Gegužės 8-ą dieną Šalčininkų rajone, Dieveniškėse vyko jau ketvirti Vyskupo Motiejaus Valančiaus kūrybos skaitymai. Šis renginys sujungia dvi bene labiausiai nutolusias Lietuvos dalis, tačiau jos nutolusios tik geografiškai, bet ne dvasiškai. Tiek žemaičius iš Kulupėnų ar Telšių, tiek dzūkus iš Šalčininkų ar Dieveniškių jungia bendra lietuvybės, baltiškos kultūros dvasia, kurią labai vaizdžiai įkūnija Motiejaus Valančiaus kūryba.
Tam, kad renginys prasidėtų laiku, moksleiviams iš Žemaitijos teko nemenkas išbandymas – jaunimas turėjo keltis labai anksti, kad jau 5 valandą sėdėtų autobuse, vežančiame į Lietuvos pietryčius. Tačiau jauniems ir linksmiems Valančiaus gerbėjams tokie išbandymai nė motais. Jie po Šv. Mišių Dieveniškių bažnytėlėje tiek davė garo, kad išjudino ir pralinksmino visus – pradedant griežčiausia komisija ir baigiant susikaupusiais dalyviais, kunigais ir vietinės bendruomenės atstovais. Netrūko nei deklamavimo, nei šokių, nei dainų, nei žaidimų.
Po šaunaus ir įdomaus jaunimo iš Kulupėnų pasirodymo atėjo laikas pagrindiniam šventės akcentui – Motiejaus Valančiaus tekstų skaitymų. Pasirodė kelios dešimtys dalyvių iš 7 Šalčininkų ir Vilniaus rajono mokyklų. Ne visi deklamavo tradicinius Motiejaus Valančiaus tekstus – keletas moksleivių pateikė kūrybos apie patį vyskupą M.Valančių.
M. Valančiaus kūrinių skaitymo vertinimo komisija buvo griežta, bet teisinga, šiemet ją sudarė: dr. Kazimieras Garšva, kalbininkas Vilnijos draugijos pirmininkas, Zita Čepulytė – Šv. Kazimiero ordino narė, poetė, pedagogė, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė, Julius Panka – Tautininkų Sąjungos pirmininkas, Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos ideologas, istorikas. Nijolė Balčiūnienė – Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkės pavaduotoja, LR Seimo nario Audriaus Nako padėjėja, Dalia Dirgėlienė – Vilniaus Žemaičių kultūros draugijos pirmininkė, Rima Rimdžiuvienė – Vilniaus Žemaičių draugijos narė, Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos narė.
I vietą laimėjo Ervinas Ratkevičius ir Jaroslavas Butrimas iš Šalčininkų rajono Dieveniškių “Ryto” vidurinės mokyklos, II vietą – Danielė Čaiko, Olivija Učkuronytė, Stanislav Siniavskij iš Šalčininkų rajono Eišiškių gimnazijos, o III vieta atiteko Gretai Persijanovai ir Brigitai Dragūnaitei iš Vilniaus rajono Paberžės “Verdenės” gimnazijos. Neliko nepastebėti ir kiti puikiai pasirodę skaitovai, už originaliausią kūrinio interpretaciją – Šalčininkų Jano Sniadeckio gimnazijos komanda gavo pagyrimo raštą, o Šalčininkų rajono Poškonių pagrindinės mokyklos moksleivė Ieva Gaidytė buvo įvertinta už taisyklingą kalbą ir drąsą.
Po apdovanojimų jaunimas išvyko į ekskursiją po lietuvybės lopšį – Dieveniškių kraštą. Nors dažnai sakoma, kad didžiausi Lietuvos patriotai yra Žemaitijoje, tačiau galima drąsiai teigti, kad Dieveniškių krašto dzūkeliai žemaičiams nenusileidžia sugebėjimu mylėti Tėvynę. Po II pasaulinio karo brėžiant sieną tarp Lietuvos ir Baltarusijos sovietinių respublikų, Dieveniškių kraštas, kaip ir daugybė kitų lietuviškų Pietryčių Lietuvos kaimų, buvo priskirtas Baltarusijai.
Žiauriausiais diktatoriaus Josifo Stalino valdymo metais dieveniškiečiai išsikovojo teisę būti Lietuvos dalimi, jie, paprasti ūkininkai, suprato, kad savo kalbą ir papročius galės išsaugoti tik būdami Lietuvos valstybės dalimi. Tik tuometinio bebaimių žmonių, rašiusių raštus ir siuntusių delegacijas į Vilnių ir Maskvą ryžto dėka šiame krašte dar skamba lietuvių kalba, dar gyvi lietuviški papročiai.
Aplankę Poškonių etnografinį muziejų, pavakaroję ir pernakvoję Dieveniškių „Ryto“ mokykloje, kitą dieną žemaičiai aplankė Vilnių, Trakus ir laimingi grįžo į Žemaitiją. Vietiniai Vilniaus krašto vaikai iškart pradėjo ruoštis atsakomajai kelionei į Žemaitiją, kur gegužės 16 d. dalyvaus Motiejaus Valančiaus kūrinių skaitymuose Nasrėnuose, vakaros ir nakvos Kūlupėnų vyskupo Motiejaus Valančiaus pagrindinėje mokykloje, o gegužės 17 d. aplankys Klaipėdą, Plungę, Telšius, Salantus.
Labai norėtųsi tikėti, kad visi namo grįš geresni, labiau mylintys savo kalbą ir papročius, labiau suprantantys blaivybės svarbą.
Šiuo metu jau galima drąsiai tvirtinti, kad šis renginys ne paskutinis, dėkojame jo rengėjams ir palaikytojams, ačiū renginio įkvėpėjui skulptoriui, visuomenininkui Gediminui Radzevičiui, ačiū mokytojams, ruošusiems vaikus, ačiū Dieveniškių klebonui Domui Valančiauskui, mokyklų administracijoms, Švietimo ir mokslo ministerijai, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro darbuotojoms, rėmėjams, vertinimo komisijai ir visiems dalyviams.
Gražu, kad pietryčių Lietuvos vaikai bendrauja su žemaičiais. Dažniausiai juos veža link Varšavos, o į vakarus nuo Vilniaus nėra buvę. Ačiū organizatoriams, kad nepamiršta gražaus lietuviško kampelio.