Mūsų seniausieji istoriniai šaltiniai lietuviškųjų dievų vardų labai mažai tesumini, nes jų autoriai nesugebėjo prieiti prie lietuvio dvasinio gyvenimo slaptybių arba pamaldūs vienuoliai nenorėjo minėti „velnio išmonių“ iš viso.
Gausiau lietuviškųjų dievybių vardų tepasirodo vien tik XV-XVI a., kai saviškiai krikščionybės skelbėjai pradėjo žmonėms pagrindines naujojo tikėjimo tiesas aiškinti. Tuo pat metu pasirodo ir svetimtaučių nauji raštai, pilni įvairiausių dievų vardų, kurių didžioji dalis šiandieną tenka iš lietuviško dievų vardyno nurašyti kaip įvairūs nesusipratimai ar net prasimanymai.
Perkūnas. Jis pirmą kartą suminėtas XIII a. šaltiniuose ir vėlyvesniųjų metraštininkų bei kitų raštininkų laikomas vyriausiu mūsų tautos dievu. Jį tokiu tebelaiko ir paskutiniu laiku tyrinėję mūsų senąjį tikėjimą (pvz. J. Balys ir kt.). Tačiau ilgiau sustojus ties Dievu Tėvu, kurį mes radome esant Vyriausiąja Būtybe, Perkūnas teko pažeminti.
Pati tauta Perkūno vyriausiuoju dievu nelaiko ir jį vadina tik devaičiu, t. y. „dievo vaiku“. Laikui bėgant, šis Dievo Tėvo vaikaitis pasiveržė dalį dangaus skliauto valdžios ir tapo reikšminga mūsų tautos dievybe, kurią, dėl mums nebežinomų priežasčių, daugiausia suminėjo įvairūs metraštininkai.
Taip pat labai būdinga, kad jo gerbimas mūsuose daugiau ar mažiau išsilaikė iki paskutinių dienų. Mūsų senoji karta tebežino įvairių „maldelių“ perkūnijai nukalbėti, Perkūno daromai žalai nulenkti, o viena kita senukę dar ir šiandieną tebeprašo jauną mėnulį „Perkūno karalystes“ (Rokiškio aps.).
Žemyna. Lietuvių tauta bus ypatingu būdu gerbusi žemės deivę, tačiau toji pagarba buvo reiškiama ne taip gal ryškiai kaip Perkūnui, todėl ir jos vardas nepateko į senuosius šaltinius. Pirmą kartą žemės dievybę sumini tik Mažvydas:
„Kaukus Szemepatis ir laukasargus pameskiet“. Vėliau šį vardą dar pakartojo ir kiti.
M. Daukša savo Katekizme (1595 m.) sumini Žemynos vardą, kuris XIX a. dar buvo išlikęs Prūsos lietuvių dainose. Jis dabar dar sutinkamas nuo gyvatės nukalbėjimuose, o Vilniaus krašte pati žemė dar ir šiandieną tebevadinama Žemyna.
Mūsų seneliai dar visai nesenai kas rytą ir vakarą, priglaudę kaktą prie žemės, sukalbėdavo jai maldą ir pabučiuodavo. Yra išlikusių dar šiokių tokių ir aukų Žemei. Daugelyje Lietuvos vietų pavasariais užariama duona arba ji užkasama gražiai duobutėje paskutiniame pjaunamų rugių plote.
Gabija. Įvairūs šaltiniai byloja, kad lietuviai garbino ugnį, o Konstantinopolio patriarchas lietuvius vadina tiesiog „ugnies garbintojais”. Ir tačiau nors daugelio minimas ugnies gerbimas, bet jos vardas lieka nežinomas.
Tik XVI a. pirmą kartą suminima Gabija, o vėliau ir kitos jos lytys. Ugnies gerbimas pas mus seniau turėjo būti tikrai ryškus, nes ir šiandieną mes ugnį tebelaikome šventa, o vietomis jai tebekalbamos ir tam tikros maldelės, kuriose taip pat minimas ir Gabijos vardas.
Kai kurie senojo lietuvių tikėjimo tyrinėtojai, k. a. A. Briukneris ir jį sekusieji, Gabijos vardo nelaikė lietuvišku, bet tik Agotos-Agafijos perdirbiniu. Tačiau naujieji darbai Gabijos lietuviškumą apgynė, ir A. Briuknerio padarytas išvadas tenka pamiršti.
Apie nuolatinę (amžinąją), kur nors išskirtinėje vietoje kūrenamą ugnį, nerandame aiškių duomenų šaltiniuose. Galime tik prileisti, kad šalia šeimos židinio ugnies, kuri buvo tikrai nuolatos kurstoma ir „mitinama”, t. y. leidžiama jai ne degti, bet tik kilties pelenuose rusėti, galėjo būti dar ir ugnis.
Tačiau kilties ugnis greičiausia buvo taip pat neamžina, bet tik sukuriama nepaprastais atvejais, pvz. kai kiltis aukodavo padėkos ar permeldimo aukas, susijusias su karu ar laukų derliumi. Tačiau visi tie gražūs Romuvos aprašymai su trijų dievų stabais, kriviais ir ugnies nuolatinėmis sargėmis vaidilutėmis laikytini viduramžių metraštininkų labai gražia išmone, pasigaunant senosios Romos ir kitus mums svetimus pavyzdžius.
Medeinė. Pirmą kartą šios dievybės vardą sutinkame iš XIII a. antrosios pusės viename rusų metraštyje. Volynijos kronika rašydama apie Mindaugo krikštą ir laikydama jį „apgaulingu”, pažymi, kad Mindaugas ir vėliau tebeaukojęs visai eilei dievų, jų tarpe zuikių dievui ir Medeinei (Miendieinu).
Prisiminus, kad žemaičiai ir šiandieną mišką dar mede tebevadina, pats Medeinės vardas lieka suprantamas. Tačiau lieka klausimas, ką toji Medeinė globojo. Vieni nori laikyti Medeine tik miškų ir atskirų šventųjų medžių globėja, kiti – ją laiko tik zuikių deive. Atrodo, kad ji globojo ne tik miškus, bet ir jų žvėris, nors rusiškieji šaltiniai nurodo dar ir visai atskirą Žvėrinės deivę.
Žvėrinė, kaip jau pats vardas rodo, būtų globojusi miškų žvėris, o Medeinei telikęs vien miškas. Kiti šaltiniai mini dar „Giraitį“, „Girystį“, „Pušaitį” ir dar kitus medžių dievus. Mūsų dienų tautosaka pažįsta Miškinį, kuris gyvena miškuose ir klaidina bei kitaip baudžia miškus naikinančius žmones.
Šaltiniai labai daug rašo apie lietuvių šventuosius miškus, kurie tačiau jungtini su alkais, būtent laidojimo vietomis. Krašte dar galima sutikti nemaža šventų medžių, kuriuos dar iki šių dienų tebegerbia žmones ir jiems pariša tam tikras aukas.
Daugiausia buvo gerbiami senojo lietuvio ąžuolai ir kt. išskirtiniai (su atsikišusiomis šakomis, liemenimis viršuje suaugę medžiai ir t.t.) medžiai. Iš moterų skundo Vytautui aiškėja, jog medžiuose buvusios dievų buveines. Taip pat prisimintina, kad dar mūsų dienomis tebetikima, jog mirusiojo vėlė eina kentėti ir gyventi į medžius.
Vandenis. Vietomis galime užgirsti trumpai apie šią dievybę, jog gyvenanti ji ežeruose, upėse ir įtraukianti žmones. Tai būtų visų didesnių vandenų dievybė ar gal tik dvasia, kuri atskirų raštininkų suminėta Ežerinio, Upinio ar kt. vardais.
Mūsų pajūryje užrašytose Dievu Tėvu dainose sutinkame labai įdomų jūros ir audros dievybės vardą, būtent Bangpūtys. Tuo pačiu vardu jį žino Praetorius (XVII a.). Tačiau plačiau apie šią mūsų jūros dievybę nieko negalima pasakyti.
Aplamai lietuvis bijojo didesnio vandens ir skendimą laikė siaubia mirtimi. Todėl jis labai dažnai meldėsi ir aukojo tai vandens dievybei, ko menkus likučius ir šiandieną dar stebime mūsų senosios kartos gyvenime, tačiau apie visa tai plačiau pasakyti nieko negalima.
Lygiai taip pat lietuvis ir šiandieną dar vietomis tiki, kad klajūnės vėlės gyvena ir atgailoja didesniuose ežeruose bei upėse, todėl jis šias vėles globoja ir joms padeda. Senieji šaltiniai dar mini šventąsias upes ir ežerus, kurie taip pat buvo greičiausia susiję su vėlių kultu.
Laima. Iš vienos dainos tepažįstame šį dievybės vardą. Šiaip žmonėse ji žinoma Laimės, o Aukštaičiuose Dalios žodžiu. Vietomis ją mes užgirstame ir Likimu vadinant. žmonių įsitikinimu ši būtybė lėmusi žmogui likimą, būtent turinti tas pačias galias kaip ir Dievas Senelis, t. y. Dievas Tėvas (Vyriausioji Būtybė).
Daugelyje vietų dabar Laimė arba Dalia yra sukritusi su laumėmis, kurios nebuvo lygios jai savo prigimtimi ir nevaldė jokios svarbios žmogaus gyvenimo srities. Kaip buvo pagerbiama ši dievybe, jokių žinių neturime.
Įvairios dvasios. Šalia dievų mūsų senasis tikėjimas pažinojo ir daugelį dvasių, kurios neprilygo nei savo prigimtimi, nei veikla. aniems dievams. Iš tokių dvasių arba pusdievių minėtinos laumės, slogutės, kurios miegantį žmogų slogindavo, kaukai, Vaidenas, kuris naktimis kuldavo javus klojimuose, ir kt. Apie jas tauta žino daug pasakų, jas kartais sutinkame prietaruose, už jas gana dažnai barėsi ir krikščionybės skelbėjai.
Į mūsų šaltinius yra patekusių daugybė atskirų dievų vardų vien tik nepažįstant lietuviškojo gyvenimo arba norint tų dievų „priskaldyti” pagal anos dienos įpročius. Šiandien galime laikyti tikrais šiuos vardus, k. a. Kalvel, Diveriks (Dievorykště), o gal ir Andaj, Nunadej. Jie visi iškyla rusų šaltiniuose, tačiau mes negalime pilnai atsekti jų reikšmės, o vien tik spėliojame.
Labai gausiai ir neaiškių vardų yra Žemaičiams pagaminęs J. Lasicius-Lasicki, paskelbęs J. Laskowskio darbą 1615 m. Borelyje. Ten randame tokius „dievų vardus”, k. a. Auszta, Brekszta, Datanus, Kirnis ir daugelį kitų.
Ten sutinkamas Szlotrazis (šluotražis), Taswirszis ir visa jų gausa, kuriuos šiandien galime sujungti tik su atskirais prietarais, tačiau šie dalykai niekados dievais nebuvo. Taip pat šiame dievų „fabrike” galima įtarti ir visa eile prasimanymų kaip Alabathis, Kremata, Derfintos ir kt.
Neaiškių dievų vardų pasitaiko ir pas M. Stryjkowskį, kuris yra parašęs 1582 m. Lietuvos kroniką ir sužymėjęs daugelį mūsų dievų. Jo Chaurirari arba arklių dievas turbūt priskaitytinas vienu iš didžiausių nesusipratimų arba neleistinų spaustuvininko pataisymų. Lygiai taip lietuviškajan dievų vardynan jau niekados nebeįeis ir Dzidzis Lado, nes tai vieno slaviškojo priedainio žodis.
Taigi, šie keli pavyzdžiai tegu atskleidžia mums kaip negalima visko tikru skaityti, ką senuose raštuose mes apie senąjį lietuvių tikėjimą surandame.
Antanas Mažiulis. „Ateitis“ 1951 m., nr. 8
Parengė Donatas Greičiūnas
