų darbui, medžioklei, lenktynėms, gynybai ir atgrasymui nuo kitų, jais puikuojantis.
Pirma reikia pažinti savo kiemą, o paskui ….. lyvis
Teisingas supratimas praeities kiemą savo dabarties padeda geriau šluoti.
Labai puikus straipsnis…
Ir labai kirbanti IDĖJA
Šiaulių berniukų gimnaziją “perkrikštyti” į KLAUSUČIO gimnaziją (jei jau žaliojo tilto stabus griaunam… )
nu ir gerai, bet is jo naudos mazai, galejo palikti bent saltinius is kuriu semesi info
ir ne Berzanskas, o Berzauskas arba Brazauskas
Brazauskas gyvenime nėra turėjęs ūsų. Skirk Brazauską nuo Beržansko draugas Pruse. lyvis
Straipsnis labai naudingas ir tik su keliomis skyrybos klaidomis. Tačiau pavadinimas netikęs: žodis “tikėjimas” čia netinka. Sąvoka “tikėjimas” – jėga primestos judaizmo atmainos – krikščionybės “išradimas”.
Nuo seno laikausi tokių pat pažiūrų, kaip ir Jonas Gediminas Beržanskis Klausutis: „Mes kalbame ne apie tikėjimą, bet apie tiesą, o tiesa nereikalinga jokių pripažinimų…” Tai žodžiai, jo pasakyti laikraščio darbuotojui (žr.straipsnį). Dar jis sakydavo, kaip ir mano protėviai: “Esu dievotas, o ne dievobaimingas”.
Mūsų protėviams, gyvenusiems vienovėje su Dievu ir Visata, nereikėjo tikėti. Jie tiesiog gyveno Dievuje ir su Dievu. Ir savimi jautė, žinojo jį esant.
Tikėti ar netikėti Dievu klausimas iškyla, kai negyveni Dievuje, nejauti jo savimi, nežinai jį esant. Tada ir atsiranda “tikėjimai”, ginčai iš tuščio į kiaurą, kvailos, iš piršto laužtos apeigos, visoki “padrebinimai”, “padzvanai”, “maldos namai”, kupini stabukų, nieko bendro neturinčių su dievotumu, ir net karai “iš kurio galo geriau kiaušinį mušti”.
Tai kaip su regėjimu ir aklumu. Jei žmogus regi šviesą, jo nereikia tikinti, jog štai ji šviečia. Ir jam pačiam nekyla klausimas, tiki jis ta šviesa ar ne. Jis žino ją esant ir joje gyvena.
Tik aklam belieka tikėti, kad yra tas ar anas, kad šviečia saulė, nes jis jos nemato, o žino apie ją tik iš kitų sakymų. Ir labai svarbu: žino tik labai apytikriai, miglotai. Nes niekad neregėjusiam sunku įsivaizduoti, kas tai iš tiesų yra, jei to kažko negauna paliesti, užčiuopti.
Dievuje ir vienovėje su Visata gyvenantys žmonės vadina save dievotais, o ne dievobaimingais. Nes Dievas jiems yra ne šalimais gyvuojanti didi, nesuvokiama, o vadinas, ir grėsminga, baugi, baudžianti jėga, kurios dera prisibijoti (žydiškas požiūris). Dievoti žmonės Dievą jaučia, išgyvena kaip visetą, kurio dalimi save suvokia. Kaip visumos didybę, sudarančią ir jų pačių esmę ir pamatą. Tiesiog jie neatskira savęs nuo Dievo ir Visatos, nepriešpastato šioms didybėms savo menkystės, netampa apgailėtinomis atplaišomis, gyvuojančiomis savo žemažiūriškais “gudrumėliais”.
Dar vienas svarbus senojo mūsų protėvių dievotumo požymis – tiesos meilė. Kaip taisyklė, senojo dievotumo savyje dar turintys žmonės (o vis dar yra tokių) – žodžio žmonės. Jų duotas žodis stipresnis nei kito rašytinė priesaika. Jie myli tiesą ir šlykštisi melu ir apgaule, kuria dabar aptekęs pasaulis. Taigi taip jau išeina, kad tikrojo dievotumo “pėdsakų” dar turintys paprastai orūs ir kilnūs, tiesūs ir garbingi žmonės visur, visada ir savaime, o ne iš baimės, kad gaus per galvą ar “nugarmės pragaran”.
Tai tiek.
Šventa tiesa.
Krikščionybė Judaizmo atmaina buvo I amžiuje tačiau nuo Juodaizmo ji nukrypo septinmyliais žingsniais. Trejybę,žmogaus dievyste,stabmeldystę ir daugybė kitų krikščionybės dogmų yra pagoniškos ir nieko su Judaizmu neturi. Beje kataliku baznycia atvirai rėmė žydų Holokaustą
O šiaip norėčiau padėkoti už straipsnį. Ir Valdui, ir Alkui. Duok, Dieve, jums, žmonės sveikatos. Lenkiuosi.
Šiandien esu labai laiminga su savo šeima. Mano vardas Angela, gyvenu JAV, vyras paliko mane vieneriems metams, aš jį labai myliu, nuo tada ieškau būdo, kaip jį susigrąžinti. Išbandžiau daugybę variantų, bet nepavyko, kol sutikau draugą, kuris mane supažindino su daktaru UDAMA, burtininku, kuris padėjo man susigrąžinti vyrą po 2 dienų. Su vyru šiandien gyvename laimingai kartu, nes vykdžiau puikios daktarės UDAMA nurodymus. Tas žmogus puikus, su juo galite susisiekti el. paštu: (udamaada@gmail.com). o jo tiesioginis kontaktinis numeris ir whatsapp yra ( +27658978226 ) Dabar patarsiu rimtiems žmonėms, kurie susidūrė su tokia problema, susisiekti su juo dabar ir rasti greitą sprendimą be streso.