K. Stoškus. Apie tylą, sąžinės budinimą ir kultūrą, kuri padeda viską užmiršti

Nežinau, kas šiandien yra pavojingiau: mieganti tautos sąžinė ar kultūra, kuri jau mus išmokė greit viską užmiršti. O gal šių skirtingų dalykų sutapimas? Juk sąžinės budėjimui reikalinga atmintis. O ji šiandien sudaro daug problemų. Bent jau žymiai daugiau negu sugebame šiandien įsivaizduoti.

Pirma, vis didesnė atminties dalis dabar funkcionuoja anapus žmogaus, t.y. kompiuteriuose, vadinamuosiuose išmaniuosiuose telefonuose ir kituose įrenginiuose. Pirmiausia ten persikėlė ilgalaikė, o dabar išplaukia ir operatyvinė atmintis. Kuo daugiau jos ten sukaupiama ir kuo labiau ja pasitikima, tuo mažiau jos budi priimant tuos kasdienius sprendimus, kai aparatus tenka išsijungti arba neateina į galvą juos įsijungti. Bet žmonių sąžinės yra tiek, kiek ji budi, o budėti gali tik prisimindama įvykius, kurie ją kadaise yra sukrėtę.

Antra, kadangi žmogaus būklė pasaulyje yra pasidariusi įtempta ir nepatikima ir jam be paliovos reikia spėlioti, kas bus rytoj, jis greitai prisisega prie masinės komunikacijos kanalų, kad sužinotų, kokiems veiksmams jis turėtų rengtis. Net tada, kai tos naujienos būna gana banalios arba visai nutolusios nuo kasdienių ir tiesioginių žmonių rūpesčių, jos turi vieną pranašumą: jų pristatymas čia ir dabar suteikia naujiems įvykiams žymiai daugiau realumo už tuos, kuriuos mes esame išlaikę tik savo atmintyje. Todėl šie įvykiai lengvai stumia į praeitį atmintyje išsaugotų dalykų tikrumą, kol visai neištrina iš atminties. Labai dažnai prasidėjus kokiam nors kivirčui dėl faktinės dalykų padėties, pasigirsta „argumentas“: „Šįryt girdėjau per radiją…“. Todėl galėtume padaryti išvadą, kad šiandien nėra geresnės priemonės per trumpą laiką išstumti iš atminties bet kokius praeities įvykius kaip nuolat atsinaujinančios informacijos srautai. Jų naujumas, šviežumas, aktualumas kiekvieną vakarykščią dieną padaro seniena. Dabar tie srautai yra tokie intensyvūs, kad per keletą dienų jie lengvai ištrina iš smegenų pačias didžiausias tragedijas, skaudžiausius įvykius, šiurpiausius nusikaltimus, o po kelių savaičių jie išnyksta ir iš ilgalaikės atminties.

Per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį tokių sukrėtimų buvo nepaprastai daug. Daug daugiau negu žmogus gali fiziškai ir morališkai pakelti. Sunku net buvo patikėti, kad čia yra mūsų Lietuva, o ne koks tolimas seniai pūvantis, pats save naikinantis kraštas. Organizuotų žudikų gaujų siautėjimai, dažnos žmogžudystės, sprogdinimai, padeginėjimai, avantiūros keliuose, visokeriopa degradacija (alkocholizmas, narkomanija, sadizmas). Galų gale šiurpūs kanibalizmo atvejai, mums žinomi tik iš istorinių knygų. Daugybę šių įvykių yra akivaizdžiai dokumentavusi, iliustravusi, paliudijusi ir žmonių stebėjimui atkūrusi žiniasklaida. O kai kurie iš tokių sukrėtimų įvykdyti tiesiog žmonių akyse. Jau vien tų faktų išskaičiavimas kelia pasidygėjimą ir šleikštulį. Bet juos jau nedaug kas ir teprisimena. Daug kas net patenkinti tuo užmiršimu. Taip lengviausiai nusiimama atsakomybė už viską, kas vyksta gimtajame krašte. Todėl politikai, jiems antrinanti žiniasklaida ir kiti stručiai tokius skaičiuotojus seniai vadina pesimistais. O prisiminusieji paprastai skuba užmiršti, kad nereikėtų perkratyti savo sąžinių ir imtis atsakomybės už šalies ateitį.

Bet yra žmonių kategorija, kuriai netinka ničniekas, kas čia pasakyta. Ji nepasiduoda nei užmiršimų elektronikai, nei informacijos srautų slėgimui, nei valdžios sprendimams (įskaitant ir jos administracinius grasinimus bei pasipiktinimą), nei piktiems žiniasklaidos išpuoliams.

Sukanka treji metai, kai teismais nė kiek nepraskaidrinus ištisos nužudymų serijos, visos Lietuvos akyse daugiau negu pusė bataliono policininkų buvo mesta prieš senelius, kad iš jų būtų jėga atimta prie jų prisirišusi mažametė anūkė ir perduota jos abejingai, net nežinančiai, kaip su vaiku bendrauti motinai. O po to įslaptintos jos abi: ir motina, ir vaikas. Kaip žmonės nuogąstavo, taip ir įvyko: užuot išaiškinus nužudymų vykdytojus, buvo pašalintos pagrindinės liudininkės. Kokio aukšto rango turėjo būti nusikaltėliai, kad taip demonstratyviai būtų ryžtasi juos apsaugoti nuo bausmės?

Baisiausia čia yra nusikaltėlių veiklos įteisinimas: jeigui jie buvo išsukti nuo atsakomybės, tokių nusikaltimų bus daroma ir vėliau. Ir tai gresia visiems mūsų krašto žmonėms. Bet nedaug kas tą supranta. Tas šiurpus vaizdas iki šiol tebestovi akyse tik tų žmonių, kurie nėra praradę nei atminties, nei sąžinės ir atkakliai klausia, kam dirba teismai ir kieno nusikaltimai tokiu būdu buvo uždengti? Tik jie šiandien dar kiekvieną mėnesį organizuotai, atkakliai ir kantriai renkasi prie Prezidentūros, kad aikštėje užrašytų įsakmų reikalavimą: Tie-SOS! Jie vis rodo ir rodo Prezidentei ir visuomenei, kad neužmiršo nei šio įvykio, nei netesėtų Prezidentės pažadų.

Susidaro įspūdis, kad tik jie vieni Lietuvoje tejaučia moralinę atsakomybę tiek už vaiko likimą, tiek ir už nusikaltėlių įslaptintinimą bei valdžios netesėtus pažadus. Kito tokio ištvermingo susirūpinimo Lietuvoje aš nežinau. Tai precedento neturintis atvejis.

Čia stebėtinai panašu į Emilio Zola „J‘accuse..!“ („Aš kaltinu“). Tais žodžiais prasidėjo pačioje 19 a. pabaigoje jo paskelbtas atviras laiškas Prancūzijos prezidentui, kuriame jis buvo apkaltinas nepagrįstu A. Dreifuso įkalinimu. Karininkas buvo apkaltintas tėvynės išdavimu, ir jam grėsė mirties bausmė. Zolia laiškas sukėlė ant kojų visą Prancūziją ir net didžiąją dalį Europos. Į debatus įsitraukė žymiausios to laiko asmenybės: R. Rolanas, Ž. Vernas, L. Tolstojus, A. Čechovas ir kt. Prancūzija suskilo į daugybę frontų, bet pagrindiniai buvo du: tie, kurie už, ir tie, kurie prieš. Pakartotini teismai galų gale įrodė, kad Dreifusas nekaltas. Sukilusi buvo ir mūsų žiniasklaida, o paskui ją – visa Lietuva. Bet čia ne 19 a. Prancūzija. Ir ne jos teisingumas. Mūsų teismai neatliko esminio darbo: neišnarpliojo pagrindinių bylų. Iš to, kaip vyko procesai, susidarė įspūdis, kad čia labiau norima nuslėpti tiesą, negu ją išaiškinti. Tas įtarimas dar labiau sustiprėjo, kai palikę žudynių klausimus, prokurorai ėmė kelti juokingus kaltinimus Kedžių artimiesiems. Kritiškiausiu metu ir aukščiausioji valdžia, ir didžioji žiniasklaida supasavo: jos apsimetė čia nieko įtartina nepastebinčios.

Kad valdžia taip pasielgė – nieko keista. Bet kad nutilo ilgą laiką Garliavos įvykius viešinusi didžioji žiniasklaida, kelia nerimą. Ir ne tiek ji nutilo, kiek klusniai perėmė valdžios laikyseną. Mandagiai priešindamasi valdžios savivalei ir jai „antrinančios“ žiniasklaidos dantingumui, dabar pluša tik speciali Tiesos.lt svetainė, įsipareigojusi disidentų pavyzdžiu visam kraštui viešinti „Lietuvos sąrašo“ iniciatorių apsisprendimą, kad būtų atgaivinama ir kitų žmonių atmintis. Kai šitiek įslaptinimų, tiek jaukimo ir tiek sutartinio moralinės problemos ignoravimo, sunku pasakyti, kiek galėtų atsirasti valdžios institucijose, žiniasklaidoje ir visoje Lietuvoje žmonių, kurie drįstų pozityviai atsiliepti į tokį kvietimą. Sužadinti atmintį? O kam?

Yra ne pirmo šviežumo patarlė: „Kas praeitį mini – tam į kaktą vinį!“ Lietuva jau nori ir skuba kuo greičiau tą istorijos puslapį užversti, kaip ji užvertė ir daugybę kitų nusikaltimų ir ekstremalios demoralizacijos atvejų. Tai šiurpu, bet taip ramiau galima išsimiegoti ir daugiau laiko skirti žaidimams, buitiniams kivirčams ir madoms. Padorumas Lietuvoje juk nėra laikomas tikra vertybe. Nebranginami ir jį ginantys žmonės. Bet tie žmonės vis dėlto ypatingi. Jiems leista suprasti principinį dalyką: tylėti, vadinasi, pritarti arba būti abejingam tam, kas vyksta. O suprasti ir nieko nedaryti, – vadinasi, būti niekšu.

Todėl viltinga matyti, kaip priešindamiesi praeities užmiršimui bei nutylėjimų praktikai iš moralinių griuvėsių pamažu keliasi žmonės. Užmiršimai veda į nebūties tylą, o nebūties tyla šaukiasi užmaršties. Abu šie dalykai šiandien yra paversti įprastais politikos ir didžiosios žiniasklaidos instrumentais. Nepriklausomybės pradžioje atrodė, kad didžioji žiniasklaida nori eiti su tauta ir pilietine visuomene, vėliau – kad ji mėgina įsiterpti tarp valdžios ir visuomenės ir palaikyti tam tikrą balansą. Dabar ji jau yra tapusi ketvirtąja valdžia, aptarnaujančia tris pirmąsias valdžias: Seimą, vykdomąją valdžią ir teismus. Mūsų didžioji žiniasklaida labai pragmatiška. Ten, kur iškyla didžiosios etinės problemos ir reikia ryžtingo sprendimo, ji visada persimeta į valdžios pusę ir uoliai jai antrina. Ji niekada nepalaikys tų, kurie rizikuoja ir neturi didelės jėgos. Ką čia reiškia padorumas, kai trinksi politinis garvežys. Juk tai niekingi humanitarų sentimentai. „Kuriems galams tuščiomis eikvoti jėgas niekingiems atodūsiams apie praeitį? Tai vargina, kamuoja, gniuždo“ (F. T Marinetis). Jos nuojauta gana paprasta: su stipriaisiais neprapulsi. Žodžiu, ji kiek panaši į tas romėnų mases, kurios Tacito liudijimu blaškėsi Romoje po Nerono nusižudymo.

Geriausiai jos laikyseną išreiškia „žiniasklaidos herojai“. Jiems nereikia iškėlimo ir pripažinimo. Jie patys iškelia, išreklamuoja save su savo palyda. Net būdami tikros menkystos, jie elgiasi taip lyg visada būtų viršuje ir priekyje. Tai nėra tik žvaigždės, bet ir jų kuriami personažai. Žvaigždės tik iš tolo (arba prieblandoje) panašios į aktorius. Aktoriai visada skiriasi nuo savo kuriamų personažų: baigę vaidinimą, jie išeina iš savo vaidmenų ir sugrįžta į save. O žvaigždžių personažai neišveda jų už savęs tiek, kad tektų sugrįžti į save, bet išeina tiek, kad nerastų kelio pareiti namo. Žodžiu, jų personažai yra tai, kuo jos save laiko, t.y. jos pačios, o pačios žvaigždės – tai, kuo jos trokšta būti. Jos kuria savo personažus ne tam, kad juos suvaidintų, bet kad pabėgtų nuo savęs ir būtų savo pačios idealu. Bet kadangi to niekada neįmanoma padaryti, jos visada yra turistinėje pusiaukelėje tarp to, kuo jos yra ir kuo trokšta būti, t.y. visada be savęs ir be savo tikro vaidmens. Šiuo atžvilgiu jos yra gana postmoderniškos. Jos nemato skirtumo tarp laisvės ir savivalės, mėgsta jėgos demonstravimą, nepaliaujamai rodo pranašumo ženklus ir simbolius, didžiuojasi gyvenimu be principų, be normų ir be atsakomybės. Nors jos naudojasi visomis civilizacijos gėrybėmis, tačiau jos žavisi gyvenimu bet kaip, bet kur ir su bet kuo. Jos nuolat suranda progų parodyti savo destruktyvius, pueriliškus, o kartais net chuliganiškus iššūkius polinkius ir pomėgius. Su azartu jos kalba apie galimybes ardyti ir laužyti bet kokias taisykles ir apribojimus (ypač moralinius). Iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti, kad šie „žiniasklaidos herojai“, propaguodami paauglišką ožiavimąsi, nepaklusnumą ir idealizuodami bet kokios tvarkos bei normų pažeidinėjimus, turėtų kasdien kirstis su valdžios veiksmais ir jų nuostatomis bei virsti karinga opozicija. Bet to neįvyksta. Herojų karingumas labiau dantingas negu kovingas. Be to, jis slopina visai ne valdžios žmonių agresyvumą ir savanaudiškumą, o daug mieliau pilietinės visuomenės aktyvumą ir jos lyderių iškilimą. Jie yra labai daug prisidėję prie to, kad šiandien neturėtume nei pilietinės visuomenės, nei jos lyderių. O su valdžia kaip tik jie puikiai sutaria ir tarpusavyje vieni kitiems patarnauja, kadangi abi pusės didžia dalimi stovi „anapus gėrio ir blogio“, kitaip sakant, garbina tą patį „dievą“ – stipriojo teisę.

Autoritarinėje valstybėje toji teisė yra absoliuti, todėl problemų nekyla. Demokratinėse šalyse ją praktikuojančioms valdžioms tenka žaisti dvigubą žaidimą, t.y. jėgą dangstyti įvairiomis padorumo, teisingumo, lygybės kaukėmis. Viena iš tokių kaukių – nutylėjimas (nereagavimas, problemų apėjimas).

Kartais sakoma: „tyla – gera byla“. Tačiau valstybėje dažnai susidaro tokių situacijų, kai žiniasklaidai sutartinai tylint apie tai, apie ką vengia kalbėti valdžia, gali kilti didžiausi pavojai. Rodos, didžioji žiniasklaida (taip pat kaip ir kitos valdžios) turėtų svarstyti visai visuomenei reikšmingiausius dalykus, bet jai visai užtenka tų temų, kurios anksčiau buvo priskiriamos „turgaus boboms“, „salonų kūmutėms“ ar „įkaušusiems bernams“. O jei kartais panori būti rimta, ji paprastai „susidomi“ tik tuo, kas įdomiausia ir naudingiausia viešpataujančioms partijoms bei valdžios institucijoms ir bėga paskui įsikubusi į jų skvernus. Žinoma, imituodama demokratiją, ji pakritikuoja valdžią, bet toli gražu ne tiek ir ne tam, kad prasidėtų pozityvios permainos, t.y. kad būtų įveiktas jos atotrūkis nuo visuomenės ir būtų imamasi kelti jai gyvybiškai svarbius klausimus, bet kad sukurtų publikai įspūdingesnių tarpusavio kovų spektaklių. Tie spektakliai irgi atpalaiduoja žmones nuo priedermės ieškoti nutylimų problemų, leidžia tenkintis tuo, kad šimtus kartų būtų kartojami tie patys klausimai, kuriuos ji išgirsta iš valdžios lūpų.

Bet geriausia, kai galima plepėti apie viską, kas tik kam topteli į galvą: apie banaliausius dalykus, tuščiausias fantazijas, smulkiausius niekniekius, nuo ryto iki vakaro malti beprasmybes, bet tik ne apie tai, kas svarbiausia ir reikšmingiausia visos valstybės ir tautos išlikimui. Visa tai, kaip mėgo išsireikšti žinomas Vakarų filosofas, paliekama už skliaustų. Tai jau stipriai primena Kafkos absurdą, perkeltą į mūsų gimtąją šalį.

Ilgai teko sukti galvą, kodėl taip yra. Per daug sunku buvo patikėti, kad net aukščiausia valdžios institucija, kurią reguliariai perrenka pilietinė visuomenė, taip toli nuo viso to, kam ištisus amžius dirbo, kūrė, aukojosi ir rašė savo istoriją lietuvių tauta, jos ryškiausios asmenybės, jos herojai ir kankiniai. Juk, rodos, ji turėjo ateiti tvarkyti valstybės reikalų, kad pasitarnautų savo krašto žmonėms, o ne sudarytų tokias gyvenimo sąlygas, kad žmonės niekintų ir keiktų ją paskutiniais žodžiais, pagaliau žudytųsi ir demoralizuotųsi arba spjautų į viską ir spruktų kaip įmanydami iš savo šalies. Juk čia nereikia jokių apklausų. Čia viskas – kaip ant delno. Šie nuogi faktai geriausiai išreiškia ir žmonių būklę, ir jų savijautą, ir parodo mūsų „išmaniosios politikos“ vertę bei praneša apie jos „kūrėjų“ moralinę atsakomybę. Betgi mūsų politikams tai nedaro jokio įspūdžio. Teisingiau pasakius, jie tyli lyg kapų duobė. Netgi neparodo, kad tie dalykai jiems rūpėtų, o juo labiau norėtų ir stengtųsi viską daryti, kad padėtį pakeistų. Nekalbu jau apie tai, kad siektų būti pilietinio elgesio pavyzdžiu. Net vaidinti nesiima. Jie tiesiog tyli, o paklausus suka kalbą į šalį, kad nuo to klausimo išsisuktų. Jie jo bijo. O gal jų sąžinė nerami? Atrodo, ne..

Kartais atrodytų, kad bijoma parodyti savo bejėgiškumą. Bet negi jie prisipažins! Juk jie visi atėjo sakydami, kad žino, kaip tą daryti. O gal čia viskas paprasčiau: jie atėjo ne „tvarkyti valstybės reikalų“, bet imituoti valdymą ir iš jo pasipelnyti. Bet juk yra ir toks dalykas, kuris kadaise buvo vadinamas garbe. Bet kaip su tokiu bagažu ją išsaugoti? Žinoma, ir to jie nepripažins. Bet kam klausinėti, kai didžioji politikų dauguma, išgirdusi nutylėtą klausimą, vis dairosi į Briuselį.

Viena iš tokių nutylimų temų jau tapo ir Garliavos tragedijos. Būtų be galo įdomu išgirsti iš tylinčiųjų, kam apskritai reikia Lietuvos valstybės, jei jiems nerūpi tie žmonės, ta tauta, kuri tą valstybę susikūrė. O juo labiau kam reikalinga pati valdžia, jeigu ji nežino, kokia jos paskirtis? Nors šiandien ir daug kalbama apie skurdą, emigraciją, korupciją, savižudybes, stresus, širdies ir kraujagyslių ligas ir kitus stiprius šalies negalavimus, tačiau, klausant tokių debatų, susidaro įspūdis, kad nei valdžia, nei didžiosios žiniasklaidos herojai nenori galvoti apie tai, kokia yra tikroji mūsų visuomenės būklė, kokius išbandymus jai tenka atlaikyti ir kas darosi su tauta, kad atskirai nė su vienu iš šių negalavimų neįmanoma susidoroti, todėl ir pati tauta taip sparčiai tirpsta.