L.V. Medelis. Apie politiką kaip melavimo meną

Pirmą tokio pavadinimo knygos tomą autorius (visuomenei gerai žinomas kaip filosofijos, istorijos, psichologijos ir antropologijos dr., dr., dr.) jau visiškai parengė spaudai. Kiti du tomai bus spausdinami artimiausiu metu. Tiesą sakant, trilogijos pavadinimas kiek ilgesnis: „Politika kaip melavimo menas, ir politikos melagių klasifikacija“. Be lietuvių tekstai pateikiami dar dviem kalbomis todėl skaitytojų ratas galimai bus ganėtinai platus (naudodamasis proga, autorius dėkoja „Google“ vertimo programos kūrėjams; pavadinimas anglų kalba – „Politics as the art of lying and liars classification policy“; rusų kalba „Политика как искусство лжи и лжецов классификации политики“, ir viena Azijos kalba – „Yolg’on san’ati kabi Siyosat va yolg’onchilardir tasnifi siyosati“). Knyga gausiai iliustruota schemomis, diagramomis, politikų melagių portretais, jų skulptūrų bei atmintinų vietų fotografijomis. Nemeluojantys politikai niekada didelės įtakos tikrovei nedarė, gyveno trumpai, kiekvienoje sankryžoje snarglėtų berniūkščių buvo apmėtomi karvatorčiais ir arkliabombėmis, todėl šiems kankiniams skiriamas tik nedidelis skyrius paskutiniame tome. Jų veikla nė kiek nepaveikė istorijos, o tritomyje sudarė menką paklaidą statistikos ir kitiems analitiniams duomenims.

Kai kurie skaitytojai iš pradžių bus apstulbinti knygos kainos – 70 Eu už vieną tomą, todėl leidėjai skelbia akciją: užsisakiusieji keturis trilogijos egzempliorius avansu , penktąjį tritomį gaus nemokamai. Tokiu būdu santykinė kaina bus gerokai mažesnė.

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuvos politikų pavardės yra išgalvotos arba priklijuotos kitoms asmenybėms. Jeigu kam tam tikra charakteristika atitinka Kubilių, tai taip pat sėkmingai ji gali būti pritaikyta Napoleonui, Fušė ar Brazauskui, o kokio Zuoko Šimašiui, o Šimašiaus – Kastro. Jeigu skaitytojas taip manys, vadinasi, tai su tikrove nesietinas sutapimas yra atsitiktinis ir autorius pretenzijų nepriims.

Pratarmėje autorius apžvelgia politinio melo Lietuvoje kilmę nuo Adomo ir Ievos, jo metamorfozes, pradėjus atsirasti partijoms, apžvelgiama šiai temai skirta literatūra pasaulyje. Bet tik svarbiausia, nes kasmet apie politikų melavimo meną be jokios naudos pasirodo bent keliolika knygų. Apibendrindamas žmonijos patirtį bei pasiremdamas Lietuvos politikų veiklos analize autorius teigia, jog tolesnės sveiko proto politinės perspektyvos šiais laikais skendi rūke, todėl reikia ne piktintis, o mokytis. Juk šiuolaikinės demokratijos svarbiausias instrumentas yra ne balsavimo biuletenis, o sugebėjimas apgaulę pateikti taip, kad visi ja būtų patenkinti. Negalima opozicijos užčiaupti. Geresnis sprendimas – užkišti ausis balsuojančioms masėms. Tačiau pereikime prie trumpos pirmo tomo apžvalgos.

Pirmame skyriuje aptariamas melo ir valdžios santykis. Kai įgyta valdžia duoda per smegenis, narys, parlamentaras, lyderis mažiau kreipia dėmesio į aplinkinius, ir nesivaržydamas gali būti tuo, kas ir koks yra iš tikrųjų. Tačiau susilpnėja savisaugos jausmas. Turintys valdžią žino, kad galima imti ką nori, nes bausmės nebus. Neturintys valdžios negauna, kas jiems būtina ne vien todėl, kad jiems neleidžiama, bet ir dėl to, jog intuityviai jaučia: gauti arba imti jis neturi teisės. Jei vagis sėdi Seime, anksčiau ar vėliau bus priimti vagims reikalingi teisės aktai. Todėl, kad yra „valdžia“ ir yra „runkeliai, „patvoriniai“, „minia“, „išdavikai“, „atmatos“, „priešiškos propagandos produktai bei aukos“ ir t.t. Jausmas „neturiu teisės“ stiprintinas toliau.

Pasitaiko, kad bijo ir žmogus, esantis valdžioje. Mat, valdžios stiprumas dažnai matuojamas santykiais su savąja grupe partija, koalicija, būreliu bendražygių. Kiekvienas valdžios žmogus privalo ko nors bijoti. Jeigu jo negalima kontroliuoti baime – jis nereikalingas. O baimė žudo, todėl pastarosiomis dienomis priimtas įstatymas, saugant sveikatą, Seimo narius į posėdžius vežioti reanimobiliais yra labai aktualus. Ypač tiems, kuriems gresia apkalta.

Antrame skyriuje atskleidžiami politinio melo pagrindiniai technologijos principai. Politinio melo gamyba yra partijų, vadinasi vyriausybės ir Seimo monopolija. Žinia, Lietuvos valdymas turi tam tikrų demokratijos bruožų, todėl tai leidžia visuomenei įtariai žiūrėti į valdžios sprendimus ir patyliukais juos aptarinėti. Kita vertus, kai daugeliui gyventojų materialinė gerovė šiandien ir dabar yra svarbesnė už kokius nors idealistų skiedalus tauta ir toliau išlieka paklusni, o paklusnumas išugdomas. Masės irgi ne be nuodėmės. Kai atlygis (priedas prie atlyginimo, premija) tampa labai svarbūs, kartais būna kaip viename gaisro apimtame miestelyje. Gaisrininkams pasakyta: išgelbėsit smuklę, pastatysiu statinę degtinės; smuklė buvo išgelbėta, bažnyčia sudegė.

„Gyvenimas gerėja, nes mes esame valdžioje“ svarbiausias šūkis. Galimos ir pageidautinos variacijos: „Gerėja todėl, kad…“, „Gerėja palyginti su…“, „Gerėja, nepaisant…“ Visa tai neblogai veikia tautos psichiką. Atskirais atvejais politinė jėga, pavieniai politikai Lietuvoje gali meluoti tiek, kad kitoje šalyje ir aplinkoje jie būtų mėtomi pro langus ar išspiriami pro duris. Mūsų šalyje tokie bandymai paskleisti akivaizdų, didelį, „siaubingą“ melą praeina ramiai, ir politologai turi galimybę patikrinti, kokio lygio apgaulę tauta gali atlaikyti, o kokios ribos peržengti nevalia.

Trečiame skyriuje nagrinėjami melo, sąžinės ir pinigų santykiai. Yra žinoma, kad gimus tikram politikui, nusišauna vienas prekybininkas arba bankininkas. Nemanykime, kad bankininkas arba politikas, arba prekybininkas yra nesąžiningi iš prigimties. Jie nekalti, tokius juos padaro nesąžiningumą skatinanti aplinka. Jei eidamas į valdžią žmogus žinotų, kaip pasikeis jo siela, jis galėtų atitinkamai pakoreguoti savo elgseną ir gyventi ramesne sąžine (galimas daiktas). Nieko neveiksi, valdžia ir nesąžiningumas eina koja kojon. Juo didesnė valdžia, tuo daugiau ji paprašys už paslaugas, tuo didesnė pagunda nusidėti.

Autorius pateikia statistinius duomenis, kiek šalyje yra aukštai iškilusių asilų, apsimetančių visažiniais politiniais veikėjais. Linkę prikimšti savo mašnas, jie dažniausiai pakliūva įtakon žmonių ir institucijų, dar blogesnių nei Seimas.

Sistemai pataisyti, teigia autorius, reikalingas žmonių toje sistemoje motyvacijos pakeitimas ir bausmė konkretiems žmonėms. Sistemai NEtaisyti, reikalinga valdžia, teisingumo ir gerovės labui ignoruojanti griežtas taisykles, interesų konfliktus ir neribojanti galimybių manipuliuoti.

Apie intelekto santykį su valdžia pasakojama ketvirtame skyriuje. Čia autorius oponuoja tyrėjams, teigiantiems, kad beveik kiekvienas teisės fakulteto antrakursis studentas sugebėtų pagerinti mūsų įstatymus, o filologijos studentas galėtų mūsų įstatymus ir vyriausybės nutarimus padaryti visiems žmonėms lengvai skaitomus ir lengvai suprantamus.

Autorius nesutinka ir su nuomone, kad intelektas reikalingas tik kai kuriems vyriausybės ar Seimo nariams. Vieniems duota, kitiems ne. Turėkime savigarbos – nedavė, ir nereikia! Čia esmė tokia (mokslo įrodyta): kai mūsų įsitikinimai nesutinka su faktais, nugali įsitikinimai; kitaip tariant smegenų veiklos tyrimai rodo, jog politinės nuomonės net kai prieštaravimas akivaizdus faktai negali pakeisti. Štai kodėl kiekvienas Seimo narys gali tapti ministru, o Seimo nariu – ne kiekvienas ministras. Kita vertus, kiekvienas ministras gali protingu veidu kalbėti apie orą, batus, ratus, bites ir atominės uždarymą bei grėsmę iš Rytų. Todėl, kad supratimas bei intelektas nebūtinas, ir kiekvieną akimirką jis gali grįžti į Seimą kaip išrinktasis. Kiek išplėsdamas ministrų ir ministerijų melagingos veiklos tematiką, autorius probėgšmais paliečia užsienio reikalus, ir apibendrina mūsų valstybės užsienio politiką galima apibrėžti labai paprastai: pirma, į Rytus ta politika vadintina santykiais su Rusija, antra, tai, kaip bendraujama su šalimis į Vakarus, vadintina santykiavimu.

Toliau dėl vietos stokos nenagrinėsime penkto ir šešto pirmo tomo skyrių. Juose autorius toliau nagrinėja nesuskaičiuojamas politikos kaip melavimo meno briaunas. Remdamasis tarptautinės politikos pavyzdžiais, jis teikia rekomendacijų, kaip smulkioms politinių melagių grupėms vienytis į korporacijas, perspėja esamus ir būsimus valdančiuosius, kad lietuvių (kaip ir kitų) negalima gąsdinti nuolatinėmis grėsmėmis, jie gali įprasti; tam per metus pakaktų sukurti tik vieną, bet didelę grėsmę (patvorinių maištas, atominės sprogimas, dar vieno dujų transporterio pirkimas etc.); paskutiniame skyriuje pateikiamos matematiškai pagrįstos pavyzdinės rekomendacijos, ką geriau rinkti didmiesčio meru – pedofilą ar vagį, ir kaip atskirti vieną nuo kito bei kodėl verta susilaikyti nuo nešvankių anekdotų karalienės akivaizdoje (jei būtų tokia proga).

Kiekvieno skyriaus pabaigoje teikiamos rekomendacijos, kokia forma kiekvieną politinį sprendimą pateikti visuomenei kaip reikalingą šalies klestėjimui, kaip būtiną vykdyti nurodymus iš Briuselio, kaip kiekvieno žmogaus teisių gynimą, kaip atkirtį mirtinai grėsmei iš užsienio ir pan.

Kitų tomų ne mažiau trumpa apžvalga bus pateikta artimiausiu metu.

2015 04 01